antradienis, spalio 27 d.
Iki gyvos galvos nuteistas kalinys atskleidė gyvenimo už grotų vargus: dabar yra blogiau nei _prie ruso_
Alfa.lt

Iki gyvos galvos kalėti nuteistas Linas Venskevičius (gim. 1977 m.) už grotų praleido jau 22 metus. Du dešimtmečius vyras kalėjo Lukiškių kalėjime, tačiau nuo 2019 m. vasario atsidūrė Marijampolės pataisos namuose. Nors anksčiau nuteistieji siekdavo ištrūkti iš griežto režimo Lukiškių kalėjimo į daugiau laisvių žadančius pataisos namus, Linas sako, kad šiuose „gyvagalviams“ (taip pataisos namuose kartais vadinami nuteistieji iki gyvos galvos) – blogiau nei kalėjime.

Su L. Venskevičiumi susitinku Marijampolės pataisos namuose, kuriuose vyras kali jau kiek daugiau nei pusantrų metų. Vienas ilgiausiai Lietuvoje šiuo metu kalinčių kalinių papasakoja istoriją, kaip atsidūrė už grotų: dar būdamas jaunas, pasuko į nusikalstamą pasaulį, kalėjo nepilnamečių kolonijoje Rusijoje, vėliau tapo užsakomųjų žmogžudysčių vykdytoju. Už du nužudymus 1998-aisiais vyras buvo nuteistas kalėti 18 su puse metų.

Dėl šio nusikaltimo L. Venskevičius jau būtų išėjęs į laisvę, tačiau 2003 m. įvykdė dar vieną žmogžudystę. Kaip pasakojo pats kalinys, tuo metu bausmę atliko Alytaus pataisos namuose, kai pateko į vieną kamerą su nuteistuoju, įkalintu už mergaitės išžaginimą ir nužudymą. L. Venskevičius pasakojo, kad prašė pataisos namų administracijos pašalinti pedofilą, tačiau vadovybė nereagavo, todėl vyras kalinį nužudė. „Tuo metu jau dukrą turėjau, suveikė tėviški instinktai. Dabar, kai atgal pažiūriu, kvailystę padariau“, – pasakojo L. Venskevičius.

Nors yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir didesnę gyvenimo dalį praleido už grotų, vyras nepraranda vilties kada nors išeiti į laisvę – tokia galimybė nuteistiesiems iki gyvos galvos egzistuoja nuo 2019-ųjų, kai po kalinių skundų Europos Žmogaus Teisių Teismui Lietuvoje buvo pakeisti įstatymai, įtvirtinant galimybę „gyvagalviams“ po 20 įkalinimo metų prašyti įkalinimą iki gyvos galvos pakeisti terminuota laisvės atėmimo bausme. Belaukdamas galimybės išeiti į laisvę, L. Venskevičius sukūrė šeimą – susituokė su Panevėžio moterų pataisos namuose kalinčia moterimi, po vestuvių pasiėmė jos pavardę ir nuo šiol dokumentuose yra nurodomas kaip Linas Stefanovič, nors vis dar mieliau prisistato senąja pavarde. Prieš kelis mėnesius kalinių šeimai gimė dukrytė, kurios vyras teigė iki šiol nematęs.

„Tas, kuris buvo Venskevičius anksčiau, jis jau palaidotas. Aš jau jį palaidojau, – apie praeitį pasakoja Linas. – Aš asmeniškai turiu tikslą – turiu dukrytę, žmoną. Aš noriu išeiti į laisvę.“

Tačiau norint išeiti į laisvę, pasak kalinio, kelią pastoja absurdiška kalėjimų sistemos tvarka – nors įkalinimo vietoje nuteistieji turėtų būti reabilituojami ir paruošiami grįžti į visuomenę, anot L. Venskevičiaus, jam ir kitiems nuteistiesiems iki gyvos galvos jokia reabilitacija nevykdoma – jie palikti likimo valiai.

Ministras pabėgo

Beklausydamas L. Venskevičiaus pasakojimo apie gyvenimą Marijampolės pataisos namuose, prisimenu vienu garsiausių XX a. romanų vadinamą Josepho Hellerio kūrinį „22-oji išlyga“. Šio romano veikėjams, JAV karo lakūnams, dislokuotiems Italijoje Antro pasaulinio karo pabaigoje, didžiausiu priešu tampa ne Vermachto kariai, o biurokratinė sistema, savo absurdiškais sprendimais žudanti žmogiškumą ir dvelkianti beprasmiškumu, virstanti mėsmale, metančia lakūnus į karo sūkurį dėl keisčiausių priežasčių.

Paralelių tarp šio romano ir gyvenimo už grotų, sprendžiant iš Lino pasakojimo, tikrai galima rasti. Nors nuteistieji į įkalinimo įstaigas siunčiami reabilituotis ir pasiruošti grįžti į visuomenę, pasak kalinio, toks gyvenimas už grotų, kokį mato jis, vargiai padeda reabilituotis, net jei kalinys pats to nori.

Nuo 2019 m. vasario, uždarant Lukiškių kalėjimą, 11–12 nuteistųjų buvo perkelti į Marijampolės pataisos namus tęsti jiems skirtų bausmių. Naujojoje įkalinimo įstaigoje jiems buvo paruoštos šešios kameros, kuriose gali gyventi po du kalinius.

Anot L. Venskevičiaus, dabartinis teisingumo ministras Elvinas Jankevičius žadėjo, kad kaliniai dabar gyvens geresnėmis sąlygomis, nebegalės per teismus prisiteisti pinigų dėl prastų gyvenimo sąlygų. Tačiau ministro žodžiai nuo tikrovės skiriasi.

„Ministeris sako – mes pertvarką padarėme, kad kaliniams būtų geriau. Žinote, aš sėdžiu nuo rusų laikų ir matau, kad dabar daroma viskas baisiau, nei prie ruso buvo.

Taip, kameros buvo mažos, bet reabilitaciją, darbą, užimtumus ir visa kita buvo galima gauti. Buvo žmogus užimtas ir iš tikrųjų adaptuojamas prie visuomenės“, – pasakojo Linas.

Pasak kalinio, kartą jam pasitaikė proga su E. Jankevičiumi susitikti akis į akį – kai teisingumo ministras buvo atvažiavęs į pataisos namus, L. Venskevičius pakvietė prieiti prie langelio, pakalbėti. „Jis atsisuko, pažiūrėjo ir – bėgte nuo kameros“, – pasakojo kalinys. L. Venskevičius teigia, kad paskui matė, kaip ministras lauke klausė pareigūnų, kas kur sėdi. „Įsivaizduokite – atvažiavo teisingumo ministras apie problemas kalbėtis, bet bijo užeiti“, – sakė vyras.

Iš duobės – į dar didesnę

L. Venskevičius pasikalbėti su teisingumo ministru turėjo dėl ko – anot nuteisto kalėti iki gyvos galvos vyro, pataisos namuose kaliniai palikti be užsiėmimų, mokymo programų ir galimybės sugrįžti į visavertį gyvenimą.

Vienas iš bausmės tikslų – paveikti nuteistuosius, kad šie daugiau nenusikalstų ir laikytųsi įstatymų. Tam būtina kalinių socializacija – jei paleisti į laisvę jie nesugebės sugrįžti į visuomenę, tapti visaverčiais jos nariais, neliks nieko kito, kaip tik daryti naujus nusikaltimus.

Marijampolės pataisos namuose, pasak Lino, jam ir kitiems nuteistiesiems iki gyvos galvos nebeliko galimybės bent teoriškai pasiruošti grįžti į laisvę: nevyksta mokymai, neina gauti darbo, nėra reabilitacijos programų ir net galimybės nueiti į pataisos namuose esančią bažnyčią. „Beveik metus laiko negaliu su kunigu susitikti. Aš negaliu net išpažinties atlikti“, – sako kalinys.

„Mums priklauso sportas, treniruokliai, užimtumai – viso to nėra. Mes tiesiog uždaryti kameroje“, – pasakojo L. Venskevičius.

Anot vyro, Lukiškėse kalinių gyvenimas buvo nepalyginamai turiningesnis: šiltu metų laiku per savaitę 2–3 kartus nuteistieji žaisdavo krepšinį, kalėjimo koridoriuje galėdavo žaisti stalo tenisą, o poilsio kambaryje galėdavo bendrai susėsti, pasišnekėti, pabendrauti. Netrūko ir įvairiausių užimtumo programų. „Mus iš tikrųjų skatino keistis kaip žmones“, – pasakojo L. Venskevičius.

O Marijampolės pataisos namuose, anot kalinio, sporto salę atstoja pataisos namų kieme, gatvėje, esanti krepšinio aikštelė, į kurią nuteistieji iki gyvos galvos leidžiami tik savaitgaliais.

„Aš jau galvojau, kad Lukiškėse yra duobė, bet atvažiavus paaiškėjo, kad Lukiškės yra tik mažytė duobytė, o čia jau yra duobė“, – sakė Linas.

Anot kalinio, 2019 m. balandį iš Lukiškių atkelti kaliniai sulaukė administracijos atsakymo, kad sprendžiama galimybė gerinti jų kasdienybę pozityvaus užimtumo programomis. Tačiau teko laukti dar aštuonis mėnesius, kol pas kalinius pradėjo lankytis psichologė, pradėjusi grupinius relaksacijos užsiėmimus, kurių metu buvo leidžiami gamtos garsai.

„Tačiau psichologė ateidavo neturėdama savo magnetofono. Mes turėdavome savo magnetofoną atsinešti, kad galėtume tai paleisti. Psichologei net neskirdavo lėšų, kad galėtų tai nupirkti“, – apie gyvenimą pataisos namuose pasakojo Linas.

Apie kvailus teisingumo ministro ir valdžios sprendimus, bandymus gauti darbą ir gimusią dukrą, kurios Linas iki šiol nematė, skaitykite kitoje šios istorijos dalyje.

2020 09 21 09:14
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt