penktadienis, spalio 22 d.
Iš Irano atvykusi Aiša: mano vienintelė viltis – kad jūsų valstybė pasigailės mūsų
Alfa.lt
Scanpix
Asociatyvi nuotrauka

Irake nėra jokios vilties išsigelbėti, mano vienintelė viltis – kad jūsų valstybė pasigailės mūsų, pasakoja į Lietuvą iš Irako su penkiais savo vaikais atvykusi Aiša.

Moteris į Lietuvą iš Irako atvyko su penkiais savo vaikais: dviem pilnamečiais sūnumis, jiems 22 ir 24 metai, dviem mažametėmis dukromis – 11-kos ir 13-kos metų ir 21 metų dukra, kuri serga sunkia širdies liga. Tai – visa Aišos šeima, kadangi jos vyro jau nėra tarp gyvųjų. Jis taip pat mirė, susirgęs ta pačia širdies liga.

„Už savo vaikus atiduočiau viską – savo gyvenimą, savo sielą. Visą likusį gyvenimą galėčiau elgetauti, kad tik išgelbėčiau juos visus. Mano vienintelė viltis – kad jūsų valstybė pasigailės mūsų. Už tai galėčiau atiduoti viską. Irake nėra jokios vilties išgelbėti savo vaikų – juos ten vieną po kito iš manęs atims mūsų šeimą persekiojanti liga“, – pasakoja į Europą gydymo savo sunkiai sergančiai dukrai ieškoti atvykusi Aiša.

Liga, persekiojanti kone kiekvieną šeimos narį

„Viskas prasideda nuo to, kad tampa sunku kvėpuoti. Tuomet kreipiesi į gydytoją ir sužinai, kad sergi liga, kuri kankina širdį. Pirmiausia dėl šios ligos su vyru palaidojome du savo sūnus, kurie nesulaukė net pilnametystės – vienam tebuvo 13 metų, kitas mirė būdamas 15-kos. Vėliau ta pati liga pasiėmė ir mano vyrą, – sunkiai renka žodžius Aiša. – O prieš trejus metus tą pačią diagnozę išgirdo ir mano vyriausia dukra, dėl kurios ir išvykome į Europą.“

Moteris pasakoja, kad, prieš priimdama sprendimą išvykti ir ieškoti gydymo Europoje, ji aplankė dešimt gydytojų Irake bei kaimyninėje Turkijoje.

„Irake mums gydytojai išvis negalėjo padėti. Vėliau Turkijoje dukrai buvo implantuotas širdies stimuliatorius – ši operacija brangiai kainavo, tam teko skolintis pinigų. Tačiau galiausiai visi gydytojai, su kuriais bendravau, vieningai tvirtino – technologijos, kurių esama jų klinikose, mano dukrai padės tik trumpam.

Vėliau stimuliatorių reikės pakeisti į pažangesnį, gali tekti atlikti sudėtingą širdies operaciją. O šiai operacijai reikalingų technologijų Irake ar aplinkinėse šalyse nėra. Padėti mano dukrai gali nebent Europos ar kitų šalių gydytojai, kur medicina yra pažangesnė, – pasakoja moteris. – Išgirdusi tai, nusprendžiau rizikuoti viskuo – arba Europoje rasime gydymą, arba visi kartu mirsime.“

Šeima vizų negavo

Apsisprendus keliauti į Europą, Aiša sako bandžiusi tvarkytis dokumentus ir gauti šeimai vizas. Tačiau Kurdistane visose institucijose, į kurias kreipėsi, ji gaudavo neigiamus atsakymus.

„Man buvo pasakyta, kad nėra jokių šansų, jog Irako gyventojams tokios vizos būtų išduotos. Kurdistanas nėra toks, kaip rodoma per televiziją, ten neretai pasakojama, kad tai autonominė ir saugi kurdams sritis. Tačiau tai saugi ir gera vieta tik tiems, kurie turi ryšių su valdančiuoju sluoksniu. Kiti gyvena skurdžiai ir neturi beveik jokių teisių“, – pasakoja kurdų moteris.

Supratusi, kad medicininės pagalbos savo dukrai nei Kurdistane, nei Irake, nei kaimyninėse šalyse ji negaus, o dokumentų dėl vykimo į Europą irgi nepavyks legaliai susitvarkyti, Aiša su šeima priėmė sprendimą – rizikuoti viskuo ir eiti Europos link taip, kaip stovi.

„Mums tai buvo vienintelis likęs šansas – pasirinkimas tarp gyvybės arba mirties. Surinkome visus pinigus ir juos pastatėme tarsi ant lošimo stalo – viskas arba nieko, toks buvo mūsų sprendimas. Žinau, kad kai kam jis gali pasirodyti kvailas. Tačiau mane į priekį veda beatodairiška, kartais akla ir jokių aplinkybių nepaisanti motinos meilė savo vaikams“, – sako moteris.

Moteris pasakoja, kad, atvykus į Lietuva, ją apėmė džiaugsmas bei palengvėjimas, kad jų šeimai pavyko ir dar yra vilties: „Kai supratau, kad jau esame Lietuvoje, pagalvojau, kad viskas bus gerai. Tikiu Europa ir kad ji mums padės. Padės išgelbėti mano sergančią dukrą.“

2021 10 04 09:10
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt