sekmadienis, kovo 7 d.
Kaip lietuviai viduramžiais sienas brėžė
Alfa.lt

Kaip su­si­for­ma­vo pir­mo­sios Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) sie­nos? Kaip vi­du­ram­žiais lie­tu­viai žy­mė­jo vals­ty­bės ri­bas ir kaip su­da­ri­nė­jo sie­nų su­tar­tis su kai­my­nais? Kuo su­tar­tis su kry­žiuo­čiais sky­rė­si nuo su­si­ta­ri­mų su to­to­riais? Apie tai alfa.lt kal­bėjsi su is­to­ri­ku To­mu Čel­kiu.

Pastaruoju dešimtmečiu mokslininkai vis intensyviau domisi LDK istorine geografija, keliami nauji klausimai, gilinamos senos temos. Tuo tarpu dar tar­pu­ka­riu LDK te­ri­to­ri­nės struk­tū­ros ir sie­nų klau­si­mus stu­di­ja­vo is­to­ri­kas Ze­no­nas Ivins­kis ir Karaliaučiaus istorikai. So­viet­me­čiu ši te­ma bu­vo užd­raus­ta, nes kėlė nereikalingą LDK valstybingumo klausimą. XXI amžiaus pradžioje šia temata susidomėta ir jau spėta daug nuveikti, parašyta knygų ir mokslinių straipsnių.

Už miš­ko neik

– Pra­dė­ki­me nuo pra­džių. Kaip Lie­tu­vo­je at­si­ran­da pa­ti vals­ty­bės sie­nos samp­ra­ta? Jos at­si­ra­di­mą le­mia gen­čių ir re­gio­nų ri­bos ar samp­ra­ta pa­sis­ko­li­na­ma iš kai­my­nų?

– Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ga­li­ma ras­ti abi šias iš­ta­kas. Lie­tu­vos vals­ty­bės sie­na iš tie­sų for­ma­vo­si gen­čių že­mių pa­grin­du. Jos bu­vo ga­na miš­rūs da­ri­niai, gen­čių že­mės taip pat da­li­jo­si į dar ma­žes­nius te­ri­to­ri­nius vie­ne­tus, o Min­dau­gas su­vie­ni­jo šias že­mes į di­des­nį te­ri­to­ri­nį da­ri­nį – Lie­tu­vos vals­ty­bę.

Ši va­di­na­mo­ji di­de­lė te­ri­to­ri­ja yra vi­du­ram­žių fe­no­me­nas. Pra­ncū­zų me­dia­vis­tai, pa­vyz­džiui, Stépha­ne'as Bois­sel­lier, var­to­ja bū­tent to­kias są­vo­kas – „te­ri­to­ri­ja“ ir „di­de­lė te­ri­to­ri­ja“. Pa­sta­ra­sis ter­mi­nas nu­ro­do is­to­ri­jos mo­men­tą, kai at­si­ran­da jė­ga, ga­lin­ti su­vie­ny­ti, iš­lai­ky­ti ir val­dy­ti „di­de­lę te­ri­to­ri­ją“, nes tam juk reikalingas visas administravimo instrumentariumas, nuo valdovo kelionių po savo domeną iki vėlesniais laikais atsiradusų vietininkų.

Min­dau­go lai­kų Lie­tu­vo­je at­si­ran­da tokie pirmieji val­dy­mo ele­men­tai, pa­vyz­džiui, jo ka­riau­na. XIII am­žiaus an­tro­je pu­sė­je iš is­to­ri­nių šal­ti­nių ima nyk­ti, o XIV am­žiu­je aps­kri­tai iš­nyks­ta pa­vie­nių Lie­tu­vos že­mių pa­va­di­ni­mai. Jos yra „su­ly­do­mos“ į vie­na­ly­tį, tuo me­tu gal dar vis la­biau men­ta­li­nį da­ri­nį – Lie­tu­vą.

Gen­ti­nės že­mės taip pat tu­rė­jo tam ti­kras ri­bas, ku­rias mū­sų itin re­tai gy­ve­na­ma­me kraš­te (2-3 gy­ven­to­jai vie­nam kvad­ra­ti­niam ki­lo­me­trui) apib­rė­žia gy­ven­vie­tės. Šių že­mių ri­bas pa­pras­tai lė­mė geog­ra­fi­niai veiks­niai – upės, pel­kės, eže­rai, miš­kų ma­sy­vai – gam­ti­nės kliū­tys, ski­rian­čios vie­ną bend­ruo­me­nę nuo ki­tos. Gen­ties žmo­nės ži­no­jo, kad už ano miš­ko gy­ve­na „ki­ti“. Kar­tais gal net ne­ži­no­jo, kas tie „ki­ti“, bet ži­no­jo, kad tai jau ne jų že­mė ir ten ei­ti ne­ga­li­ma, nes ga­li žū­ti.

Kur kir­viai su­si­kirs – ten ir bus riba

– Kaip at­si­ran­da po­rei­kis nuo gam­ti­nių ri­bų pe­rei­ti prie su­si­ta­ri­mais nu­sta­ty­tų sie­nų?

– For­muo­jan­tis vals­ty­bei, ko­lo­ni­zuo­jant ne­gy­ve­na­mus pa­kraš­čius, anks­čiau ar vė­liau su­si­du­ria­ma su ku­ria nors sve­ti­ma po­li­ti­ne jė­ga. Pir­ma­ja­me Lie­tu­vos Sta­tu­te taip ir pa­sa­ky­ta – ar­cha­ji­nė nor­ma: kur kir­viai su­si­kirs, ten ir bus ri­ba. Tai yra vie­nas vals­tie­tis ker­ta miš­ką iš vie­nos pu­sės, o ki­tas – iš ki­tos, ir taip abu su­si­tin­ka. To­kiu bū­du ri­bą nu­sta­ty­da­vo ko­lo­ni­za­ci­niai pro­ce­sai.

Ki­tas svar­bus veiks­nys – to­kios ga­ly­bės kaip Vo­kie­čių or­di­nas at­si­ra­di­mas lie­tu­vių kai­my­nys­tė­je. Or­di­nas – vie­na mo­der­niau­sių, o gal ir pa­ti mo­der­niau­sia to lai­ko­tar­pio Eu­ro­pos vals­ty­bė. Jos val­dy­mo apa­ra­tas vi­siš­kai at­ri­bo­tas nuo gi­mi­ni­nių san­ty­kių. Šią vals­ty­bę val­do vie­nuo­liai, o juos jun­gia stip­rus po­li­ti­nis men­ta­li­te­tas. Jis la­bai ski­ria­si nuo tra­di­ci­nių feo­da­li­nių vals­ty­bių, ku­rio­se do­mi­nuo­ja val­do­vo gi­mi­ni­niai ry­šiai.

Or­di­nui ple­čiant val­das, jos im­amos da­ly­ti į te­ri­to­ri­nius ad­mi­nis­tra­ci­nius vie­ne­tus pa­gal tai, kur yra įsi­kū­ru­sios gy­ven­vie­tės. Su­ku­ria­mas par­api­jų, vys­ku­pys­čių tink­las, brė­žia­mos jų ri­bos. Ly­giai taip pat brė­žia­mos ir lie­tu­vių že­mes nuo or­di­no ski­rian­čios ri­bos.

– Tai­gi pir­mo­sios Lie­tu­vos sie­nos at­si­ran­da va­ka­ruo­se?

– Taip, pir­mų­jų sie­nų at­si­ra­di­mą le­mia Vo­kie­čių or­di­no kai­my­nys­tė. Iš jo į Lie­tu­vą at­ei­na pats te­ri­to­ri­nės vals­ty­bės su­vo­ki­mas, samp­ra­ta, kad val­do­mi ne tik žmo­nės, bet ir tam ti­kra kon­kre­ti te­ri­to­ri­ja, ku­rią rei­kia sau­go­ti.

1398 me­tais tarp Vo­kie­čių or­di­no ir Lie­tu­vos su­da­ro­ma Sa­ly­no tai­ka ir pir­mą­kart mū­sų is­to­ri­jo­je aiš­kiai nu­sta­to­ma li­ni­ji­nė sie­na tarp vals­ty­bių. Iki tol nie­kas mū­sų kraš­tuo­se iš tie­sų ne­su­vo­kė to, kad vals­ty­bės sie­na ga­li bū­ti li­ni­ja, o ne šiaip tei­gi­nys, kad ana ten, tarp tų miš­kų, yra gy­ven­vie­tė, ku­ri „prik­lau­so mums“.


Ru­sė­niš­ka specifika

– Kaip tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu for­muo­ja­si ry­ti­nės LDK sie­nos?

– Kai ėmė for­muo­tis LDK sie­na, vi­si mū­sų kai­my­nai tu­rė­jo sa­vi­tą su­pra­ti­mą apie tai, kas yra vals­ty­bės sie­na ir kaip ji nu­sta­to­ma. To­dėl ir Lie­tu­vos sie­nos bu­vo brė­žia­mos kas­kart va­do­vau­jan­tis ati­tin­ka­mais pri­nci­pais. Nu­sta­tant sie­ną su Vo­kie­čių or­di­nu, pro­ce­sui įta­kos tu­rė­jo bū­tent or­di­nas ir jo puo­li­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės bran­duo­lio link.

Tuo me­tu ru­sė­niš­ko­se že­mė­se bu­vo ki­to­kia pa­dė­tis. Jo­se vy­ra­vo po Ki­je­vo Ru­sios su­by­rė­ji­mo li­ku­sios ku­ni­gaikš­ti­jos, ku­rios tu­rė­jo sa­vi­tą te­ri­to­ri­nę struk­tū­rą ir jau nu­sta­ty­tas ri­bas. Šios se­no­sios, tra­di­ci­nės ri­bos la­bai ver­tin­tos ir sau­go­tos, nes vie­tos ku­ni­gaikš­čiai su­pra­to, kad pa­nai­ki­nus šias ri­bas iš­nyks ir pa­čios jų ku­ni­gaikš­ti­jos, o kartu su tuo neliks ir vietinių didikų įtakos.

LDK ple­čiant sa­vo te­ri­to­ri­ją į ru­sė­nų že­mes, vals­ty­bės sie­nos nu­sta­ty­mui įta­kos taip pat tu­rė­jo uni­ver­sa­lios gam­ti­nės ri­bos – upės, miš­kai, pel­kės, ta­čiau taip to­se že­mė­se LDK pe­rė­mė jau tra­di­ci­nes ta­pu­sias ku­ni­gaikš­ti­jų sie­nas. In­kor­po­ruo­jant į LDK su­dė­tį ku­rią nors ru­sė­nų ku­ni­gaikš­ti­ją, jos iš­ori­nė sie­na tap­da­vo LDK iš­ori­ne sie­na.

– Te­ko va­do­vau­tis „ru­sė­niš­ka spe­ci­fi­ka“?

– Spe­ci­fi­nis reiš­ki­nys ru­siš­ko­se že­mė­se – par­ibio te­ri­to­ri­jos tarp Lie­tu­vos ir ru­siš­kų po­li­ti­nės ga­lios cen­trų, to­kių kaip Di­dy­sis Nau­gar­das. Eg­zis­ta­vo par­ibio gy­ven­vie­tės – vals­čiu­kai, ku­rių pri­klau­so­my­bė kei­tė­si „kaip tuo me­tu pa­to­giau“. Tai – tam ti­kros bu­fe­ri­nės zo­nos, kur po­li­ti­nė vals­ty­bės įta­ka bu­vo jun­ta­ma ma­žiau­siai.

Kaip ir di­de­lių vals­ty­bes ski­rian­čių dy­krų at­ve­ju, val­do­vai iš abie­jų pu­sių lai­kė šias te­ri­to­ri­jas „sa­vo­mis“, bet tai – teo­ri­nis lyg­muo. Pra­kti­ko­je (tai ypač iš­ryš­kė­jo XVI am­žiu­je) vis­kas bu­vo su­dė­tin­giau.

Mi­nė­tus pa­sie­nio vals­čiu­kus ati­tin­ka­mai į sa­vo pu­sę mė­gi­no „trauk­ti“ abu val­do­vai. To­kioms te­ri­to­ri­joms bu­vo bū­din­gas „at­kri­ti­mas“. Jos bu­vo to­li nuo po­li­ti­nės ga­lios cen­tro ir, tar­ki­me, pa­si­kei­tus val­do­vui, jo­se kil­da­vo tam ti­kras są­my­šis, po­rei­kis iš nau­jo for­ma­li­zuo­ti san­ty­kius su nau­juo­ju val­do­vu ar­ba, prieš­in­gai, mė­gin­ti at­si­kra­ty­ti jo val­džios.

Ži­no­mi at­ve­jai, kai to­kių že­mių pa­klus­nu­mą te­ko už­si­ti­krin­ti jė­ga. Pa­vyz­džiui, Al­gir­das ren­gė ka­ro žy­gį į ru­sė­niš­kas že­mes. Koks nors par­ibio ba­jo­ras im­da­vo sa­va­va­liau­ti, ir di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis su ka­riau­na žy­giuo­da­vo jam „pri­min­ti“, kie­no iš tie­sų ten val­džia.

1346 me­tais mi­nė­tas ir toks pa­vyz­dys pa­sie­ny­je su Nau­gar­du: vie­nam par­ibio ba­jo­rui LDK pu­sė­je ėmus sa­va­va­liau­ti (net Al­gir­dą jis iš­drį­so šu­ni­mi ap­šauk­ti – bai­sus įžei­di­mas tais lai­kais), pa­tys nau­gar­die­čiai su­ma­nė iš­spręs­ti šią prob­le­mą. Su­šauk­ta „ve­čė“ nu­spren­dė tą ba­jo­rą „nu­ra­min­ti“, kol Lie­tu­vos val­do­vas ne­pa­gal­vo­jo, kad jo že­mė ga­li „at­kris­ti“ Nau­gar­dui, ir ne­atė­jo su sa­vo ka­riau­na spręs­ti klau­si­mo. Prob­le­mos spren­di­mas pa­pras­tas – nau­gar­die­čiai tie­siog nu­žu­dė per­ne­lyg il­gai val­džia žai­du­sį ba­jo­rą.

– Ka­da pra­dė­tos žy­mė­ti LDK sie­nos?

– Žy­mė­ti sie­nas pra­dė­ta pir­mo­sio­mis de­li­mi­ta­ci­jos su­tar­ti­mis. 1398 me­tais – Sa­ly­no tai­ka“ su Or­di­nu, o 1422 me­tais su­da­ry­ta Mel­no tai­ka. Tuo me­tu ir at­si­ra­do pir­mie­ji vals­ty­bės ri­bų ženk­li­ni­mo pa­vyz­džiai – ak­muo ply­na­me lau­ke ar pa­na­šus aiš­kiai ma­to­mas ženk­las.

Vė­liau at­si­ra­do to­bu­les­nės žy­mės – 1426 me­tais nu­sta­ty­ta sie­na tarp Li­vo­ni­jos ir LDK, ku­ri žy­mė­ta me­džiuo­se iš­rėž­tais kry­žiais ar­ba kau­pais (že­mės kau­bu­riai – aut. past.). Tai­gi XV am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je pa­sie­nis jau žy­mė­tas, o tai ro­do, jog jis bu­vo ga­na gau­siai ap­gy­ven­tas, kad at­si­ras­tų po­rei­kis kur­ti dirb­ti­nius ženk­lus, nu­ro­dan­čius vals­ty­bės sie­ną.

1473 me­tais, žy­mint Li­vo­ni­jos ir LDK sie­ną, nu­ro­dy­ta iš­kas­ti grio­vį už 2 my­lių nuo Baus­kės pi­lies į LDK pu­sę, kad bū­tų ri­bo­ja­mas žmo­nių ju­dė­ji­mas. Per šį grio­vį nu­tie­sia­mas til­tas, o tai lei­džia šį ju­dė­ji­mą kon­tro­liuo­ti.

Pa­sie­nio gy­ven­to­jams nu­sta­ty­ta aiš­ki ri­ba, ku­rios jiems ne­va­lia per­ženg­ti. Žy­mė­ji­mo po­rei­kį ska­ti­no ir pa­sie­ny­je vyks­tan­tys in­ci­den­tai. Vie­tos gy­ven­to­jai ne­si­bo­dė­jo pe­rei­ti sie­nos ir apip­lėš­ti ki­to­je pu­sė­je gy­ve­nan­čių kai­my­nų. Vie­tos val­džios at­sto­vai ne­re­tai už­siim­da­vo pa­na­šiu „vers­lu“ – kir­tę sie­ną iš­si­va­ry­da­vo net vi­sus ku­rio nors par­ibio kai­mo gy­ven­to­jus, nes XVI am­žiu­je žmo­nės (dar­bo jė­ga) bu­vo la­bai ver­tin­gas tur­tas. To­kie vie­ti­nės reikš­mės pa­sie­nio in­ci­den­tai ga­lė­da­vo pe­raug­ti ir į ka­rus.


To­to­riams sie­nos nerūpėjo

– Ar si­tua­ci­ja įvai­riuo­se pa­sie­niuo­se sky­rė­si?

– Va­ka­ri­nių sie­nų žy­mė­ji­mą ini­ci­ja­vo Vo­kie­čių or­di­nas. Ru­sė­niš­ko­se že­mė­se steng­ta­si iš­lai­ky­ti tra­di­ci­nę sie­nų struk­tū­rą. Prie Juo­do­sios jū­ros XV am­žiu­je at­si­ra­do nau­jas įdo­mus fe­no­me­nas. Ten gy­ve­no kla­jok­lių gen­tys, ku­rioms šios ri­bos aps­kri­tai bu­vo ne­la­bai rei­ka­lin­gos. Jos tu­rė­jo tik abs­trak­tų su­vo­ki­mą to, kad kiek­vie­na gru­pė ga­li kla­jo­ti tam ti­kra­me area­le ir jai ne­de­ra per­ženg­ti jo ri­bų, pa­vyz­džiui, upės.

Ta­čiau šio­je te­ri­to­ri­jo­je ne­bu­vo kai­mų ar mies­tų, ku­rie su­kur­tų rea­lų po­rei­kį brėž­ti aiš­kias ri­bas. Šiuo at­ve­ju bū­tent LDK į šias že­mes at­ne­šė te­ri­to­ri­nio val­dy­mo samp­ra­tą. Nu­ro­dy­ta, kad, tar­ki­me, Dnies­tro ir Dniep­ro upės yra ne­per­ženg­ti­nos ri­bos, pa­sta­ty­ta mui­ti­nė, ku­ri va­di­na­ma „Vy­tau­to pir­ti­mi“.

Nu­brėž­ti sie­ną šio­se dy­kro­se, kur nė­ra sės­lių gy­ven­to­jų, bu­vo su­dė­tin­ga. XV am­žiaus pa­bai­go­je – XVI am­žiu­je ne­ko­lo­ni­zuo­to­se pa­sie­nio te­ri­to­ri­jo­se sta­ty­tos pa­sie­nio pi­lys. Tai taip pat bu­vo ženk­las, ro­dan­tis to­to­riams, kad už šių pi­lių jie ne­sklis­tų. Ta­čiau aiš­kių sie­nų žy­mų tuo­se kraš­tuo­se ne­bu­vo.

– LDK at­ne­šė to­to­riams sie­nos samp­ra­tą, pa­žy­mė­jo jų tar­pu­sa­vio ri­bą. Ar kla­jok­liams ta ri­ba ką nors reiš­kė?

– Iš tie­sų vie­tos kla­jok­liams tos ri­bos be­veik nie­ko ne­reiš­kė. Jie to­liau kla­jo­jo. Svar­biau­sia to­kio­je si­tua­ci­jo­je – aukš­čiau­sio ly­gio su­si­ta­ri­mai, už­ti­kri­nan­tys, kad į LDK te­ri­to­ri­ją ne­ju­dė­tų Kry­mo cha­no ka­riau­nos. To­to­riai ne šiaip sau kla­jo­da­vo, jie plė­ši­kau­da­vo, ir tai bu­vo rim­ta prob­le­ma.

Va­ka­rų Eu­ro­po­je nuo­la­ti­nės sie­nų at­nau­ji­ni­mo su­tar­tys vi­du­ram­žiais reiš­kė tai­kos at­nau­ji­ni­mą. Tas pats ir pie­ti­niuo­se LDK pa­kraš­čiuo­se – su­si­ta­ri­mas su cha­nu dėl sie­nos nu­sta­ty­mo taip pat reiš­kė, kad už šios ri­bos ne­bus siun­čia­ma ka­riuo­me­nė. Nors, ži­no­ma, to­to­riai bu­vo sa­vo­tiš­ki žmo­nės – ža­dė­da­vo vie­na, o da­ry­da­vo ką ki­ta. To­kių tuš­čių tai­kin­gų pa­ža­dų pri­da­ly­ta dau­gy­bė.

Svar­bu pa­žy­mė­ti tai, ko­kį prog­re­są pa­da­rė LDK. Vos prieš šim­tą me­tų pa­ti ne­tu­rė­ju­si vals­ty­bės sie­nos samp­ra­tos ji ėmė jos mo­ky­ti to­to­rius.

Sie­ną ma­ta­vo virvėmis

– Kaip vy­ko sie­nų nu­sta­ty­mo pro­ce­dū­ra?

– Šal­ti­niai ne­pa­tei­kia daug duo­me­nų, bet kai kas yra ži­no­ma. Ren­gian­tis nu­sta­ty­ti sie­ną bū­da­vo su­da­ro­mos ša­lių ko­mi­si­jos. LDK ko­mi­si­ją pa­pras­tai su­da­ry­da­vo 5-6 at­sto­vai. Da­ly­vau­da­vo aukš­to ran­go par­ei­gū­nai iš de­li­mi­tuo­ja­mų te­ri­to­ri­jų, taip pat aukš­to ran­go dva­si­nin­kas, pa­pras­tai vys­ku­pas, ku­ris pa­tvir­tin­da­vo ko­mi­si­jos na­rių ir liu­dy­to­jų prie­sai­kas. Ko­mi­si­jos na­rių dar­bas – ves­ti de­ry­bas ir pa­tiems ap­va­žiuo­ti pa­sie­nio ruo­žą, dėl ku­rio spren­džia­ma. Bū­da­vo nu­sta­to­mas ko­mi­si­jų su­si­rin­ki­mo ter­mi­nas, o iki to tol vyk­da­vo in­ten­sy­vus su­si­ra­ši­nė­ji­mas, bu­vo tei­kia­mi su­tar­čių pro­jek­tai.

Su­si­ta­rus dėl sie­nos li­ni­jos, pra­si­dė­da­vo jos žy­mė­ji­mas, bū­da­vo sta­to­mi ri­bo­ženk­liai. Spe­cia­liai tam, kad ko­mi­si­ja ga­lė­tų ga­na leng­vai ir grei­tai nu­va­žiuo­ti vi­są marš­ru­tą, vie­tos par­ei­gū­nai bū­da­vo iš anks­to įpa­rei­go­ja­mi su­tvar­ky­ti ke­lius. Ko­mi­si­jai vyks­tant per gy­ven­vie­tes, jo­se rink­da­vo­si gy­ven­to­jai, tu­rin­tys liu­dy­ti, kur sie­na nuo se­no bu­vo: iki ku­rio miš­ko ar upės sa­vos že­mės tę­sė­si ar­ba kur se­nie­ji ri­bo­ženk­liai sta­ty­ti.

Pri­rei­kus at­lik­ti ma­ta­vi­mus nau­do­tos vir­vės, ku­rių il­gis bū­da­vo ko­mi­si­jų su­de­ri­na­mas, o pa­čios vir­vės ants­pau­duo­ja­mos, kad ku­riai nors ša­liai ne­kil­tų pa­gun­da jų pa­il­gin­ti ar pa­trum­pin­ti.

Žy­mė­ji­mui nau­do­ti ne tik dirb­ti­niai ženk­lai – dro­ži­niai me­džiuo­se, ak­me­ny­je iš­kal­ti ženk­lai ar su­pil­ti že­mės kau­bu­riai, bet ir esa­mi ob­jek­tai, pa­vyz­džiui, pi­lia­kal­niai, di­de­li me­džiai ar­ba ki­ti apy­lin­kė­je aiš­kiai iš­sis­ki­rian­tys ob­jek­tai.

Bai­gus žy­mė­ji­mo dar­bus ko­mi­si­jos dviem eg­zemp­lio­riais su­da­ry­da­vo sie­nos ap­ra­šus ir juos pa­tvir­tin­da­vo ants­pau­dais bei prie­sai­ko­mis. Se­niau­sia ži­no­ma to­kia su­tar­tis – 1473 me­tais pa­si­ra­šy­ta su Li­vo­ni­ja.

Pa­sie­nie­čių dar nebuvo

– Ar vi­du­ram­žiais eg­zis­ta­vo sie­nų ap­sau­ga? Kaip sie­na kon­tro­liuo­ta?

– Mo­der­nią­ja pra­sme – ne. Sie­nos nu­sta­ty­mas vi­du­ram­žių Eu­ro­po­je bu­vo to­ly­gus tai­kos su­tar­čiai. To­kia bu­vo pa­grin­di­nė jo pa­skir­tis. Sie­na ne­bū­da­vo nuo­lat sau­go­ma, o mui­ti­nės steig­tos ne pa­sie­ny­je, o re­gio­ni­niuo­se cen­truo­se. Lie­tu­vo­je bū­tent pa­sie­nio mui­ti­nės ir muitinėlės at­si­ra­do tik XVIII am­žiu­je. Tas pats pa­sa­ky­ti­na ir apie sie­nos ap­sau­gą.

Sie­nos kon­tro­lė ta­po ma­to­ma XVI am­žiu­je. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad sie­nos žy­mė­tos ap­gy­ven­tuo­se ruo­žuo­se. To­kiu bū­du pa­tys pa­sie­nio gy­ven­to­jai ir kon­tro­liuo­da­vo pa­dė­tį. Jie pra­neš­da­vo vie­tos par­ei­gū­nams apie įvai­rius pa­žei­di­mus, o tuo­met šie im­da­vo­si veiks­mų „tei­sin­gai“ sie­nai at­sta­ty­ti.

Tuo me­tu į pa­sie­nio dy­kras skver­bė­si vi­sos be­si­ri­bo­jan­čios vals­ty­bės, kol jų žmo­nės ne­su­si­dur­da­vo akis į akį. XVI am­žiu­je vy­ko sie­nų sta­bi­li­za­ci­jos pro­ce­sas. Įsi­sa­vi­nus dy­kras at­si­ra­do nau­ji sie­nų ruo­žai, juos ati­tin­ka­mai žy­mė­jo vals­ty­bių de­le­guo­ja­mos ko­mi­si­jos. La­bai svar­bu tai, kad į šiuos nau­jus ruo­žus iš abie­jų pu­sių bū­da­vo at­ke­lia­mi nau­ja­ku­riai, ku­rie taip pat pri­siim­da­vo šių sie­nų kon­tro­lę.

Nau­ja­ku­rių gy­ve­ni­mo są­ly­gos bu­vo ne pa­čios ge­riau­sios dėl daž­nų plė­ši­kiš­kų iš­puo­lių, ypač pa­sie­ny­je su Mask­vos ku­ni­gaikš­ti­ja. Jos val­dy­to­jai šią prob­le­mą ver­ti­no la­bai at­sai­niai, ne­pai­sy­da­mi nuo­la­ti­nių LDK skun­dų ir pra­šy­mų pa­ža­bo­ti siau­tė­jan­čius Mask­vos val­di­nius, ku­riems rei­dai į LDK te­ri­to­ri­ją bu­vo tie­siog pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis.

Ties va­ka­ri­nė­mis sie­no­mis si­tua­ci­ja bu­vo kiek ki­to­kia. Per jas taip pat ret­sy­kiais žy­giuo­da­vo prieš­o ka­riuo­me­nė, bet įdo­mu tai, kad ji ne­bū­ti­nai kė­lė grės­mę pa­sie­nio gy­ven­to­jams. Vo­kie­čių or­di­nui taip pat rei­kė­jo vie­tų ap­sis­to­ti. To­dėl, pa­vyz­džiui, Že­mai­ti­jos pa­sie­ny­je aiš­kiai bu­vo iš­ski­ria­mos gy­ven­vie­tės, ku­rio­se ga­li­ma ap­sis­to­ti, ir jos ne­siau­bia­mos. Or­di­no ka­riuo­me­nės lo­gi­ka šiuo at­ve­ju vi­sai su­pran­ta­ma: jei žy­gio me­tu iš­nai­kin­si vis­ką sa­vo ke­ly­je, kur ap­sis­to­si per ki­tą žy­gį? Tam ti­kru po­žiū­riu šių gy­ven­vie­čių žmo­nėms net ne­bu­vo di­de­lio skir­tu­mo, kie­no ka­riau­na pro juos žy­giuo­ja – sa­va ar sve­ti­ma.

– Kaip tuo­met bu­vo pa­lai­ko­mas sie­nos sta­bi­lu­mas?

– Vi­sos be­si­ri­bo­jan­čios ša­lys nuo­la­tos sek­da­vo, kad sie­nos ne­bū­tų pa­žei­džia­mos, „pas­len­ka­mos“ ir kad vie­tos gy­ven­to­jai ne­nai­kin­tų pa­sie­nio ženk­lų. Pa­vyz­džiui, 1545 me­tais Li­vo­ni­jos par­ei­gū­nai vyk­dė la­bai di­de­lio mas­to sie­nos pa­ti­kri­ni­mą ir kons­ta­ta­vo, kad daug kur pa­sie­ny­je su­nai­kin­ti ri­bo­ženk­liai – di­de­li ak­me­ni­niai kry­žiai. Ži­no­ma, ap­kal­tin­ti lie­tu­viai. Ati­tin­ka­mai lie­tu­vių ko­mi­si­ja tais pa­čiais nu­si­kal­ti­mais ap­kal­ti­no Li­vo­ni­jos pa­val­di­nius.

Sie­nos ženk­lo su­nai­ki­ni­mas bu­vo ga­na su­nkus nu­si­kal­ti­mas, ga­lin­tis su­kel­ti la­bai ne­ma­lo­nių pa­sek­mių. Jei ženk­lo ne­be­bu­vo, bu­vo ga­li­ma im­ti skverb­tis į kai­my­no te­ri­to­ri­ją. To­dėl sie­na bu­vo ti­kri­na­ma, siek­ta už­ti­krin­ti jos sta­bi­lu­mą, o kar­tu ir įtvir­tin­ti tai­ką. To­kie pro­ce­sai ypač bū­din­gi XVI am­žiaus an­trai pu­sei. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad XVI am­žiaus pa­bai­go­je va­ka­ri­nės LDK sie­nos jau bu­vo sta­bi­lios.

Pa­na­ši si­tua­ci­ja – Len­ki­jos pa­sie­ny­je. 1546 me­tais sie­na at­nau­jin­ta, su­da­ry­ti tie­siog mil­ži­niš­ki jos ap­ra­šy­mai. Po Liub­li­no uni­jos, kai Len­ki­jai ati­te­ko da­bar­ti­nės Ukrai­nos že­mės, jų ri­ba pa­žy­mi­ma pa­gal jau nu­sis­to­vė­ju­sias 1546-1566 me­tų LDK te­ri­to­ri­nių ad­mi­nis­tra­ci­nių vie­ne­tų ri­bas.

Ry­ti­nia­me pa­sie­ny­je si­tua­ci­ja bu­vo su­dė­tin­ges­nė – mi­nė­tos se­no­sios tra­di­ci­nės sie­nos truk­dė efek­ty­viam ad­mi­nis­tra­vi­mui. Vie­tos gy­ven­to­jai jas la­bai bran­gi­no ir sau­go­jo, to­dėl sie­nas keis­ti bu­vo la­bai su­nku. Be to, ry­ti­nių sie­nų sta­bi­lu­mą nuo­lat trik­dė Mask­va. Sie­nų pa­ti­kri­ni­mus vyk­dė be­veik vien LDK.

Rad­vi­lų ir Vy­tau­to sienos

– Mi­nė­jo­te ter­mi­ną „tei­sin­ga sie­na“. Ką jis reiš­kia?

– Be­ne sta­bi­liau­sia LDK sie­na XVI am­žiu­je bu­vo su Li­vo­ni­ja. Ji pri­mi­nė net ir da­bar­ti­nę, nors tuo me­tu bu­vo la­biau iš­lin­ku­si į LDK pu­sę. To me­to LDK ba­jo­rai žvel­gė į Li­vo­ni­ją kaip į silps­tan­čią vals­ty­bę ir sten­gė­si tuo pa­si­nau­do­ti – įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis „stum­ti“ sie­ną į šiau­rę. Il­gą lai­ką net veng­ta aiš­kiai ją nu­sta­ty­ti.

Li­vo­ni­jos pa­sie­ny­je su­si­kū­rė Rad­vi­lų že­mių bran­duo­lys, gi­mi­nės liz­das. Jie bu­vo la­bai įta­kin­gi vals­ty­bės vei­kė­jai ir sa­vo val­dų ri­boms (šiuo at­ve­ju jos su­tam­pa su LDK ir Li­vo­ni­jos sie­na) pri­žiū­rė­ti sky­rė daug dė­me­sio. Šiuo at­ve­ju jų ir vals­ty­bės in­te­re­sai su­ta­po. Ši Li­vo­ni­jos sie­nos at­kar­pa dau­giau ar ma­žiau bu­vo nu­sta­ty­ta XV am­žiaus an­tro­je pu­sė­je ir ją im­ta va­din­ti „Rad­vi­lų sie­na“ („gra­ni­ca Ra­dzi­wil­lows­ka“).

Ma­no­ma, toks pa­va­di­ni­mas pri­li­po ne to­dėl, kad Rad­vi­los ten gy­ve­no, o dėl to, jog XV am­žiu­je nu­sta­tant šią sie­ną da­ly­va­vo Rad­vi­la As­ti­kai­tis. 1542 me­tais, at­nau­ji­nant sie­ną, vie­tos gy­ven­to­jų pra­šy­ta liu­dy­ti, kur ta „ti­kro­ji“ sie­na. Į tai jie at­sa­kė, kad štai čia vi­sa­da bu­vo ta Rad­vi­lų sie­na, nes „štai šio­je pa­čio­je vie­to­je Rad­vi­la sto­vė­jo ir duo­ną val­gė“, to­dėl ji ir yra „tei­sin­ga“.

Liu­di­jant „tei­sin­gas sie­nas“ XVI am­žiu­je pa­si­reiš­kė ir ki­tas fe­no­me­nas – la­bai daž­nai mi­nė­ta „Vy­tau­to sie­na“. Ne­va pats Vy­tau­tas ją to­kią nu­sta­tė ir to­dėl ji ne­lie­čia­ma. Įdo­mu tai, kad XVI at­nau­ji­nant sie­nas apk­laus­ti vals­tie­čiai tvir­ti­no, kad jų se­ne­liai, tė­vai, net ir jie pa­tys ma­tė, kaip Vy­tau­tas sie­ną žy­mė­jo. Šis pa­va­di­ni­mas ta­po to­kiu stip­riu sim­bo­liu ir taip įsi­šak­ni­jo žmo­nių są­mo­nė­je, kad net Or­di­nas pri­pa­ži­no „Vy­tau­to sie­ną“ kaip at­skai­tos taš­ką. Va­di­na­mo­sios Vy­tau­to sie­nos ženk­lai mi­nė­ti ne tik va­ka­ri­nia­me pa­sie­ny­je, bet ir prie Juo­do­sios jū­ros. XV am­žiu­je vi­du­ry­je, po Vy­tau­to mir­ties, ti­kri­nant Prū­si­jos sie­nas taip pat mi­nė­ta, kad ras­ti „Vy­tau­to ženk­lai“.

Su­si­for­ma­vo to­kia „tei­sin­gos“ sie­nos samp­ra­ta, ku­ri XVI am­žiu­je sie­ja­ma bū­tent su Vy­tau­tu. Šis fe­no­me­nas par­odo, kad Vy­tau­to val­dy­mo lai­kais iš tie­sų įvy­ko re­vo­liu­ci­nių po­ky­čių, ku­rie įtvir­ti­no žmo­nių mąs­ty­se­no­je pa­čią vals­ty­bės sie­nos samp­ra­tą.

2021 02 07 10:11
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt