sekmadienis, vasario 28 d.
LDK prie Juodosios jūros: nesuvaldoma stepė ir nesugyvenami kaimynai
Alfa.lt

Iki šiol dažnas su žavesiu ir pasididžiavimu žvelgia į žemėlapius, kuriuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos siekia Juodosios jūros pakrantę, kur Vytauto kariauna „žirgus girdė“. Bėda ta, kad stepė buvo nesuvaldomas kraštas, o jos gyventojams – klajokliams mažai terūpėjo, kur didieji kunigaikščiai „įsivaizdavo“ buvus jų valdų ribas.

Apie tai Alfa.lt kalbėjosi su Vilniaus universitetito istoriku dr. Tomu Čelkiu:

– Kai LDK atėjo į pietų Ukrainos lygumas XIV – XV a sandūroje, kokias žemes įgijos Lietuvos valstybė?

– Tai – stepė, atitinkamai suformavusi ir jos žmonių gyvenseną. Vietiniai gyventojai buvo gyvulininkyste užsiimantys klajokliai. Jų gyvenimo būdas labai skyrėsi nuo to, kuris buvo LDK žemių branduolyje ir jau prisijungtose rusėnų žemėse.

Tokios teritorijos ir net nieko panašaus į tą teritoriją LDK iki tol neturėjo. Stepė – geografiniu požiūriu visiškai naujas LDK segmentas. Rusėnų žemėse egzistavo miestai. Paėmei miestą ir viskas aišku – teritorija tavo. Tuo metu stepėse sunku apskritai paaiškinti, kaip vyko jų užvaldymas.

LDK vadovavosi, galima sakyti, vakarietišku principu: užvaldai teritoriją ir per ją valdai sėsliai gyvenančius žmones. Atėję į stepę, mūsų protėviai, kurie tam tikra prasme vis dar buvo šiek tiek barbarai, susitiko dar barbariškesnius žmones. Lietuviai gyveno sėsliai, kūrė tam tikras valstybės struktūras. Pavyzdžiui duoklė būdavo renkama nuo teritorijos, t.y., valdovo žmonės, surinkę mokesčius iš kažkurios vietovės gyventojų, žinojo, kad atvykę ten po metų vėl ras tuos pačius žmones toje pačioje vietoje.

Klajoklių gyvenimas buvo kitoks ir tai lėmė klimato sąlygos. Dvi didžiausios vertybės buvo ganykla ir vanduo. Klimatas buvo šiurkštus: jei užeidavo sausra arba šalčiai – tai įvykdavo staigiai; jei imdavo lyti – taip pat staigiai ir daug. Miškų beveik nebuvo ir iš šaltinių žinome tik apie vieną – „Juodąjį mišką“. Galbūt yra įsivaizduojančių, kad tose pietinėse teritorijose buvo švelnios žiemos. Anaiptol, jos buvo gilios ir rūsčios, o išgyventi žiemą stepėje buvo daug sunkiau, nei mūsų kraštuose.

– LDK atrado iki tol nepažintą pasaulį?

– Pirmiausia galime nurodyti tą skirtumą, kad stepė buvo valdoma ne per teritoriją, o per joje gyvenusius žmones. LDK žemių kunigaikščiai valdė tam tikras teritorijas. Klajoklių totorių vyresnieji valdė žmonių grupes – „jurtas“ arba „klanus“, su kuriais klajodavo. Štai tokie klanai maišėsi stepėje ir gyveno savą gyvenimą – prekiavo ir kariavo tarpusavyje. Stipresnė „jurta“ užsitikrindavo didesnį, bet sunkiai apibrėžiamą klajonių plotą.

Lietuvos valdovo pareigūnai rinko mokesčius keliaudami po valstybę. Totorių chanai iš savo pavaldinių juos rinko atvirkščiai. Žmogaus stepėje nesugaudysi. Kaip tuomet surinkti mokesčius? O taip, kad žmogus pats ateis jų susimokėti.

Aukščiausią vietą Krymo totorių hierarchijoje užimantis chanas didžiąją dalį laiko praleisdavo pačiame Krymo pusiasalyje, kur turėdavo dvarų – „sarajų“. Paprastai tai būdavo nedideli uostai, į kuriuos klajokliai susirinkdavo žiemoti ir prekiauti. Štai tada ir būdavo surenkami mokesčiai.

Tuo klajoklių politinis gyvenimas ir apsiribodavo. Tikroji politika vyko chano aplinkoje ir po pusiasalį išsibarsčiusiose sėsliose gyvenvietėse.

Nepamirškime, kad totorių visuomenė taip pat pergyveno tam tikrą lūžį jos istorijoje. Jie jau vadovavosi Islamo tradicija ir teise, bet gyvensena vis dar buvo tokia pati, kaip pagonybės laikais.

– Vytauto valdymo metu į stepę ir Juodosios jūros pakrantę atėjo LDK. Tai aiškiai matome žemėlapiuose. O ką iš tiesų reiškė valdyti stepę?

– Tai šiais laikais žemėlapiai atrodo „aiškūs“. Ano meto žmonėms jie nelabai rūpėjo. Mėginimas įsitvirtinti stepėje nuo pat pradžių pažymėtas didele nesėkme – pralaimėjimu Vorkslos mūšyje 1399 m. Visgi, svarbiausias LDK prioritetas buvo Vakarų kryptis ir po nesėkmės Vorskloje matyt nuspręsta nemesti pagrindinių pajėgų į labai tolimas, be galo sunkiai aprūpinamas ir kontroliuojamas žemes.

Negalima sakyti, kad LDK niekaip nemėgino įtvirtinti savo valdžios. Tarkime, dar 1398 m. Vytauto žygio į Rytus prieš totorius metu prie Dniepro žiočių buvo pastatyta Šv. Jono pilis. Kitu atveju 1421 m. toks burgundų riteris Ghillebertas de Lannoy mini Vytauto pilies statybas prie Dniestro. Ir iš jo pasakojimo galima susidaryti vaizdą kaip sunku buvo ją statyti, taip ir sakoma, kad dykvietėje nebuvo nei akmenų nei medžių ir viską reikėjo vežti, o jau ką bekelbėti apie meistrus ir darbininkus. Todėl stepės kontrolė ir išlaikymas buvo labai sunki ir brangi. Matome, kad XV a antroje pusėje jau toliau nuo stepės atsirado pasienio pilių linijos – Kijevas, Kanevas, Čerkasai ir Zvenigorodas, Braclavas, Vinica. Tai – paribio sėslios gyvenvietės ir už jų jau driekėsi nebekontroliuojama stepė.

– Tačiau juk LDK valdų ribos nustatinėtos ir diplomatinėmis sutartis su Krymo chanu?

– Pas chaną būdavo siunčiami pasiuntiniai. Pagrindinis šių pasiuntybių tikslas buvo užsitikrinti taiką. Bent jau kiek įmanoma mažinti totorių antpuolius į sėslias LDK teritorijas.

Beje, LDK pasiuntiniai Kryme taip pat susidurdavo su labai specifinėmis kultūrinėmis ir atitinkamai politinėmis sąlygomis. Krymo chanai save laikė daug aukštesniais valdytojais, nei gretimų valstybių gyventojai. Pradėdamas derybas, chanas parodydavo LDK pasiuntiniams didžiulę malonę, kad teikėsi su jais tartis.

Iš sutarčių tekstų matome, kokia buvo chano diplomatijos kalba: kažką pažadėdamas, jis tai „dovanodavo“ iš savo „geros valios“. Krymo totorių požiūriu, tai nebūdavo abipusiai sutarimai, o būtent chano malonė. Chanai mėgdavo „dovanoti“ net tai, ko akyse neregėję, pavyzdžiui, Smolensko žemes.

Kitas klausimas, ar stepės klajokliai žinojo, ką chanas Lietuvai „padovanojo“ ir ar jiems tai apskritai rūpėjo? Todėl sutartys buvo labai sąlyginės ir dėl jų nesilaikymo nuolat prasidėdavo naujos derybos.

Rašytinės sutartys totoriams iš tiesų buvo gana svetimas dalykas. Jie pripažino stipriosios pusės teisę. Jei patirdavo pralaimėjimą – galėdavo pasirašyti paliaubų sutartį, o kai tik pasijusdavo pakankamai stiprūs – vėl rengdavo žygius į LDK valdas.

– Jokios sutartys neveikdavo?

– Totoriai dažniausiai jų nesilaikydavo arba laikydavosi trumpai. Nepamirškime, kad pagrindinis jų pajamų šaltinis buvo prekyba vergais. Lenkų istorikų skaičiavimais, iki XVIII a iš LDK ir Abiejų Tautų Respublikos į vergovę iš viso išvesta apie 300 tūkst. žmonių.

1475 m. Krymo Chanatas pripažino Osmanų Imperijos viršenybę. Situacijos su antpuoliais tai nepagerino, nes Osmanų Imperijoje buvo nuolatinė vergų paklausa. Totoriai savo ruožtu stengėsi tą poreikį patenkinti ir šiaurėje gyvenusius krikščionis, arba kaip jie juos patys vadindavo, „roksolanus“. Osmanai net nustatydavo kvotas, kiek tokių žmonių turėjo būti perduota Imperijai.

LDK neapleido mėginimų suvaldyti stepę. Kijevo kunigaikščio Simono Olelkaičio (1454–1470 m.) laikais pirmą kartą apibrėžta ir aprašyta pietrytinė LDK siena. Atsižvelgiant į tai, kad sienos buvo paprastai aprašomos apklausiant vietos gyventojus, galime spėti, kad stepėje buvo kuriamos gyvenvietės. Vėliau Osmanai į tuos kraštus atgabeno savo (tiems laikams) beveik tobulą administraciją ir ėmė formalizuoti santykius su LDK. Pavyzdžiui, ilgą laiką Dnestro upę galime vadinti, kaip aiškią sieną tarp valstybių.

Kita vertus, pradėję Juodosios jūros šiaurinės pakrantės užvaldymo „projektą“, osmanai nuolat skatino totorių priešiškumą LDK, kad Lietuvai šių žemių kontrolė būtų tokia sudėtinga ir brangi, kad Vilnius pats jų atsisakytų.

Galiausiai, 1538 m. Osmanų Imperija aneksavo LDK pakrantės teritoriją ir netrukus buvo nustatytos naujos sienos.

2021 02 13 10:42
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt