penktadienis, spalio 22 d.
Lietuva jau buvo susidūrusi su migrantų antplūdžiu: kaip susitvarkėme tada?
Rokas Markauskas
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Čia matome gydytoją apklausinėjant vieną iš atbėgėlių

Lietuva jau keturis mėnesius susiduria su migrantų krize. Nors per šį laiką nuolat keitėsi tiek valdžios veiksmai, tiek retorika, bet jokio stebuklingo recepto rasti nepavyko. Susidarius tokiai situacijai, buvo imtasi dairytis į kitų valstybių praktikas ir konsultuotis su migrantų antplūdžius išgyvenusiomis šalimis, užmirštant, kad Lietuva tokią krizę jau išgyveno. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuvą pasiekė apie 40 tūkstančių žmonių iš Lenkijos - daugiau kaip 26 tūkstančiai civilių ir beveik 13 tūkstančių karių.

Būtent apie Lenkijos karius internuotus Lietuvoje Alfa.lt kalbėjosi su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriku dr. Gintautu Surgailiu, kuris atskleidė, kiek buvo skiriama atbėgėlių išlaikymui, kokie konfliktai vyko tarp jų ir kaip atrodė to meto Lietuvos pasienis.

Lenkus nustebino lietuvių gerumas

Istorikas G. Surgailis pradėdamas pokalbį atkreipia dėmesį į istorinį to meto kontekstą. Tarpukariu lenkai lietuviams buvo didžiausi geopolitiniai priešininkai, kurie pasisavino Vilnių, tačiau tai nesutrukdė mūsų tautiečiams ištiesti pagalbos rankos bėgantiems nuo karo lenkams.

„Daugelio logiškai mąstančių žmonių supratimu, Lietuvai susidarė puikios sąlygos atkeršyti Lenkijai už Vilniaus užgrobimą. Tikriausiai nereikia priminti ką tada lietuviams reiškė Vilnius, amžinoji Lietuvos sostinė, kuo ji buvo visiems Lietuvos žmonėms. Tačiau jau pačią pirmą karo dieną Lietuvos Vyriausybė visam pasauliui paskelbė, kad Lietuva bus neutrali šiame tarp kaimynų kilusiame kare, tuo išreikšdama solidarumą su Lenkija. Pradėjus bėgti atbėgėliams ir kariams, Lietuva atidarė sieną. Nepriimti atbėgėlių, kurie gelbėjosi nuo galimos pražūties, Lietuva negalėjo, kaip negalėtų nepriimti bet kuri civilizuota valstybė. Tai buvo žmogiškumo pareiga, numatyta ir tarptautinėje teisėje“, - pasakojo Alfa.lt pašnekovas.

Pašnekovas pridūrė, kad daugelis lenkų, patekusių į Lietuvą buvo nustebinti lietuvių požiūrio į juos. Beveik 20 metų lenkų propaganda vaizdavo lietuvius vos ne laukiniais, o juos sutiko visai kiti žmonės.

Mokslininkas pacitavo Vaclavo Zydram-Koscialkovskio (Wacław Zydram-Kościałkowski), vieno iš internuotųjų laiško žmonai fragmentus. Šis laiškas, kadangi buvo per ilgas, nes buvo leidžiama rašyti tik kelias eilutes atvirlaiškyje, karinės cenzūros buvo konfiskuotas. Adresato jis nepasiekė, bet mums paliko istorinį liudijimą. Lenkų karininkas rašė:

„Žinai, mažyte, dabar papasakosiu Tau apie Žmoniškąjį gerumą. Galbūt tai keistai atrodo, kad dabartiniais baisiais laikais, kai niekieno iki šiol nematytas karas išlaisvino žemiausius žmonių instinktus, kai ugnis ir plienas pasidarė vienintelis argumentas ir kai visas mūsų kraštas paskendo dažniausiai nekaltai pralietame kraujyje – kaip tik tokiu metu užsimaniau papasakoti Tau apie žmonių Dorumą.

Taip, tos visos širdies ir geresnių jausmų apraiškos leidžia man tikėti, kad pasaulio dar nevaldo žvėriškas žmogus.

Žmoniškumo ženklai yra lyg tie saulės spindulėliai mūsų pilkame ir beviltiškame rudens danguje.

Perėję sieną susėdome ant plento išilgai griovio. Mūsų būryje buvo septyni kareiviai ir vienas priklydęs karininkas. Prieš mus stovėjo tiek pat lietuvių kareivių

Ir tik dabar pradėjome jausti tą baisų nuovargį...

Lietuviai žiūri į mus akylai, bet be jokios pašaipos ar paniekos, nes gerai supranta, ką tai reiškia kareiviui atiduoti ginklą ir eiti svetur bastytis.

Prisidengiu akis ir žiūriu į besileidžiančią saulę, kuri šviečia iš anapus sienos.

Juntu, kažkas mane judina. Tai lietuvis kareivis, kuris neprašomas duoda man savo gertuvę su šaltu vandeniu. Išdžiūvusios lūpos negali atsitraukti nuo gaivinančio gėrimo.

Tai buvo pirmas mostas Lietuvos žemėje. O kai žygiavime per miestelį, gyventojai vaišino obuoliais ir papirosais. Sena pardavėja nesklandžiu žargonu pakvietė mus arbatos. Buvo duona ir sūris...

Vėliau tas poilsis Ukmergėje. Vietos lietuvės, veikiausiai mokytojos - nes laikinai buvome patalpinti mokykloje, - be pertraukos raikė storas duonos riekes, tepė sviestu ir su pieno ar arbatos puoduku vis kišdavo kareiviams. Ir visa tai jos atlikdavo labai paprastai, be jokios pozos, lyg tai būtų jų kasdienis darbas.

Ėmiau tas moteris stebėti,- susikaupusios, rimtos, nenoriai įsileidžiančios į kalbas. Matyti, jog visa tai jos daro ne dėl to, kad mus, lenkus, ypatingai mylėtų, ne. Jos tai daro dėl to, kad mes esame žmonės, kurie staiga netekome ne tik savo Tėvynės, bet ir paprastos, juodos duonos kąsnio. Ir dėl to visa tai mano akyse turi dar didesnę vertę...“

Mokslininkas atkleidė ne vieną faktą parodantį, kaip atrodė atbėgėlių gyvenimas stovyklose.

Anot jo, stovyklose buvo kariška tvarka, kaip ir privalo būti karinėje stovykloje; nustatyta griežta dienotvarkė: 7 val. kėlimasis, 21.30 val. miegas; vienam internuotam karinin

kui išlaikyti dienai Lietuvos Vyriausybė skyrė 4,85 Lt, kareiviui – 4 Lt. „Taigi lenkų kariai buvo prilyginti Lietuvos kariams. Jiems išlaikyti kiekvieną mėnesį Lietuvos valstybė turėjo skirti daugiau kaip po pusantro milijono litų“, - pridūrė jis.

„Internuotųjų stovyklose buvo stengiamasi sudaryti ne tik geras buitines sąlygas, bet, kiek tai įmanoma, tenkinti ir dvasinius poreikius. Visose stovyklose buvo įsteigtos bibliotekos, kurias tvarkė patys internuotieji, kiekvieną dieną pristatomi Lietuvos laikraščiai, o nuo 1940 m. sausio galėjo patys prenumeruoti visus Lietuvos laikraščius ir žurnalus. Tuo pasinaudoję, Suvalkų Kalvarijos internuotieji už savišalpos kasos pinigus įsigijo visai neblogą keleto tūkstančių knygų biblioteką“, - pasakojo dr. G. Surgailis.

Pašnekovas pabrėžė, kad stovyklose buvo įrengti radijo imtuvai. Iki 1940 m. sausio leista klausyti visų laidų, tačiau pasirodė, kad išgirstas žinias ima naudoti įvairiems gandams ir paskaloms skleisti, todėl nuo 1940 m. sausio 4 d. leista klausyti tik Lietuvos radijo laidų.

Be to, internuotiesiems buvo rodomi kino filmai. Tose stovykloje, kur nebuvo sąlygų jų rodyti, buvo organizuojamos išvykos į netoli stovyklų esančius kino teatrus. Internuotiesiems le

ista laisvai atlikti religines apeigas. Nuo 1939 m. spalio 5 d. giminės galėjo su jais pasimatyti.

Pasienyje įtampos netrūko: nuo tapatybių slėpimo iki susirėmimų

Anot dr. G. Surgailio, vos tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jau 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos sienų apsaugą perėmė kariuomenė. Buvo suformuoti pasienio apsaugos batalionai, kurių vadų pavaldumui perėjo ir pasienio policijos pareigūnai. Siena buvo uždaryta, per sieną praleidžiami tik tam leidimus turintys asmenys. Buvusi demarkacijos linija su Lenkija buvo uždaryta iki rugsėjo 19 ryto. Nuo tada į Lietuvą galėjo pereiti visi to panorėję buvusios Lenkijos kariuomenės kariai, tiesa, civilių buvo įsakyta praleisti kaip galima mažiau, tačiau to norėję civiliai susimaišydavo su kariais ir taip patekdavo į L

ietuvą. Su civiliais kitokių nesusipratimų nebuvo, tačiau internuojant karius, buvo visko. Kartais Lietuvos kariams netgi tekdavo panaudoti jėgą, nes ne visi lenkų kariai sutikdavo klausyti lietuvių reikalavimų.

Kaip vieną iš pavyzdžių istorikas pateikė Musninkų rajone įvykusį incidentą.

„Ten per administracijos liniją perėjo dviejų lenkų kavalerijos eskadronų likučiai. Juos, jau gerokai įjojusius į Lietuvos teritoriją, sustabdė Lietuvos šauliai ir pareikalavo sudėti ginklus. Lenkų vadas atsisakė vykdyti tokį šaulių reikalavimą pareikšdamas, kad jo karininko garbė neleidžianti nusiginkluoti prieš šaulius, o jų vadas esąs tik atsargos leitenantas. Jis galėtų atiduoti ginklą tik Lietuvos karininkui, ne žemesnio laipsnio nei yra jis pats

Lietuvos šauliai, būdami silpnesni už lenkų būrį, pasipriešinti neišdrįso ir lydėjo ginkluotus lenkus toliau. Apie tai telefonu buvo pranešta kariuomenės štabui. Kariuomenės vadas brig. gen. Stasys Raštikis įsakė Gaižiūnų poligone buvusio 3-iojo dragūnų pulko „Geležinis vilkas“ vadui tuojau pasiųsti du eskadronus ir nuginkluoti lenkus, o jei lenkai nepaklus - panaudoti jėgą. Tačiau susirėmimo neįvyko, nes išdidusis lenkų vadas, matydamas, kad nėra kitos išeities, sutiko su šaulių reikalavimu ir atidavė ginklą“, – sakė jis.

Mokslininkas pažymėjo, kad Lietuvos kariai prie sienos matė ir ne vieną tragediją, kai, ypač jaunesni lenkų karininkai, užuot atidavę ginklą lietuviams, paleisdavo sau kulką į smilkinį. Anot jo, tai lėmė 19 metų trukusi lenkišką propaganda, kuri niekino lietuvius.

Dr. G. Surgailis akcentavo ir dar vieną problemą su kuria susidūrė Lietuva – kaip ir šiandien, dalis pabėgėlių slėpė savo tapatybę. „Civiliai atbėgėliai ir kariai pagrinde neslėpė savo asmenybės bei pareigų, absoliuti jų dauguma turėjo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, tačiau policininkai, pagrinde Vilniaus krašto policininkai, savo profesiją ir laipsnius slėpė, nes bijojo, kad gali tekti atsakyti už vykdytas represijas prieš Vilniaus krašto lietuvius. Jeigu jie buvo perėję sieną persirengę kareivių rūbais, užsiregistruodavo kaip eiliniai kareiviai. Internuojant neužsiregistravo nė vienas policijos karininkas. Iki 1941 m. kovo buvo išsiaiškinta, kad tokių buvo net 947. Tačiau ir šį kartą jie melavo, nes manė, kad karininkams bus geresnės sąlygos. Atlikus atidų tikrinimą nustatyta, kad policijos karininkų yra tik 72“, – pasakojo istorikas.

Stovyklose – girtuokliavimas ir smurtas

Šiandien vis garsiau kalbama apie įsivyravusias problemas nelegalių migrantų stovyklose - konfliktus tarp skirtingų religijų ar etninių bendruomenių. To nepavyko išvengti ir mūsų praeities kartoms, kurios stovyklose turėjo gesinti tautinę nesantaiką.

„Iš pradžių visi internuotieji buvo laikomi kartu, tačiau bijant nesutarimų tarp internuotųjų lenkų ir vokiečių tautybės Lenkijos karių, 1939 m. spalio pradžioje krašto apsaugos ministro įsakymu vokiečių tautybės Lenkijos kariai buvo atskirti. Tada internuotųjų stovyklose beveik iš karto prasidėjo nesutarimai tarp internuotųjų lenkų ir ukrainiečių. Ukrainiečiai ir Lenkijoje visą laiką buvo engiami. Tas pats pasikartojo ir stovyklose. Be to, ukrainiečiai buvo rytų apeigų katalikai ir lenkai jiems ėmė trukdyti atlikti religines apeigas, todėl ir ukrainiečius nuo lenkų teko atskirti“, – sakė dr. G. Surgailis.

Istorikas išskyrė ir dar vieną įtampą tvyrojusią stovyklose - tai nesutarimai tarp eilinių ir karininkų. G. Surgailis paminėjo ne vieną tokio tipo konfliktą, vienas jų įvyko Alytuje. „Eilinių karių tarpe kilo didžiulis pasipiktinimas vienam karininkui pareikalavus, kad kareivis jam nuvalytų batus ir kt., todėl eiliniai nuo karininkų buvo atskirti - karininkai apgyvendinti Suvalkų Kalvarijos stovykloje“, - teigė pašnekovas.

„Matyt, viena iš tokių nenormalių karininkų ir eilinių santykių priežasčių buvo lenkų karininkų bjaurėjimasis darbu, noras, kad viską jiems padarytų ordonansai - kareiviai. Pastarieji už tai ir nekentė karininkų ir, susidarius naujoms sąlygoms, stengėsi atkeršyti už patirtą pažeminimą. Be to, internuotieji lenkų kareiviai bei puskarininkiai matydami, kad santykiai tarp Lietuvos karininkų, puskarininkių bei kareivių yra draugiški ir kad Lietuvos kareiviai niekada nėra žeminami ir skriaudžiami ir patys ėmė reikalauti iš savo karininkų pagarbos sau bei atitinkamo elgesio“ , – svarstė mokslininkas.

Istorikas apgailestavo, kad internuotų lenkų stovyklose nepavyko išvengti ir girtuoklystės. „Visus 1939 metais internuotieji lenkai, ypač karininkai, palyginti dažnai girtuokliavo. Nors alkoholinius gėrimus internuotiesiems pardavinėti buvo draudžiama, tačiau, kol jie turėjo pinigų, vietos gyventojai jiems sugebėdavo pristatyti svaigalų. Girtuokliavimas, triukšmas, peštynės labai sumažėjo po Naujųjų 1940 metų, nes pasibaigus turimiems pinigams, pasibaigė ir svaigalai “, – pasakojo istorikas.

2021 09 27 09:07
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt