penktadienis, balandžio 16 d.
Lietuviški sostų karai: ir prie D. Grybauskaitės taip buvo, bet ji tai išnaudodavo labai puikiai
Alfa.lt

Sunku nepamatyti valdžios žaidimų – kuris svarbesnis, kuris reikšmingesnis, kuris įtakingesnis, kai tuo tarpu ant kortos pastatyta žmonių sveikata ir netgi gyvybės. Apie valdžios užkulisius ir koridorius – Rimvydo Paleckio pokalbis laidoje „Alfa taškas“ su gerai tuos koridorius pažįstančiu nepriklausomu žurnalistu, buvusiu premjero patarėju Skirmantu Malinausku ir Linu Kontrimu, Vytauto Didžiojo universiteto politologu, komunikacijos ekspertu.

– Turbūt jau galime pripažinti, kad „AstraZenecos“ vakcina – jau beveik šluba antis. Ypač po to, kai ministras Arūnas Dulkys laikinai sustabdė skiepijimą šita vakcina, nors ir iki tol jos reputacija buvo gerokai pažeista. Tačiau vis dar yra labai daug žmonių, kurie bet kada pasirengę ja skiepytis. Kaip jums atrodo, ar prezidentas Gitanas Nausėda nepraleido progos patylėti, sukritikavęs A. Dulkio sprendimą stabdyti vakcinavimą?

S. Malinauskas: Be jokios abejonės, įtampa ir konfliktas tarp prezidento ir A. Dulkio yra jaučiamas nuo pat sveikatos apsaugos ministro darbo pradžios. Sunku suprasti, kaip galima tą pačią dieną kelių valandų skirtumu komunikuoti skirtingas žinutes, kad „AstraZenecos“ vakcina yra saugi, o paskui ją stabdyti.

Tačiau jokiu būdu prezidentas neturėtų taip sureaguoti, nes, aišku, tai tikrai nepadeda, o tik pagilina tą komunikacinę krizę, iš kurios, aišku, išbristi nėra paprasta, bet tai įmanoma.

– Kaip jums atrodo, kokie buvo prezidento tikslai? Juk jis tikrai galėjo patylėti, galvodamas apie visuomenės ramybę, nes ši tikrai yra įaudrinta.

S. Malinauskas: Aš matau visą situaciją labai paprastai. Taip yra, deja, ne pirmą kartą, ir kalbant ne tik apie šį prezidentą, bet ir apie ministrą, Vyriausybę ir Seimą. Prisiimant atsakomybę dėl sprendimų, tie dalykai nugula ant ministro pečių. Prezidentas labai dažnai gali sau leisti daug nedarydamas pakritikuoti, nes taip gali nubrėžti tam tikrus tikslus. Pavyzdžiui, iškelti tikslą iki vasaros vidurio vakcinuoti 70 proc. žmonių. Taip pat jis gali pabarti, jeigu kažkas kažką blogai padaro, jau po to, kai tai yra įvykęs faktas, o ministrui tenka tas klaidas taisyti ir dirbti.

Tokia įtampa labai stipriai jautėsi ir prie Dalios Grybauskaitės, tai nėra jokia paslaptis. Pažiūrėkite, kiek kritikos sulaukė ir Aurelijus Veryga, ir Saulius Skvernelis, ir kiti ministrai. Ne visi, bet kai kurie. Iš prezidentūros pusės yra tik žodžiai, o kaip problemą išspręsti, yra Vyriausybės galvos skausmas.

– Kalbame apie subtilią situaciją, liečiančią žmonių sveikatą. Ir matome tuos valdžios karus, kurie, nesant karantinui, būtų visiškai normalus reiškinys ir kaip tik džiaugtumėmės, kad vyksta konkurencija, diskusija, nes tokiais atvejais ir visuomenė daugiau sužino. Tačiau šioje situacijoje, kai žmonės ir taip yra išbalansuoti, valdžia leidžia sau žaisti tokius žaidimus... Kaip jums atrodo, ar žmonių sveikata apskritai dar kam nors rūpi?

L. Kontrimas: Mes jau daugelį metų turime komunikacines krizes ir jos yra susijusios su asmeniniais komunikaciniais gebėjimais. Tai reiškia, kad jeigu mes visi pramokome valdyti kompiuterius, nebūtinai išmokome valdyti liežuvį, ypač liežuvį sieti su galva. Nežinau, kas atsitinka patekus į politiką, bet visi tampa labai reikšmingi. Aš suprantu, kad yra labai sunku pėsčiomis nueiti nuo Seimo iki prezidentūros ir atgal. Politikai nesikalba, dėl to ir turime tas problemas. Tai iš principo yra susiję su paprastu žodžių valdymu. Jeigu viena ir kita pusė, gyvendamos krizės sąlygomis, vis dėlto dirbtų ir dalytųsi informacija, tai nebūtų tokių atsitikimų.

– Priminėte Andriaus Kubiliaus „Facebook“ įrašą apie nereikšmingą prezidentą G. Nausėdą. Čia, tikėtina, yra tų karų tąsa, tik jų fone atsiduria „AstraZenecos“ vakcina?

S. Malinauskas: Kalbant apie „AstraZenecą“, jeigu būtų galimybė, aš tikrai mielai ja pasiskiepyčiau. Jau dabar matome dešimtis milijonų žmonių visame pasaulyje, kurie skiepijasi ir kuriems tikrai nieko neatsitinka, jie turi tikrai gerus rezultatus.

Kalbant apie pandemijos valdymą ir politikus, tai čia yra situacija, kai tie politikai atsiskleidžia. Pavyzdžiui, prezidentas visą laiką turi keletą pasirinkimų. Dabar, net ir matydamas komunikacinę klaidą, nesusipratimą, kai tą pačią dieną išeina dvi žinutės, prezidentas gali visus raminti ir paaiškinti, kad yra labai aukšti saugumo standartai, kad galbūt buvo priimtas sprendimas iš viso nerizikuoti, viską išsiaiškinti ir nuraminti, kad kai viskas bus išsiaiškinta, prie vakcinavimo toliau bus grįžta. Na, arba galima pasakyti, kad ministras blogas, blogai komunikuoja, kad sugriauta vakcinos reputacija ir t. t.

Buvo pasirinktas antras kelias, kuris nėra labai konstruktyvus. Prezidentui politiškai, matyt, tai yra naudinga, nes randi kaltą – ministrą – ir parodai, kad tu esi daug geresnis, viską padarytum geriau, turbūt pamiršdamas savo klaidas. Kalbant apie Lietuvą, be jokios abejonės, tai nesprendžia pasitikėjimo vakcina klausimo, o tik pagilina problemą.

Citata:Nepaisydami to, mes turime atsiminti, kad konservatoriai yra ta partija, kuri Algirdo Brazausko istorijoje praktiškai įrodė, jog gali eliminuoti prezidentą.

– Prezidentas, šiek tiek palaukęs, atakuoja A. Dulkį, kuriam ir taip sunku, niekas jo negina. Kodėl prezidentas tai daro, kokie pagrindiniai jo motyvai, apie kuriuos nekalbama viešai?

L. Kontrimas: Prezidentas greičiausiai norės dalyvauti pakartotiniuose rinkimuose ir jam būtina susirinkti didelį simpatikų būrį. Neturėdamas priešų, neretas politikas pasimeta. Nepaisant to, Valdo Adamkaus pavyzdys rodė, kad demonstruojant tokį metakomunikacijos lygį, t. y. brėžiant ir taikant vektorius, yra visiškai įmanomas pakartotino perbalsavimo sėkmės faktas. Manau, kad prezidento ir dabartinės koalicijos konfliktas buvo užprogramuotas jau pačiame rinkimų laikotarpyje, kai jis atsisakė tapti konservatorių kandidatu. Manau, kad jis tokiu būdu rinks savo politinę armiją ir dividendus.

Nepaisydami to, mes turime atsiminti, kad konservatoriai yra ta partija, kuri Algirdo Brazausko istorijoje praktiškai įrodė, jog gali eliminuoti prezidentą. Tai jie moka daryti. Piliečiams demokratijos prasme dviejų valdžių įtampa yra visai geras dalykas, bet krizės akivaizdoje mes tampame labai pažeidžiami. Dėl to čia aš sakyčiau: „Nusiimkit kepures ir eikite į svečius vienas pas kitą.“

– Skirmantai, kaip manote, kodėl valdžios nesugeba pamiršti tam tikrų neesminių nesutarimų ir visiškai negalvoja apie tai, kad žmonėms tai kelia dar daugiau sumaišties, kai vyksta tokie karai?

S. Malinauskas: Todėl, kad galvojama apie politinius dividendus. A. Dulkys šiaip nėra partinis, bet yra deleguotas partijos. Ta partija šiuo metu aiškiai konfliktuoja su prezidentūra, įtampa yra aiški. Na, ir kiekvienas pasinaudoja proga įkąsti, o iš tikrųjų taip neturėtų būti. Jeigu mes kalbame apie vakcinavimo procesą, tai tikrai turime kelti klausimus, neslėpti kažkokių temų, bet labai konstruktyviai apie tai kalbėti.

– Prisiminkime, kaip vyko ministrų atranka. Tada neatrodė, kad A. Dulkys išvis bus paskirtas, turint omenyje, kad jis prezidento nebuvo pasiūlytas antrai kadencijai valstybės kontrolieriumi. Vėliau nepaskiriamas prezidento rėmėjas rinkimuose Briuselyje, tada nepaskiriami ambasadoriai Linas Linkevičius ir Raimundas Karoblis. Galų gale artėjama prie Europos Vadovų Tarybos, kai Ingrida Šimonytė ir konservatoriai jau rengia įstatymą Seime ir sako: „Tegul Seimas sprendžia.“ Kiek visa tai lemia, kad šią savaitę G. Nausėda su A. Dulkiu pasielgė būtent taip, o ne kitaip?

S. Malinauskas: Be jokios abejonės, tai yra politikos dalis. Formuojant Vyriausybę ir atrenkant ministrus prezidento galios yra labai didelės. Būtent tada jis galėjo rodyti savo raumenis ir stuburą. D. Grybauskaitė tai išnaudodavo labai puikiai, tuomet į Vyriausybę žmonės buvo tiesiog implantuojami, ypač ten, kur buvo labiau klausoma jos nuomonės. Pavardes daugiau mažiau visi žino, pavyzdžiui, ponas Karoblis buvo vienas iš tokių žmonių, taip pat ir L. Linkevičius.

Dabar, prezidentui suformavus Vyriausybę, jo galios toliau daryti realų teisinį, konstitucinį poveikį yra labai labai mažos. Lieka tik galimybė kritikuoti. Galbūt žmonėms atrodo, kad jeigu prezidentas pasakė, kad, pavyzdžiui, iki vasaros vidurio reikia vakcinuoti 70 proc. žmonių, vadinasi, taip ir bus. Tačiau Vyriausybė veikia šiek tiek kitais principais.

Kalbant apie vakcinaciją, A. Dulkiui ir koalicinei Vyriausybei teks prisiimti atsakomybę. Prezidentui juos pakomentuoti gana lengva, kaip ir man dabar lengva pakomentuoti prezidentūrą, bet nuo to niekas nepasikeis. Didesnis klausimas yra, pavyzdžiui, kaip atrodys vakcinacijos tempai, kai dabar yra toks didelis nepasitikėjimas viena iš vakcinų. Kokie bus nuostoliai būtų valstybei? Ar mes turime kuo pakeisti „AstraZenecą“? Šie klausimai gula ant A. Dulkio pečių, o komentuoti mes galime visi.

– Politikai prisiekia tarnauti valstybei, būti lygiai teisingi visiems, tačiau panašu, kad po akimirkos tie priesaikos žodžiai pamirštami. Kiek politikoje ir aptariamoje situacijoje veikia asmeninės ambicijos, simpatijos ir antipatijos, asmeninis kerštas?

L. Kontrimas: Šita situacija iliustruoja, kad moralės mūsų politikoje lieka mažai, ir tai yra proporcinga tam, kiek lieka pačios politinės kūrybos. Kai nelieka politinės kūrybos ir išskirtinumo, belieka pešiotis, išbandant vienas kito galias. Lietuvoje mes stebime aiškios politinės lyderystės koroziją, jeigu ne iš viso suirimą. Šitame fone mes matome pakankamai beviltiškų žmonių su keistomis ambicijomis iškilimą ir tai, kad į valstybės valdymą ateina žmonės, kuriems priesaika nieko nebereiškia, yra tragedija. Tai yra tragedija mums visiems, kaip 30 atkurtos nepriklausomybės metų išgyvenusiai kartai, kuri prie Seimo bandė atkovoti laisvę ir ją išlaikė. Čia yra tragedija. Aš manau, kad vienas iš kitų rinkimų pagrindinių punktų turėtų būti, kad, pavyzdžiui, nesilaikant moralinių tiesų, to pasekmė būtų mandato netekimas.

– Ką jūs, Skirmantai, pasiūlytumėte šioje situacijoje daryti su sandėliuose besikaupiančia „AstraZenecos“ vakcina? Galbūt visuomeninės iniciatyvos galėtų pasiūlyti greitus sprendimus, kad kuo daugiau žmonių būtų greičiau vakcinuoti, atitinkamai mažiau susirgtų ir numirtų, o mes greičiau pasiektumėme bendrą saugumo lygį, turėdami omenyje, kad „AstraZeneca“ kaupiasi sandėliuose?

S. Malinauskas: Be jokios abejonės, lengviausia išeitis yra jau dabar pat pasiūlyti „AstraZenecos“ vakcinas visiems, kurie nori savanoriškai vakcinuotis, o tokių yra labai daug, aš save taip pat prie jų priskiriu. Manau, kad jeigu nusidriektų eilės, mes pamatytumėme, kad tos vakcinos atsargų net neužtenka visiems norintiems. Galbūt ir tie žmonės, kurie dabar spyriojasi ir sako, kad jiems nereikia, savo nuomonę pakeistų.

Antras dalykas, vakcina irgi turi savo galiojimo terminus. Tai jeigu vien dėl to, kad kažkokiuose rajonuose galbūt vyresnio amžiaus žmonės, tarkim, tiki prietarais ir nenori saugotis, vakcina būtų išmesta į šiukšlių dėžę, tai būtų didžiausias nusivylimas ir didžiausias valstybės pralaimėjimas.

Dar vienas dalykas yra labai svarbus – mes pradedame grįžti į situaciją, kuri jau buvo. Šiltėja orai, artėja pavasaris, paskui bus vasara, vėl bus šiek tiek mažesni skaičiai. Mes vėl nusiraminsime, o kas bus kitą rudenį ir žiemą? Jeigu mes nesugebame normaliai atlikti vakcinacijos ir padaryti namų darbų, mes vėl turėsime didžiulę bangą.

Aš nežinau, kiek, pavyzdžiui, verslas gali atlaikyti karantino ir kiek žmonės iš tikrųjų gali prie to prisitaikyti. Dabar yra būtent tų sprendimų metas ir ministras turėtų tai daryti. Bet taip pat ir mes galime išmokti pamoką. Galbūt vakcinavimo sustabdymas galėtų būti pliusas kalbant apie tai, kad „žiūrėkit, mes jums labai aiškiai pasakysime, kokie yra mokslinių tyrimų rezultatai, kad vakcina yra visiškai saugi, mes nerizikuojame nė vienu žmogumi, o jeigu tiktai kyla toks klausimas, mes vakcinavimą stabdome“. Blogiausia yra, kad mes girdime politikų rietenas, užuot girdėję konstruktyvią specialistų teikiamą informaciją.

– Linai, kaip jūs į tai atsakytumėte, turint omenyje, kad ir G. Nausėda, ir A. Dulkys, ir kiti ministrai ne kartą yra viešai sakę: „Jeigu tik man duotų tą „AstraZenecą“, aš pasiskiepyčiau.“ Bet tokie pareiškimai, jaučiu, neveikia visuomenės, nes geriau imtų ir tikrai pasiskiepytų, o dabar begalė vakcinų dulka sandėliuose. Kaip išspręsti šį maksimaliai greito vakcinos panaudojimo klausimą, kai dalis visuomenės jos nenori?

L. Kontrimas: Visiškai pritarčiau tam, kad aukščiausioje grandyje esantys politikai dabar galėtų iš karto sėsti ir skiepytis, „AstraZenecos“ vakcinos tikrai pakanka. Nereikia kurti iliuzijos, kad jie to padaryti negali.

Antras dalykas, ši pauzė ir pati krizė turėtų būti išnaudojama visiškai kitokiam valstybės vadybos modeliui sukurti. Turint tokius resursus, kokius gauna ministrai, galima kurti kitokį ekonomikos valdymo modelį ir ne viską uždarinėti, o didinti srautus per skaitmeną. Mano siūlymai irgi būtų ne bartis viešai, bet rodyti pavyzdį, kas yra daroma, kad viskas Lietuvoje gerėtų. Šiuo atveju, pavyzdžiui, prezidentas jau dabar gali skiepytis. Ministrai taip pat gali bandyti padėti žmonėms, kurie dūsta negalėdami išgyventi, – kalbu apie smulkiausiąjį ir smulkųjį verslą. Štai dvi kryptys, kurias Lietuvai būtina kaip reikiant forsuoti iki rudens.

2021 03 21 16:07
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt