ketvirtadienis, gegužės 6 d.
Lietuvos valdovų kariuomenės gimimas
Alfa.lt

XIII am­žiu­je su­si­for­ma­vo Lie­tu­vos vals­ty­bė, o kar­tu at­si­ra­do ir bend­ra vals­ty­bės ka­riuo­me­nė, tuo me­tu dar men­kai tep­ri­me­nan­ti ge­rai or­ga­ni­zuo­tą ka­ri­nę struk­tū­rą.

Pro­fe­sio­na­lios ka­riau­nos lie­tu­vių že­mė­se at­si­ra­do ge­ro­kai prieš tai, kai ku­ni­gaikš­tis Min­dau­gas su­vie­ni­jo lie­tu­vių že­mes į vie­ną vals­ty­bę. Iš­ki­lus vie­nam val­do­vui, ra­do­si ir bend­ros ka­riuo­me­nės po­rei­kis. Di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui pa­šau­kus, į ka­rą trau­kė ir vals­tie­čiai ir pro­fe­sio­na­lūs ka­riai. Pir­mie­ji il­gai­niui nu­stum­ti nuo ka­ry­bos, o iš an­trų­jų su­si­for­ma­vo ri­te­riš­ko­ji Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ka­riuo­me­nė.

Su is­to­ri­ku Ri­čar­du Dediala kal­bė­jomės apie tai, kaip vals­ty­bės su­si­kū­ri­mo lai­ko­tar­piu vy­ko lie­tu­viš­kos ka­ri­nės or­ga­ni­za­ci­jos for­ma­vi­ma­sis.

– XIII am­žiu­je su­si­for­ma­vo mū­sų vals­ty­bė. Kaip kar­tu su vals­ty­bės su­si­kū­ri­mu ėmė for­muo­tis ir vals­ty­bės ka­riuo­me­nė?

– Į šį klau­si­mą is­to­ri­kai iki šiol nė­ra da­vę ga­lu­ti­nio at­sa­ky­mo. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo ka­riau­nos – pro­fe­sio­na­lių ka­rių bū­rio, tar­na­vu­sio ka­ro va­dui, o vė­liau – ku­ni­gaikš­čiui. Tai žmo­nės, ku­riems ka­ras bu­vo pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Ka­da at­si­ra­do ka­riau­nos, taip pat yra gin­čy­ti­nas klau­si­mas. Yra nuo­mo­nių, kad to­kie ka­ri­niai da­ri­niai eg­zis­ta­vo jau V-VIII am­žiu­je, o yra ma­nan­čių, kad jos at­si­ra­do tik XII-XIII am­žiu­je, prieš pat vals­ty­bės su­si­kū­ri­mą.

Pats ka­riau­nos ter­mi­nas yra ga­na są­ly­gi­nis, ga­lin­tis sa­vy­je slėp­ti daug reikš­mių. Ku­rian­tis vals­ty­bei eg­zis­ta­vo daug ka­riau­nų, pri­klau­san­čių vie­tos ku­ni­gaikš­čiams. Kraš­tą su­vie­ni­jęs Min­dau­gas šią ka­riau­nų vi­su­mą ap­jun­gė į vie­ną ka­ri­nę jė­gą, nors ir ją dar var­giai ga­li­ma va­din­ti vals­ty­bi­ne ka­riuo­me­ne.

– Kas su­da­rė šį ka­ri­nį jun­gi­nį?

– XIII am­žiu­je ka­re dar vis da­ly­va­vo dau­gy­bė žmo­nių, at­sto­va­vu­sių įvai­rius vi­suo­me­nės sluoks­nius. Di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis tu­rė­jo tei­sę šauk­ti į ka­rą ne tik pro­fe­sio­na­lius ka­rius, bet ir ki­tus žmo­nes. Apie XIV am­žių šie žmo­nės pa­laips­niui „at­si­me­tė“, nes vy­ko vals­tie­čių nu­gink­la­vi­mo pro­ce­sai ir ga­liau­siai ka­ro prie­vo­lė su­si­kon­cen­tra­vo į tam ti­krą žmo­nių gru­pę, daž­niau­siai ba­jo­rus. Ga­li­ma spė­ti, kad šis pro­ce­sas vy­ko iki XV am­žiaus pra­džios, kai Žal­gi­rio mū­šy­je po LDK vė­lia­vo­mis jau ko­vė­si va­di­na­mo­ji ri­te­riš­ka, ba­jo­riš­ka ka­riuo­me­nė.

– Ar ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, kaip vei­kė lie­tu­vių ka­riau­na, rem­da­mie­si kai­my­ni­nių kraš­tų pa­vyz­džiais?

– Lie­tu­vių ka­riau­na aiš­kiai ne­ati­tin­ka, tar­ki­me, to­kios kla­si­ki­nės są­vo­kos, kaip Ta­ci­to ap­ra­šy­ta ger­ma­nų ka­riau­na. Tas pats pa­sa­ky­ti­na ir apie kla­si­ki­nes ka­riau­nas Len­ki­jo­je ir Ru­sio­je – lie­tu­vių ka­riau­na ki­to­kia.

Šią prob­le­mą ty­ri­nė­jęs len­kų is­to­ri­kas Hen­ry­kas Low­mians­kis ne­ra­do lie­tu­vių ka­riau­nos bend­ru­mų su to­mis ka­riau­no­mis, ku­rios eg­zis­ta­vo Len­ki­jo­je ir Ru­sio­je prieš tai, kai ka­ro va­dai ta­po ti­krai­siais žem­val­džiais. Api­bū­din­ti lie­tu­viams H. Low­mians­kis net su­gal­vo­jo ter­mi­ną „tar­pi­nė ka­riau­na“. Jo nuo­mo­ne, ka­riau­ną su­da­rė ap­link val­do­vą su­telk­tas ka­rių bū­rys (jo dy­dis ne­aiš­kus), ku­rį val­do­vas įkur­di­no tam ti­kro­je vie­to­je ir iš­lai­kė, kaip ro­do Len­ki­jos pa­vyz­džiai.

Ma­nau, kad H. Low­mians­kis šiuo at­žvil­giu tei­sus. Nuo­lat vie­no­je vie­to­je su­telk­tos „di­džio­sios“ val­do­vo ka­riau­nos mes grei­čiau­siai ne­tu­rė­jo­me. Prie­žas­tis ga­li bū­ti, pa­vyz­džiui, ta, kad val­do­vui la­bai bran­giai kai­na­vo nuo­lat iš­lai­ky­ti vie­no­je vie­to­je su­kon­cen­truo­tą ka­riau­ną.

– Reiš­kia, val­do­vo ka­riuo­me­nę su­da­rė po vi­są kraš­tą iš­si­bars­čiu­sių ka­riau­nų vi­su­ma?

– Ga­li­ma spė­ti, kad anks­čiau vie­tos ku­ni­gaikš­čių bur­tos ka­riau­nos, su Min­dau­go at­ėji­mu į val­džią ne­pa­kei­tė dis­lo­ka­ci­jos, ta­čiau jiems pri­si­dė­jo nau­ja par­ei­ga – at­si­liep­ti į di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio šau­ki­mą ka­ran. Be abe­jo, di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis prie sa­vęs lai­kė gru­pę žmo­nių, iš ku­rių vė­liau su­si­for­ma­vo val­do­vo dva­ras, ta­čiau ki­to­se vie­to­vė­se žmo­nės gy­ve­no kaip gy­ve­nę ir iš sa­vo že­mės pa­ju­dė­da­vo tik val­do­vui pa­šau­kus.

XIII am­žiaus pa­bai­go­je – XIV am­žiaus pra­džio­je ma­to­me pi­lių gar­ni­zo­nų struk­tū­ros for­ma­vi­mą­si. Ka­riai pri­va­lė­jo tam ti­krą lai­ką tar­nau­ti ne­to­lie­se esan­čio­se pi­ly­se. Su­kur­tas Ne­mu­no ir Jū­ros upių gy­ny­bi­nis pi­lių tink­las. Tai jau aiš­kes­nis ka­ri­nės or­ga­ni­za­ci­jos at­si­ra­di­mo ženk­las. Pa­laips­niui iš­sis­ky­rė ge­riau­sių ir tur­tin­giau­sių, ga­lin­čių sau leis­ti bran­giau­sią eki­pi­ruo­tę ka­rių sluoks­nis, iš ku­rio for­ma­vo­si bū­si­mo­ji ba­jo­ri­ja. Jie grei­čiau­siai ir su­da­rė val­do­vo kur­tos, vi­siš­kai nau­jos vals­ty­bi­nės ka­riuo­me­nės bran­duo­lį.

Vis­gi XIII am­žiu­je vi­sa ši struk­tū­ra bu­vo grin­džia­ma as­me­ni­niais val­do­vo ry­šiais. Tik val­dant Vy­te­niui, 1306 me­tais ma­to­me pir­mo­sios par­ei­gy­bės – pi­li­nin­ko pa­mi­nė­ji­mą. Nuo ta­da ir ga­li­me kal­bė­ti apie nau­jo­viš­ką ka­riuo­me­nės struk­tū­ri­za­vi­mą.

– Kaip to lai­ko­tar­pio ka­riuo­me­nės struk­tū­rą įsi­vaiz­duo­ja is­to­ri­kai?

– Pa­vyz­džiui, H. Low­mians­kio nuo­mo­ne, ka­ri­nes pa­jė­gos bu­vo su­da­ry­tos iš dvie­jų gru­pių – pro­fe­sio­na­lių ka­rių (ka­riau­nų) ir į vi­suo­ti­nį šau­ki­mą at­si­lie­pu­sių žmo­nių.

Is­to­ri­kas Ro­mas Ba­tū­ra pa­tei­kia su­dė­tin­ges­nę, tri­na­rės ka­riuo­me­nės ver­si­ją: pir­mo­ji gru­pė bu­vo nuo­la­ti­niai val­do­vo pul­kai, ku­riuos su­da­rė jo pa­ly­da, ba­jo­rai, dva­rio­nys ir „ge­rie­ji žmo­nės“, kar­tu su­da­rę „rink­ti­nius pul­kus“; an­tro­ji gru­pė – vie­ti­nė šauk­ti­nė ka­riuo­me­nė, ku­rią su­da­rė vals­tie­čiai ir ba­jo­rai; ga­liau­siai – ru­sė­nų že­mių ka­riai, vė­liau su­da­ry­sian­tys vie­ti­nin­kų že­mių ka­riuo­me­nę.

Al­vy­das Nik­žen­tai­tis iš­ski­ria tris sa­vi­tus lai­ko­tar­pius: nuo XIII am­žiaus pra­džios iki XIII-XIV am­žių san­dū­ros; nuo XIII-XIV am­žių san­dū­ros iki XIV am­žiaus aš­tun­to – de­vin­to de­šimt­me­čio ir nuo XIV am­žiaus aš­tun­to – de­vin­to de­šimt­me­čio. Jo nuo­mo­ne, vals­ty­bės kū­ri­mo lai­ko­tar­piu at­si­ra­do koor­di­nuo­jan­ti ka­ri­nė jė­ga – di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ka­riau­na, ku­ri su­jun­gė vi­sas pa­jė­gas į vie­ną ka­riuo­me­nę. An­tra­ja­me eta­pe at­si­ra­do pro­fe­sio­na­li ka­riuo­me­nė – ge­rai par­eng­tų rai­te­lių bū­riai, o tre­čia­ja­me eta­pe ba­jo­ri­ja pe­rė­mė es­mi­nius Vo­kie­čių or­di­no ka­ry­bos bū­dus.

Dar to­bu­les­nę sis­te­mą pa­tei­kė Ed­var­das Gu­da­vi­čius, ku­ris iš­ski­ria tris ka­riuo­me­nės gru­pes: ka­rius ir rink­ti­nius ka­rius, ei­li­nius gy­ven­to­jus (šauk­ti­nius) ir val­do­vo ka­riau­ną. Kaip mi­nė­ta, ei­li­nių žmo­nių da­lies vaid­muo ka­riau­no­je pa­laips­niui ma­žė­jo, kol ga­liau­siai XIV am­žiaus pa­bai­go­je – XV am­žiaus pra­džio­je su­si­for­ma­vo ba­jo­riš­ka ar­ba ri­te­riš­ka ka­riuo­me­nė.

Pa­sak Da­riaus Ba­ro­no, XIII am­žiu­je ka­riuo­me­nę su­da­rė pa­šauk­ti­niai (rink­ti­niai rai­te­liai, rai­te­liai, pės­ti­nin­kai ir že­mių ka­riuo­me­nė) bei di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ka­riau­na. Toks pa­šauk­ti­nių ka­rių skirs­ty­mas yra lo­giš­kas, spė­jant, kad ga­liau­siai iš jų su­si­kū­rė ba­jo­riš­ko­ji ka­riuo­me­nė.

– Koks vals­tie­čių vaid­muo ka­riuo­me­nė­je?

– Jų pa­grin­di­nė funk­ci­ja – kraš­to gy­ny­ba ir prieš­o per­se­kio­ji­mas iki vals­ty­bės sie­nų. Gal iš to ir at­si­ra­do ter­mi­nas „vy­tis“. Vė­les­niu lai­ko­tar­piu, Jo­gai­los pri­vi­le­gi­jo­je dar vis nu­ro­do­ma, kad „vi­si ga­lin­tys lai­ky­ti gink­lą pri­va­lo vy­ti prieš­ą iš ša­lies“. Tai­gi, vals­tie­čių ir „at­leis­ti­nių“ (bu­vu­sių ver­gų) vaid­muo ka­ro žy­giuo­se ne­bu­vo svar­bus. Žy­giuo­jant į prieš­o že­mes jie gal ne­tgi kė­lė dau­giau var­go nei da­vė nau­dos. Ne­tu­ri­me aiš­kių ži­nių, ka­da vals­tie­čiai bu­vo ga­lu­ti­nai nu­gink­luo­ti ir iš­stum­ti iš ka­ry­bos. Šis pro­ce­sas vy­ko pa­laips­niui il­gą lai­ką.

Tie­sa, net ir XVI am­žiu­je vals­tie­čiai im­ti į ka­riuo­me­nę, nes kiek­vie­nas ba­jo­ras bu­vo įpa­rei­go­tas at­si­ves­ti su sa­vi­mi tam ti­krą skai­čių žmo­nių, pri­klau­so­mai nuo jo val­do­mų ūkių skai­čiaus. To­kie pat pri­nci­pai bu­vo tai­ko­mi ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je.

2021 04 25 20:04
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt