antradienis, liepos 5 d.
Maskvos bažnyčia ir Lietuvos valstybė: neišsprendžiama santykių problema?
Aidanas Praleika

Lietuvoje vyksta diskusijos dėl Rusų Stačiatikių Bažnyčios mūsų šalyje ir poreikio pakeisti jos pavaldumą iš Maskvos į Konstantinopolio. Girdėti nemažai perspėjimų apie galimas grėsmes nacionaliniam saugumui bei raginimų Vyriausybei „kažką daryti“.

Kiek realūs pavojai ir ar Lietuvos valstybė gali kaip nors daryti įtaką religinės bendruomenės pozicijai, o tuo labiau raginti ją keisti jurisdikciją, Alfa.lt kalbėjosi su istoriku ir publicistu Dmitrijumi Savinu bei teisininku Ramūnu Aušrotu.

Trys bažnyčios

Kokia yra dabartinės Rusų Stačiatikių Bažnyčios prigimtis ir jos vieta dabartinio Kremliaus režimo sistemoje? Istorikas D. Savinas primena, kad po 1917 m. bolševikų perversmo tokia Stačiatikių Bažnyčia, kokia ji buvo iki tol, iš esmės nustojo egzistuoti.

„Iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio bolševikai surengė 3 Bažnyčios naikinimo bangas. Rusiškoji stačiatikybė pasidalijo į 3 pagrindines kryptis: Rusų Stačiatikių Bažnyčia Užsienyje (sukurta emigracijoje), „katakombinė“ arba Tikroji Stačiatikių Bažnyčia (pasitraukusi į pogrindį) ir dabartinė mums visiems žinoma Maskvos Patriarchato bažnyčia“, – pasakojo istorikas.

Trečiąjį–ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Bažnyčios likučiai (Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo likę vos 6 vyskupai) jau pasidavė bolševikų režimui ir pripažino Sovietų Sąjungą savo valstybe bei „atgailavo“ už Bažnyčios „negebėjimą žengti koja kojon su progresyviomis permainomis“. Suprantama, kad tik ši Bažnyčios atšaka liko neuždrausta SSSR. Nors ir tai neapsaugojo nuo tolesnių represijų.

Stalino kūrinys

Lojaliosios dvasininkijos situacija pasikeitė 1943 m., kai Stalinas suprato, kad, norint kelti kovinę dvasią, tinka bet kokios priemonės. Be to, iškilo problemų su sąjungininkais britais, kuriems labai rūpėjo religijos laisvės klausimas sovietų imperijoje.

„Pastarasis veiksnys buvo svarbiausias. Taigi, ruošdamasis Kenterberio arkivyskupo Williamo Temple’o vizitui, Stalinas skubiai surinko likusius vyskupus ir pažadėjo jiems daugybę laisvių, įskaitant teisę rinkti metropolitą, atidaryti seminariją, turėti bažnytinę spaustuvę ir kt. Tam reikėjo surengti Bažnyčios susirinkimą. Vyskupai pasakė, kad tai padaryti galėtų nebent per kelias savaites, nes juk ir dauguma vyskupų buvo tuo metu konclageriuose“, – teigė D. Savinas.

Stalinui toks terminas netiko ir jo nurodymu vyskupai viską atliko per 2 dienas ir Anglikonų Bažnyčios galvą SSSR pasitiko ką tik iškeptas visos Rusios patriarchas Sergijus, patikinęs, kad religijos laisvės SSSR niekas nevaržo. Tai buvo naujas titulo pavadinimas, kaip naujas buvo ir pats bažnyčios vardas – Maskvos patriarchato Rusų Stačiatikių Bažnyčia. Vardas, kuris nepasikeitė ligi šiol.

Valstybės įrankis

D. Savino teigimu, per visą SSSR gyvavimo laikotarpį Maskvos patriarchatas buvo naudojamas kaip užsienio politikos ir propagandos įrankis, pavyzdžiui, „kovojant už taiką“ Afrikoje ir visuose kituose pasaulio regionuose, kur sovietai norėjo įkelti koją.

Įtvirtinti glaudūs ryšiai su slaptosiomis tarnybomis, be kurių „palaiminimo“ negalėjo dirbti nė vienas šventikas.

Po SSSR žlugimo buvo panaikinti beveik visi religinės veiklos ribojimai, o į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas, anot D. Savino, ėmė eksperimentuoti su įvairiomis ideologijomis ir svarstė, kuo jam galėtų būti naudinga Bažnyčia.

„Tarkime, tai, kad Bažnyčia paskelbė kankiniais visą caro šeimą bei dar daugelį kitų, kaip tik ir sietina su tuo, kad V. Putinas tuo metu eksperimentavo su pseudobaltagvardietiška ideologija. Vilčių dėta daug, bet sakyčiau, kad apie 2009 m. Kremlius nusivylė Maskvos Patriarchatu, nes paaiškėjo, kad jo propagandinis ir mobilizacinis potencialas labai menkas. Žinoma, Bažnyčia toliau išnaudojama ir patriarchas Kirilas griaudi apie tikėjimo vienybę su ukrainiečiais, bet didelės reikšmės tam neteikiama“, – teigė istorikas.

Kaip sakė D. Savinas, nuo sovietmečio liko ir glaudūs ryšiai tarp slaptųjų tarnybų ir Bažnyčios. „Remdamasis asmenine patirtimi, šiuos santykius pavadinčiau „geranorišku bendradarbiavimu“. Yra dvasininkų, kurie tuo pačiu metu yra ir slaptųjų tarnybų karininkai. Nesakyčiau, kad jie labai tuo giriasi, bet tikrai neslepia. Manau, kad ir agentūrinis tinklas Maskvos patriarchato bažnyčiose iki šiol veikia, ir tai turėtų neraminti pirmiausia užsienio valstybes, kuriose atstovaujamas Maskvos patriarchatas“, – svarstė Alfa.lt pašnekovas.

Ką gali Lietuva?

Atsižvelgiant į tokią Rusų Stačiatikių Bažnyčios istoriją ir santykius su dabartiniu Kremliaus režimu, natūraliai kyla klausimas, kad tie, kurie kalba apie potencialias grėsmes, nėra tiesiog paranojikai – rusofobai. Tačiau ar Lietuvos politinė vadovybė turi galimybių neutralizuoti potencialias grėsmes?

Kaip Alfa.lt pabrėžė teisininkas R. Aušrotas, santykiai tarp bažnyčios ir valstybės Lietuvoje reguliuojami vadovaujantis atskirumo principu – valstybė nesikiša į tai, kaip tvarkosi bažnyčia, ir atvirkščiai. Pagal Konstituciją valstybė pripažįsta tradicines religines bendruomenes, tarp kurių yra ir stačiatikiai, kurie turi visas teises, kylančias iš Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo.

„Valstybė negali kištis į administracinius bažnyčios reikalus, o šioje situacijoje tai reiškia, kad ji negali keisti bažnyčios pavaldumo. Priklausyti Maskvos ar Konstantinopolio patriarchatui – tik pačios bendruomenės apsisprendimo reikalas. Ne Henriko VIII laikai Anglijoje, kai karalius sugalvojo ir sutapatino valstybę su bažnyčia“, – teigė teisininkas.

Jis teigė šiandien nematantis teisinių priemonių, kuriomis Vyriausybė galėtų daryti įtaką Bažnyčios apsisprendimui, nors pastebėjo, kad yra minkštosios galios svertų – Rusų Stačiatikių Bažnyčia gauna valstybės finansavimą, kartais kyla su turto atgavimu susijusių klausimų, o savivaldybėse kyla klausimų dėl naujų cerkvių statybos.

Teisininkas taip pat pasiūlė, kad Vyriausybė galėtų sudaryti su Rusų Stačiatikių Bažnyčia susitarimą, panašų į tokį, kuris šiuo metu detalizuoja valstybės santykį su Katalikų Bažnyčia – vienintele tokį susitarimą sudariusia religine bendruomene.

„Būtų galima įtraukti Bažnyčios įsipareigojimą nepalaikyti Lietuvai priešiškų jėgų ir jų propagandos. Mažų mažiausiai, tai būtų patikrinimas, ar ši bendruomenė apskritai sutiktų tokį susitarimą pasirašyti. Jei ne – būtų galima daryti atitinkamas išvadas apie jos lojalumą“, – teigė R. Aušrotas.

Nuoširdūs ar ne?

Pasak R. Aušroto, kaltinimai Rusų Stačiatikių Bažnyčiai dėl paramos Rusijos agresijai iš principo yra paneigti – nepritarimas karui pareikštas ir 2014 m., ir dabar. „Neseniai išsakytas nepritarimas Kirilo pozicijai, tačiau tai buvo vienkartinis veiksmas. Netrukus pamatėme, kad į Trakų vyskupo vietą buvo paskirtas naujas žmogus – vyskupas Ambrozijus, ir kurijos komunikacija pasikeitė. Galima sakyti, kad metropolitas Inokentijus kalbėjo savo vardu, o kurija kalba jau visų tikinčiųjų. Taigi, ar galime aiškiai atsakyti į klausimą: pasmerkė Bažnyčia karą ar ne?“ – klausė R. Aušrotas.

Abejonių dėl tikrųjų Rusijos Stačiatikių Bažnyčios intencijų, teisininko nuomone, kelia ir tai, kad reakcija į karą pasmerkusių dvasininkų nušalinimą buvo labai neaiški – Vilnius paprašė Maskvos suteikti jam autonomiją.

„Jei būtų prašoma autokefalijos, tai yra savarankiškumo, klausimų nekiltų. Tačiau ką reiškia autonomija, kad dvasininkai Lietuvoje toliau vykdys įsakymus iš Maskvos, o čia aiškins, kad veikia autonomiškai? Man atrodo, kad pats šis kreipimasis buvo surežisuotas Maskvoje“, – retoriškai klausė teisininkas.

D. Savinas laikėsi panašios pozicijos ir teigė, kad Rusų Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje vertintina nevienareikšmiškai. „Padėtis – „hibridinė“. Viena vertus, dauguma rusakalbių parapijiečių įpratę gyventi po Maskvos propagandos skėčiu. Kad ir pasyviai, jie visgi pritaria neosovietiniam putiniškam naratyvui. Manau, kad tą patį veikiausiai galima pasakyti ir apie daugelį dvasininkų – rusų. Lietuvoje jūs turbūt tik menkai girdite tokius, nes jų labai mažai. Latvijoje ir Estijoje padėtis visai kitokia“, – sakė istorikas.

Alfa.lt pašnekovas pastebėjo, kad situacija Lietuvoje yra įdomi. „Manau, kad garsųjį pareiškimą dėl nepritarimo karui Ukrainoje Lietuvos vyskupija priėmė dėl to, kad tai buvo neišvengiama, atsižvelgiant į Lietuvoje vyraujančias nuostatas. Neturiu pagrindo abejoti nušalintų dvasininkų – lietuvių – nuoširdumu, tačiau pats garsusis pareiškimas man neatrodo toks nuoširdus. Metropolitas Inokentijus net užsiminė apie galimybę pereiti į Konstantinopolio jurisdikciją, tačiau greitai „įjungė atbulinę pavarą“. Visgi vyskupija yra orientuota į Maskvą, kaip ir daugelis jos tikinčiųjų“, – padarė išvadą D. Savinas.

2022 06 13 12:29
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt