pirmadienis, sausio 17 d.
Nuo „protėvių atgimimo“ iki „vardan tos“: kodėl paplitę rėksmingi arba beprasmiai politiniai lozungai?
Aidanas Praleika
Fotobankas

Buvusio premjero Sauliaus Skvernelio buriama frakcija Seime sulaukė nemažai pašaipų dėl pavadinimo. Nesvarstant, pelnytos tos pašaipos ar ne, faktas yra tas, kad daugelis Lietuvos politinių jėgų vilioja rinkėjus nė kiek ne prastesne žodžių ekvilibristika savo pavadinimuose.

Po S. Skvernelio ir Ramūno Karbauskio politinių skyrybų atsirado dar vienas skambus politinis darinys – „Demokratų frakcija vardan Lietuvos“. Bent jau kol kas tai tik Seimo frakcija, bet visai tikėtina, kad ji gali tapti politine partija, papildysiančia ilgą sąrašą per pastaruosius 30 metų gyvavusių ir dar vis gyvuojančių partijų keistais ir neretai nieko apie politinę jėgą nepasakančiais pavadinimais.

Kai politinė jėga vadinasi socialdemokratais, konservatoriais, tautininkais arba liberalais, rinkėjui veikiausiai nekyla daug klausimų, kokios pakraipos ši partija laikysis. Tiesa, net ir tokiais aiškiais atvejais pasitaiko, kad partijos pasivadina vienaip, o elgiasi visai kitaip. Tačiau kur kas sudėtingiau ką nors suprasti, kai partija vadinasi „Tautos prisikėlimo“ arba „Tvarka ir teisingumas“, arba „Darbo“. Panašiuose pavadinimuose lyg ir sutelpa bet kas, ko galėtų panorėti rinkėjas ir kartu jie visiškai nieko nepasako apie partijos vietą politiniame spektre. Ką bekalbėti apie tokius mūsų politikos perlus kaip nebeegzistuojančios „Gyvenimo logikos“ arba „Protėvių atgimimo“ partijos.

Pamėginkime išsiaiškinti, kodėl politikai taip dažnai klijuojasi itin spalvingas etiketes, o dalis rinkėjų tai mielai priima. Apie tai Alfa.lt kalbėjosi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologe dr. Ieva Petronyte-Urbonavičiene.

– Per visą nepriklausomybės laikotarpį esame matę įvairiausių partijų pavadinimų nuo absurdiškų „gyvenimo logikų“ iki tokių oksimoronų kaip „socialliberalai“. Kodėl jie taip paplitę?

– Partijos renkasi šūkius, kurie joms atrodo artimi (nebūtinai ideologiškai), kurie yra patrauklūs komunikacijos požiūriu ir galiausiai, kurie yra dar „neužimti“ kitų partijų. Per nepriklausomybės laikotarpį partijos rinkosi daug įvairių šūkių ir standartinių variantų lieka vis mažiau ir mažiau. Vienos partijos mėgina sieti ideologinę sudedamąją su savo tapatybę pabrėžiančiais elementais, pavyzdžiui, „Lietuvos socialdemokratų darbo partija“, arba eina kitu keliu ir nenaudoja ideologinių nuorodų ir renkasi komunicakiškai patrauklius derinius, kurie galėtų asocijuotis su asmenybėmis arba dar kuo nors.

– Taip žaisdami žodžiais politikai vedžioja už nosies rinkėjus, ar atvirkščiai – prisitaiko prie rinkėjų, nes šiems patinka skambūs pavadinimai?

– Nesakyčiau, kad taip rinkėjai apgaudinėjami, nebent jei pavadinime įdėta aiški ideologinė kryptis, o programoje išdėstyti jai priešingi teiginiai ir partija, kuri pagal pavadinimą yra kairioji, pagal programą – dešinioji, o Europos Parlamente – dar kitokia.

Skambūs pavadinimai – noras išsiskirti iš kitų. Kiekvienas nori būti atpažįstamas ir kuria tam tinkamą prekės ženklą. Partijų yra daug, ideologiškai aiškios pozicijos jau užimtos ir būtų sunku tikėtis, kad nauji dariniai naudotų tokius pavadinimus.

– Teko girdėti teiginį, kad lietuviai balsuoja ne už partijas, o už asmenybes. Gal taip yra kaip tik dėl to, kad kai kurių partijų tapatybės iš pavadinimo net ir neatspėsi?

– Taip balsuoja dalis rinkėjų. Taip balsuoja ne tik lietuviai, o vadinamoji asmenybių politika apskritai įgauna didesnį svorį ir kitose valstybėse. Lietuvoje matome ir komandines partijas, kurias rinkėjas renkasi atsižvelgdamas į keletą asmenybių ir programinius tikslus, o yra ir vadinamųjų vieno žmogaus partijų, kurios vilioja rinkėjus ne programa, o lyderio charizma, jo elgsena, kalbėsena ir taip toliau.

– Vokietijoje visos didžiausios partijos ideologiškai labai lengvai identifikuojamos pagal pavadinimus. Kodėl Lietuvoje taip nėra?

– Žiūrint istoriškai, nepriklausomybės pradžioje besikūrusios pirmosios partijos rinkosi ideologinius pavadinimus. Kartais jų neatitikdavo, bet tai – jau kita problema. Kita vertus, kai kurios partijos, pasirinkusios ideologinius pavadinimus, neišgyveno, nes nepatenkino rinkėjų paklausos. Čia iš rinkėjo pusės ir atsiranda naujų partijų ir naujų veidų poreikis. Praktiškai kiekvienuose Seimo rinkimuose matome „iššokantį“ kokį nors naują darinį.

Rinkėjai ir kai kurios partijos iš tiesų kreipia mažai dėmesio į partijų programas, bet ši situacija pamažu keičiasi. Tarkime, pastaruosiuose rinkimuose Laisvės partija parodė, kad vertybinė politika vis svarbesnė mūsų politiniame gyvenime. Jau keletą rinkimų stebime, kad bent jau pagrindinių partijų politinės programos darosi vis solidesnės. Prieš gerus ketverius rinkimus dažnai matydavome „vieno lapo“ programas, o dabar partijos į jas įdeda daugiau darbo. Ar rinkėjai jas skaito – kitas klausimas, bet diskusijų kultūra tikrai formuojasi. O pavadinimas yra tik pavadinimas. Jei jame nematome ideologinės identifikacijos, tai turbūt per daug ir neanalizuojame, kas jame pasakyta.

– Kurios partijos geriausiai atitinka savo pavadinimus?

– Abi liberalų partijos vykdo jų pavadinimus atitinkančią politiką. Jie yra ekonominėje dešinėje ir atstovauja liberaliai vertybinei politikai. Sprendžiant iš 2020 m. programos, savo pavadinimą atitinka ir socialdemokratai pateikę nuostatas, atitinkančias tikrą vakarietišką kairiąją partiją. Kitas klausimas, ar jiems tai padėjo? Panašu, kad socialdemokratų rinkėjas pats nėra tiek kairysis, kiek jie tikėjosi. Tačiau bet kuriuo atveju buvo smagu matyti, kad Lietuvoje atsirado vakarietiška kairė ir ekonominėje, ir vertybinėje dimensijose.

– O dešiniajame spektre? Neretai pastebima, kad pagal pavadinimą labiau kairiaisiais turintys būti valstiečiai vertybinėje politikoje yra dešinesni ir už konservatorius.

– Ši situacija įdomi. Pagal projekto „Mano balsas“ duomenis ekonomikoje konservatoriai visada buvo linkę į centro dešinę, tačiau 2020 m. jie faktiškai pasitraukė į centro kairę ir dabar skirtumai tarp konservatorių ir valstiečių ekonominėje dimensijoje iš esmės yra minimalūs.

O vertybinėje dimensijoje skirtumas tarp šių dviejų partijų tikrai yra. Nepaisant to, kad TS-LKD yra konservatyvesni už abi liberalų partijas, vertybinės politikos atžvilgiu juos galima pastatyti į politinio spektro centrą. O štai LVŽS aiškiai yra konservatyviojoje tradicinių vertybių pusėje ir ką tik įvykęs frakcijos skilimas leidžia manyti, kad valstiečių konservatyvizmas tikrai nemažės. Taigi, įdomu, kad pagrindinės viena kitai oponuojančios partijos turi ne tiek jau skirtumų ekonominėje dimensijoje, bet aiškiai skiriasi vertybinėje politikoje. Nenuostabu, kad šios kadencijos Seime vyksta „vertybiniai karai“.

– Ką galima pasakyti apie mažąsias partijas, neretai vertinamas kaip kraštutinės? Jos atitinka savo pavadinimus? Juk koks nors Socialistinis liaudies frontas iš tiesų yra kraštutinė kairė, o tautininkai arba Nacionalinis susivienijimas atitinkamai akcentuoja nacionalizmo vertę.

– Viena vertus, taip, nes jų pavadinimai atitinka ideologinę liniją. Kita vertus, nišinių partijų programinės nuostatos neretai yra tiesiog per skurdžios, kad spręstume apie jų vietą politiniame spektre. Į rinkimus jos kartais eina vos su keliais šūkiais, o ir tie nelabai tarpusavyje dera. Galbūt tik Nacionalinis susivienijimas šioje partijų grupėje sugebėjo pateikti nuoseklesnę programinę viziją. Apskritai galima sutikti, kad daugelis šių partijų atitinka deklaruojamas ideologijas.

– Peržiūrėjęs visų Lietuvos partijų sąrašą, asmeniškai labiausiai „susižavėjau“ Lietuvos protėvių atgimimo partija. Kurios partijos pavadinimas „mieliausias“ jums?

– Jei reikėtų pasirinkti viena, tai būtų Lietuvos gyvenimo logikos partija. Pavadinimas vienu metu ir originalus, ir visiškai nieko nepasakantis. Būta visokių partijų pavadinimų, bet šiuo atžvilgiu joms nenusileidžia, o galbūt net lenkia visuomeniniai rinkimų komitetai. Jei neklystu, vienas iš jų vadinosi „Šuolis“. Na, kodėl gi ne?

Beje, šiame kontekste sakyčiau, kad S. Skvernelio frakcijos pavadinimo pasirinkimas buvo išties protingas žingsnis. Iš vienos pusės jis turi stiprias aliuzijas su pačiu S. Skverneliu, kurio prezidento rinkimų šūkis buvo „Tėvynės labui!“, o iš kitos pusės, jis skamba patriotiškai, „kabina“ ir yra tinkamas įvairių pažiūrų politikams, kurie galbūt norėtų prisijungti prie S. Skvernelio komandos. Juos galima laikyti centristine jėga ir toks pavadinimas jiems visai tinka.

– Klasikine samprata politinės partijos turi atstovauti tam tikrai visuomenės grupei ir ideologijai. Tokie dariniai kaip apie vieną žmogų suburta Darbo partija apskritai gali būti laikomos politinėmis partijomis klasikine prasme?

– Vis dėlto kiekvienas darinys, registruotas kaip politinė partija, tampa politine partija. Kitas klausimas – kokia politine partija? Vienas galima vadinti programinėmis, o kitas – asmenybinėmis. Darbo partija yra puikiausias asmenybinės partijos pavyzdys – jei Viktoras Uspaskichas nėra partijos pirmininkas, partija reitinguose rieda žemyn. Uspaskichas grįžta, ir partijos populiarumas vėl kyla. Daliai rinkėjų patinka partijos lyderis ir jie balsuoja vien už jį. Turbūt būtų nesvarbu, jei šios partijos pavadinime būtų ne žodis „darbo“, o tarkime, „liberalų“ ar koks nors kitas. Jų rinkėjas dažnai yra ekonomiškai kairysis ir tuo pačiu metu gana liberalus. Išeina tokia įdomi mišrainė.

– Ateityje matysime daugiau tradicinių politinių jėgų pavadinimų ar tęsime „gražią“ išradingų pavadinimų tradiciją?

– Tai sietina su politiniu visuomenės išprusimu ir norėčiau tikėti, kad jis yra vis geresnis. Manau, mes vis geriau suvokiame, ką reiškia būti socialdemokratu, liberalu ir taip toliau. Todėl įvairūs oksimoronai anksčiau ar vėliau turėtų išnykti. Tačiau mūsų aptariamus dabartinius pavadinimus matysime ir toliau. Galbūt kai kurie pavadinimai sulauks pašaipų, bet juk iš esmės mes pernelyg nesureikšminame pavadinimų – svarbiausia, kad galime atskirti vieną partiją nuo kitos, o ir lyderių vaidmuo liks svarbus.

2021 12 29 17:58
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt