šeštadienis, gruodžio 5 d.
Pirmoji „Tour de France“ dalyvavusi lietuvė: apie sunkiausią trasą ir sporto aukštumų siekiantį sūnų
Alfa.lt

Panevėžietės Laimos Zilporytės karjeros pradžia buvo įspūdinga. Būdama 15-os, ji tapo Sovietų Sąjungos grupinių lenktynių čempione ir aplenkė dvigubai vyresnes varžoves. Mūsų sportininkė drąsiai stojo į kovą su geriausiomis dviratininkėmis ir joms nesitraukė iš kelio, atskirose atkarpose veržėsi į priekį ir lyderėms griovė visus planus.

„Talentas“, – sakė Sovietų Sąjungos rinktinės treneriai ir ją 1982 m. pakvietė į pagrindinę komandą. Jaunoji dviratininkė anksti pajuto pergalių troškulį. Iš viso per įvairaus tipo Sovietų Sąjungos čempionatus ji pelnė vienuolika aukso, du sidabro ir tris bronzos medalius.

L. Zilporytė – ir pirmoji Lietuvos dviratininkė, Seule tapusi olimpinių žaidynių bronzine prizininke 82 km grupinėse lenktynėse. 1988 m. ji – pasaulio vicečempionė 54 km komandinėse lenktynėse, o 1989 m. – pasaulio čempionė 50 km komandinėse lenktynėse.

Per Barselonos olimpines žaidynes Laima jau atstovavo Lietuvai ir 81 km grupinėse lenktynėse buvo 18-a.

Ši mūsų dviračių sporto legenda savęs talentu nelaikė ir jais netiki. „Buvau be galo atsidavusi sportui, užsispyrusi. Visą laiką stengiausi įrodyti, kad plente veltui laiko neleidžiu. Niekada neaimanavau, kad oi nesisekė, oi buvo blogas oras, oi grandinė nukrito, oi nuotaika buvo prasta.

Žinoma, buvo visko: ir blogų orų, ir nesėkmių, norėjosi netgi mesti dviračių sportą. Mane ypač motyvavo tai, kad mažasis sūnelis Igniukas buvo paliktas auginti mamai ir jis mane mažai matė. Labai norėjosi sau įrodyti, dėl ko taip elgiuosi.

Didelė motyvacija ir pavyzdys man buvo mama, kuriai dabar jau 90 metų. Kada būdavo ypatingai sunku, kažkodėl ją nuolat prisimindavau. Mes gyvenome kaime, augo penki vaikai o mama dirbo fermoje. Turėjo ūkį ir namie, todėl vis eidavo ir eidavo.

Į darbą mama keldavosi pusę trijų nakties. Eidama miegoti, prie lovos ji pasistatydavo indelį, įdėdavo vinių ir sovietinį žadintuvą. Po sunkių darbų mama net negirdėdavo čirškiančio žadintuvo, pažadindavo tik vinių bildesys.

Stengiausi būti panaši į savo mamą. Prisimenu, 1982-aisisias Kirgizijoje per Sovietų Sąjungos jaunių pirmenybes net 16 km viena vijausi nutolusias varžoves, tačiau net nebuvo minties pasitraukti iš varžybų, ir pergalingai finišavau.

– Buvote pirmoji Lietuvos dviratininkė, dalyvavusi prestižinėse „Tour de France“ daugiadienėse lenktynėse ir olimpinių žaidynių dalyvė bei medalininkė. Ar tie startai – patys svariausi karjeroje?

– Seule pasiekiau pačią svariausią savo pergalę, nors, kol Vladivostoke neįsėdau į lėktuvą, netikėjau, jog išvyksiu. Prieš olimpines žaidynes savo vyrui ir treneriui Valerijui Konovalovui kalbėjau, kad nuvažiuočiau ir 200 km, kad tik mano rezultatai gerėtų ir būčiau pakviesta į olimpinę rinktinę.

Olimpinį bronzos medalį nulėmė darbas ir sėkmė, kuria buvau apgaubta visą savo karjerą. Tai buvo ir atpildas už visas sunkaus sezono kančias, patirtą neteisybės nuoskaudą. Ne tas žodis, kokia buvo kova už būvį Sovietų Sąjungos rinktinėje. Reikėjo daug moralinių ir fizinių pastangų. Buvau laiminga, kad rinktinėje turėjau didžiulę atramą – savo vyrą ir trenerį V. Konovalovą, kuris mane ypač saugojo.

Gerai žinojau: jei olimpinėje trasoje nelaimėsiu medalio, – būsiu sugniuždyta, man dviračių sporte nebus gyvenimo. Kartu su kambario drauge charkoviete Valentina Jevpak, kuri Seule buvo penkta, meldžiausi prie lovos ir prašiau Dievo pagalbos.

Seulas man buvo tarsi miražas, visą dėmesį sutelkiau savo svarbiausioms ketverių metų varžyboms. Aplinkui nieko nemačiau, prisimenu tik savo startą ir apdovanojimą, kai buvo užkabintas medalis. Galvojau, kad man tik vienai toje rinktinėje taip blogai, nes buvau jauna, bet, pasikalbėjus su Vida Venciene, Lina Kačiušyte ir kitais Lietuvos sportininkais, supratau, jog ir jiems rinktinėje buvo ne pyragai.

„Tour de France“ daugiadienėse lenktynėse dalyvavau 1987-aisiais ir dvejuose etapuose pavyko finišuoti antrai ir trečiai. Mano sportavimo laikais šios lenktynės Prancūzijos keliais būdavo daug trumpesnės. Prisimenu, tada buvo daug kalnuotų etapų, o man kalnai – peilis po kaklu.

Kas dalyvauja „Tour de France“, jų ilgai negali užmiršti. Tai buvo bene pačios sunkiausios lenktynės mano gyvenime. Kalnų perėjose jautėmės lyg alpinistės – būdavo etapų, kai po 20 km kildavome į viršų. Atsidurdavome kažkur padebesiuose, bijojome žvilgtelėti žemyn, nes galva svaigdavo.

– Ar Seule medalį iškovojote, padedant komandos draugėms, ar vien savo jėgomis?

– Tik savo pastangomis. Dar prieš startą žinojau, kad pagalbos iš dviejų savo komandos draugių tikrai nesulauksiu, nes kiekviena žiūrės save. Reikėjo būti labai atidžiai, sekti, kas vyksta priekyje ir už nugaros. Niekas prie manęs neprivažiavo ir nepaklausė, kaip jaučiuosi, nepasakė, kad, kaip išsireiškia dviratininkai, sėsk, Laima, mes tave išvešime.

Dabar, kai žiūriu, kaip komandos „veža“ savo lyderius, apima pavydas. Tapę nugalėtojais, dviratininkai dėkoja savo draugams, kurie padėjo iškovoti pergales, nes vieni jų nebūtų pasiekę.

Kai per olimpines žaidynes finišavau, buvau pakviesta į dopingo kontrolę. Ją atlikdama, aiškinau, kad finišavau antra. Tačiau dopingo darbuotojai teigė, jog ne, – antra nuotolį baigė vokietė Jutta Niehaus, tą išaiškino fotofinišas.

Visa grupė finišavo kartu. Tais laikais nepralenkiama buvo olandė sprinterė Monika Knol, kurią distancijoje „vežė“ visa komanda.

– Kai sparčiai pradėjote kopti meistriškumo laipteliais, vien tik 1987-aisiais Sovietų Sąjungos čempionate laimėjote net tris aukso medalius, dalyvavote pasaulio čempionate, daugiadienėse lenktynėse „Tour de France“ ir nuvažiavo 23 tūkst. kilometrų. Ar ne per didelis krūvis jaunai dviratininkei?

– Privalėjau tiek nuvažiuoti, nes priešingu atveju nebūčiau deramai pasirengusi. O kur dar bendras fizinis pasirengimas rudens ir žiemos laikotarpiu? Sovietų Sąjungos rinktinės treniruočių stovyklos dažniausiai vykdavo Feodosijoje, Sočyje, Dušanbėje, Bulgarijoje, Vidurinėje Azijoje.

Dabar dviratininkės per sezoną įveikia iki 30 tūkst. kilometrų, tačiau lenktynių būna daugiau. Tuometė rinktinė buvo aprūpinta pačiu geriausiu sportiniu inventoriumi, per treniruočių stovyklas ir varžybas turėdavome medikus, masažuotojus.

Prisimenu, per vieną treniruočių stovyklą, berods, Sočyje kartą per savaitę netgi duodavo po vieną didelę stiklinę juodų ikrų. Kadangi Sigutė Lizdenytė jų nemėgdavo, tai savo stiklinę atiduodavo netoliese besitreniravusioms Lietuvos dviratininkėms. Kai ikrų irgi atsivalgiau, jas irgi perduodavau mūsų dviratininkėms.

– Buvote ilgametė Lietuvos moterų dviračių rinktinės kapitonė, buvote reikli, principinga, dešinioji trenerio ranka?

– Komandos draugėms reikėjo rodyti pavyzdį. Neprisimenu atvejo, kad viena ar kita dviratininkė distancijoje galėjo daugiau padėti. Plente visos dirbo vienodai. Sunkiausiai būdavo toms, kurioms tekdavo padėti lyderėms.

Būdavo pikta, jeigu kuri nors komandos draugė per varžybas neatiduodavo visų jėgų, nevykdydavo trenerio keliamų užduočių. Ankstesniais metais per lenktynes nebuvo tokios daug lemiančios taktikos, kaip dabar. Man asmeniškai daug padėdavo Sigutė Lizdenytė.

– Didžiajam sportui atidavėte 12 metų, o su juo atsisveikinote po Barselonos olimpinių žaidynių 1993-iaisias, ar turėjote tvirtą pagrindą po kojomis?

– Po Seulo olimpinių žaidynių gavau trijų kambarių butą ir paskyrą mašinai. Pagal savo pasiekimus gavau viską, kas tais laikais priklausė. Anksčiau nebūdavo piniginių premijų. Olimpinių žaidynių medalininkai butą galėdavo rinktis bet kuriame Lietuvos mieste ar rajone.

1993-aisiais lapkričio mėnesį susilaukiau dukrelės Irmos ir supratau, kad atėjo mano sportinės karjeros pabaiga, reikia save atiduoti šeimai. Kaip dviratininkė, viską padariau ant plento, tai buvo mano limitas su kaupu. Nesigailiu, kad sportavau, lenktynės man visada teikė didelį džiaugsmą. Pakeliavau po pasaulį, daug pamačiau, praplėčiau savo akiratį.

– Estafetę perdavėte įspūdingai komandai – pasaulio čempionėms Editai Pučinskaitei, Dianai Žiliūtei ir Rasai Polikevičiūtėms. Ar dabar su jomis palaikote ryšius?

– Dažnai susiskambiname su dvynėmis Rasa ir Jolanta Polikevičiūtėmis, kurioms rugsėjo 25 d. sukako po 50 metų. Rasa gyvena Maskvoje, yra ištekėjusi už olimpinio ir pasaulio čempiono Viačeslavo Jekimovo, o Jolanta – Sankt Peterburge. Kai jos atvyksta į Lietuvą, visada mus aplanko.

Pasimatau ir su Diana Žiliūtė, o su Edita Pučinskaite mano santykiai santūrūs.

– Jūsų pėdomis pasekė ir sūnus Ignatas, kuris 2008–aisiais pradėjo profesionalaus sportininko karjerą ir nuo 2016 metų atstovauja aukščiausio lygio dviračių komandai „Groupama – FDJ“ (Prancūzija). Ar džiaugiatės, kad jis tapo didelio meistriškumo dviratininku?

– Sūnumi, kuriam dabar 34-eri, labai didžiuojuosi – ir kaip sportininku, ir kaip žmogumi. Jis atsidavęs dviračių sportui, niekada nesiskundžia, kad per lenktynes pedalus tenka minti ir po šešias valandas. Ignas žino, kad nebus komandos lyderis ir profesionalų klubuose, kuriems atstovavo, buvo vertinamas kaip sumanus ir geras padėjėjas, puikus žmogus.

Dviračių sporte lyderių pagalbininkai ypač vertinami ir prilyginami kone patiems lyderiams, kurie vieni distancijoje nepadarytų to, ką padaro jų komandos draugai.

Anksčiau nelabai norėjau, kad sūnus pasirinktų dviračių sportą. Buvau jau baigusi aktyvųjį sportą, galvojau pailsėsiu, tačiau še tau – sūnus panoro tapti dviratininku. Galvoju, pažais, pažais, supras, kad pas mamytę geriau blynus valgyti, o ne prakaitą lieti plentuose ir viskas baigsis.

Tačiau taip neatsitiko. Su Ignu bandžiau kalbėtis ir gražiuoju, ir piktuoju. Jis protingas vaikas, turi gerą galvą, maniau, kad gali mokytis ir daug ką pasiekti. Tačiau ne.

Negaliu prisiminti, kokios profesionalų komandos vadybininkui netgi parūpo sužinoti, kas gi tie Igno tėvai ir pageidavo su mumis susitikti bei susipažinti. Tėvams, manau, nėra geresnių pagyrų už užaugintą sūnų.

Ignas su žmona Edita, irgi buvusia dviratininke, džiaugiasi sūneliu Leonardu, kuriam netrukus bus pustrečių metukų, o sausio mėnesį jų šeima turėtų pagausėti dar vienu sūneliu. Spalio 3 d. Ignas startuos daugiadienėse lenktynėse „Giro d‘ Italia“, kurios jam bus itin svarbios.

– Kaip dabar klostosi jūsų gyvenimas, ar vis dar sukatės „Fortūnos“ dviračių klube, kuriame išaugo Lietuvos dviračių sporto legendos, ir, kaip save pavadinote, esate klubo administratorė?

– Mano prioritetai jau kiti. Klubui užtenka žmonių, kurie ten dirba, ir aš prieš daugiau nei pusę metų išėjau. Net ir negaliu apibūdinti savo veiklos: namai, sodyba Pasvalio rajone, keturi anūkai (trys – Valerijaus su pirmąja žmona vaikai ir vienas – mūsų sūnaus Igno).

Veiklos sočiai: atvažiuoja tai vieni anūkai, tai kiti. Nespėja išvykti vieni, kai duris praveri kiti.

Sodyboje šiemet pasisodinau daug braškių, kuriomis smaguriausime kitąmet, užsiauginau daug didžiulių, kone kilograminių pomidorų. Turime visko po truputį: ir bulvių, agurkų, morkų, pupelių, burokėlių.

Kažkada Valerijus sakė, kad, kai išeis pensiją, tada tai pailsės, nežinos, ką veikti. Dabar nespėjam suktis. Šiemet norėjome pakeliauti, kažkur išvažiuoti, tačiau COVID-19 sugriovė mūsų planus.

– Sūnus Ignas su šeima apie aštuonerius metus gyvena Ispanijoje, o 26-erių dukra Irma – Anglijoje. Tad namie likote vieni?

– Irma Anglijoje baigė koledžą, apsigynė magistro diplomą ir, praleidusi metus, šiemet rugsėjo pabaigoje įstojo į doktorantūrą studijuoti psichologijos.

Valerijus dabar daugiau laiko praleidžia namuose, nebevažinėja į treniruočių stovyklas. Likome dviese. Savo gyvenimu esu patenkinta, mūsų vaikai labai geri, duok Dieve, tik visiems sveikatos. Pasižiūrim į savo pasą ir gyvename toliau (šypsosi).

2020 10 25 10:07
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt