ketvirtadienis, rugpjūčio 13 d.
Rašytoja E. Puskunigytė: išgyventi tik iš kūrybos Lietuvoje nelabai įmanoma
Alfa.lt

Edita Puskunigytė – jauna rašytoja, literatūros pasaulyje debiutavusi savo romanu „Mergina po vidurnakčio“. Šiuo metu kūrėja intensyviai dirba jau prie antrojo romano. E. Puskunigytė visai neseniai sužinojo džiugią naujieną. Lietuvos kultūros taryba skyrė jai stipendiją, kuri bus nemenka paspirtis paleidžiant į pasaulį savo antrąją knygą. Naujienų portalas Etaplius.lt su rašytoja kalbėjosi apie kūrybą, iššūkius ir įkvėpimą. Kviečiame skaitytojus susipažinti su šia talentinga asmenybe.

Papasakokite apie save. Kiek žinau, gimėte, Šakiuose, tačiau šiuo metu gyvenate sostinėje. Taip pat teko praleisti laiko ir Šiauliuose.

Gimiau kalbininkų ir rašytojų krašte – Šakiuose. Galiu tik priminti, kad Šakių rajonas turtingas amenybėmis. Čia gyveno ir kūrė dr. Vincas Kudirka, kalbininkas Jonas Jablonskis, poetas Pranas Vaičaitis, knygnešys Martynas Sederevičius, choreografas Juozas Lingys, lietuvių tautinio atgimimo pradininkas Petras Kriaučiūnas. Na, ir manau bene svarbiausias šių dienų įvykis – tai paminklas Džeromo Selindžerio romanui „Rugiuose prie bedugnės“, kuris yra ant Sudargo piliakalnių šlaito.

Taigi, esu kilusi iš tikrai stiprų tiek istorine, tiek kultūrine prasme, užnugarį turinčio krašto. Šiaulių universitetas nebuvo pirmasis pasirinkimas sąraše, bet taip nutiko, kad 6 metus studijavau būtent čia. Lietuvių filologijos ir literatūrologijos studijos man davė labai daug ir iki šiol įgytos žinios pasitarnauja veiklose, kurias vykdau. Į sostinę išvykau ieškodama daugiau iššūkių tiek karjeros plotmėje, tiek kūrybiniame gyvenime.

Šiuo metu ketinate išleisti jau antrąją savo knygą. Papasakokite, apie ką buvo pirmasis kūrinys. Gal galite jį palyginti su antruoju, nes atrodo, kad šios dvi knygos bus kardinaliai skirtingos.

Pirmasis kūrinys buvo apie permainų vėjus, nuolatinį kismą ir apie pamatines gyvenimo vertybes: meilę, draugystę. Knygoje ne tik per pagrindinės knygos veikėjos Emos, bet ir per kitus personažus galima pažvelgti į mus supantį pasaulį, demaskuoti neretai pervertinamą išorinį jo blizgesį, amžinąjį skubėjimą, sizifiškąjį kilimą begaliniais karjeros laiptais prieš pastatant fundamentaliąsias vertybes, kaip meilė, draugystė, drąsa ir ryžtas keistis, nestovėti vietoje, siekti užsibrėžtų tikslų, išsaugant savąjį aš.

Tai tarsi (ne)tyčinis vadovėlis, skatinantis sugrįžti į save. Šia knyga bandžiau priminti esminę gyvenimo tiesą – kiekvienas esame savo laimės kalvis, kitais žodžiais tariant, gyvenimo pilnatvės buvimas, nepriklauso nuo nieko daugiau, tik nuo savęs. Antrąjį romaną dar tik rašau, yra keletas leidyklų, kurios jau domisi rankraščiu. Ši knyga išties bus visiškai kitokia tiek turinio, tiek temų prasme. Tai romanas apie vienos šeimos istorinę atmintį, kuri iš New York‘o į Lietuvą atveda Lietuvos žydaitės ir lietuvio provaikaitį.

Pasakojimas apie istorinių kataklizmų paliestos šeimos susiskaldymą, prarastos tapatybės, tiesos ir dvasinės ramybės paieškas. Vienas iš pagr. klausimų, konstruojant romano charakterius ir visą siužetą, – kas yra tikroji Tėvynė žmogaus, klaidžiojančio sudėtingose istorijos pervartose ir savojo „aš“ paieškose? Iš šiuolaikinio žmogaus pozicijos šiame romane kūrybiškai tiriamos XX a. 3–4 dešimtmečio ir šiandieninio gyvenimo problemos. Viena iš romano dalių – autentiškais pasakojimais pagrįsta tarpukario Lietuvos žydų gyvenimo istorija, kurioje glūdi pagrindinio herojaus gyvenimo ištakos. Šią istoriją paliudijantis pasakojimas – rankraštis, kurį ir skaito pagr. romano personažas, New Yorke augęs jaunuolis žydas ir lietuvis. Skaitydamas jis ima geriau pažinti neeilinį savo senelio (iš)gyvenimą.

Parašyti knygą turbūt nėra lengva, tačiau dar sunkiau ją išleisti. Su kokiais iššūkiais kaip jaunai autorei jums teko susidurti? Kaip leidyklos žiūri į pradedančius rašytojus?

Rašymas yra kaip dalyvavimas olimpinėse žaidynėse – nuožmi kova. Iššūkių daug pradedant nuo to, kad pirmiausia yra rašymo disciplina, o paskui žmonės, santykiai, kiti rūpesčiai. Tai darbas reikalaujantis daug energijos, laiko, pastangų.

Leidyklų yra nemažai ir jos įvairios, vienoms rūpi sekėjų skaičius socialiniuose tinkluose, kitoms – teksto kokybė, trečioms vėl kiti dalykai. Manau, kad pirmiausia tekstas turi kalbėti už save ir jei jis bus geras, aktualus ir originalus – leidyklos požiūris tikrai bus teigiamas.

Ar iš pirmojo kūrinio pavyko gauti bent kažkiek pelno? Apskritai, kaip manote, ar rašytojas Lietuvoje galėtų pragyventi vien iš kūrybos?

Išgyventi tik iš kūrybos nelabai įmanoma. Kaip žinia, honorarai išties maži ir jei esi dar nežinomas, tik pirmą knygą leidžiantis žmogus, rekomenduočiau nemesti darbo. Lietuvos rinka yra maža, tad ir tiražai dažniausiai būna nedideli.

Antrajai savo knygai gavote Lietuvos kultūros tarybos stipendiją. Kaip reagavote, kai sužinojote šią naujieną ir kaip tai pagelbės leidžiant antrąją knygą?

Džiugiai, ši stipendija didžiulė paspirtis. Pirmiausia, bus galima atsisakyti papildomų darbų, o tai reiškia laisvą laiką, kurį bus galima skirti rašymui. Išties nudžiugau, tačiau kartu ir pajutau milžinišką atsakomybę.

Pati rašote, o ar mėgstate skaityti? Kokie jūsų mylimiausi literatūros kūriniai?

Paskutiniu metu skaičiau Nobelio premijos laureatės Olgos Tockarczuk „Bėgūnus“, Karl Ove Knausgård „Mano kova“ 1-ąją dalį. Yra pasaulinės literatūros klasikų, kuriuos galima skaityti iš naujo, tad išties ne visada seku knygų naujienas. Mane šiuo metu domina ne tiek grožinė literatūra, kiek psichologinė.

Kas jums yra įkvėpimas? Iš ko semiatės minčių?

Manau, kad pirmiausia tai vienatvė, gamta ir suvokimas, kad tavo laikas ir erdvė, kurioje esi nuolat baigiasi, tu esi kisme. Augau apsupta gamtos ir toje gamtoje kartais atsiskleidžiančio magiško realizmo. Manau, kad būtent kaimas, gamta ir žemė buvo mano pirmieji įkvėpėjai kurti/ieškoti/kelti klausimus. Taip pat nemažą įtaką padarė istorijos, pasakojimai, kurias išgirsdavau iš senelių lūpų.

Ar būna dienų, kai tiesiog pavargstate ir nenorite nieko daryti? Kaip motyvuojate save nesustoti ir dirbti toliau?

Žinoma, kad yra tokių dienų, jas tiesiog reikia „prabūti“ arba „išliūdėti“, jei tai yra būtent ta emocija, kuri aplanko. Motyvuoju save tikėjimu, kad tobulėti ir judėti į priekį nėra lengva, tačiau privaloma. Kartais reikia tiesiog nieko nedaryti arba atvirkščiai – nuveikti kažką, kas teikia džiaugsmą, kelia įkvėpimą ir pasigėrėjimą. Galbūt, tai senas dvaras, galbūt valandos praleistos sode, o gal šeimos kompanija arba tiesiog laikas sau, kai gali pabūti vienas ir nustoji diktuoti darbų sąrašą sau, kurį turi atlikti.

Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams ir visiems kūrybingiems žmonėms, kurie galbūt nedrįsta realizuoti savo idėjų?

Palinkėti galėčiau kantrybės, neįsprausti savęs nei į laiko, nei į aplinkinių nuomonių rėmus. Nepabijokite, sizifiško darbo, kuris laukia. be darbo ir pastangų viskas tik tušti žodžiai, įvaizdžiai, tik rezultatais parodome, ką sugebame ir ko esame verti.

Dėkoju už pokalbį.

2020 06 28 11:42
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt