penktadienis, spalio 7 d.
Siūlo nacionalizuoti „Ignitis“ veiklą, darančią esminį poveikį elektros vartotojų finansams
Arvydas Jockus
BNS foto
Aukštos energijos kainos žlugdo ekonomiką, didina žmonių nepasitenkinimą ir galimai nelojalumą Lietuvos valstybei

Energetikos ekspertas ragina pertvarkyti dominuojančią padėtį energetikos rinkoje užimančią įmonę „Ignitis“, o dalį šios įmonės veiklos vėl nacionalizuoti.

„Reikėtų išpirkti akcijas iš smulkiųjų akcininkų, kad valstybė galėtų priiminėti sprendimus, vadovaudamasi ne vieninteliu tos įmonės didžiausio pelningumo kriterijumi, bet viešaisiais Lietuvos vartotojų interesais, tai yra kuo mažesne kaina“, – sako energetikos ekspertas, partijos Nacionalinis susivienijimas Energetikos komiteto pirmininkas Almantas Stankūnas.

Šiuo metu 73,08 proc. „Ignitis grupės“ akcijų valdo Lietuvos valstybė (akcininko teises įgyvendina Finansų ministerija), 26,92 – smulkieji investuotojai.

„Yra dalis „Igničio“ veiklos užsienyje, tai tose įmonėse gali veikti privatus kapitalas. Tačiau matome, kad tai, kas vykdoma Lietuvoje, gali iš esmės daryti įtaką energijos kainų formavimui“, – pastebi A. Stankūnas.

Energetikos eksperto nuomone, dauguma elektros energijos vartotojų, negalėjo kompetentingai, informuotai pasirinkti tinkamiausią tiekėją ir priėmė lengviausią sprendimą – likti tame pačiame „Ignityje“, tik jau pirkti elektrą ne už visuomeninio tiekimo, o už komercinę kainą.

„Tai čia gali būti tam tikras manipuliavimas dominuojančia padėtimi“, – mano A. Stankūnas.

– Energetikos ministras Dainius Kreivys teigia, kad liberalizavimas buvo sėkmingas – žmonės už elektrą moka 3 kartus mažiau nei rinkoje. Esą būtent dėl liberalizacijos ir valstybės taikomos kompensacijos vartotojai sutaupė milijardus eurų. Kaip jūs vertinate liberalizaciją, ar jos reikėjo?

– Apie jokią sėkmę kalbėti negalima. Ministras lygina nesulyginamus dalykus. Jis lygina tiekėjų kainas, kurios buvo nustatytos daug anksčiau, ir sutartis, kurios netrukus baigsis, su visuomeninio tiekimo kaina, kai visuomeninis tiekėjas turi blogiausias galimybes formuoti patrauklią kainą vartotojams.

Visuomeninis tiekėjas turi teisę pirkti elektrą, kuri vėliau tiekiama vartotojams, tiktai biržoje, tai yra pačia brangiausia kaina.

Visi kiti nepriklausomi tiekėjai turi teisę sudarinėti sutartis su gamintojais, pavyzdžiui, vėjo jėgainių parkų valdytojais, kurie gali parduoti elektrą nebrangiai – jiems pakankama kaina, kad galėtų dirbti pelningai ir grąžinti paskolas, – 8–9 centus už kilovatvalandę (ct/kWh). Tokiu būdu jie gali formuoti patrauklesnį kainų krepšelį, dalį vartotojų pririšti, pasirašydami ilgalaikes sutartis.

Jeigu būtų sutvarkyta visa teisinė bazė, visuomeninis tiekėjas taip pat galėtų pirkti energiją ir neturėtų vidinio konflikto. Visuomeninis tiekimas priklauso „Igničiui“, kuris kartu yra ir nepriklausomas tiekėjas. „Ignitis“ negali pats su savimi konkuruoti, o turėtų. Visuomeninis tiekėjas turėtų spausti nepriklausomus tiekėjus savo formuojama kaina.

„Ignitis“ negali pats su savimi konkuruoti, o turėtų.

Dalius Misiūnas, buvęs „Lietuvos energijos“ (dabar „Ignitis grupė) vadovas, kuris yra vienas iš laisvos rinkos šalininkų ir propaguotojų, feisbuko paskyroje parašė, kad yra vieša paslaptis, kad toks liberalizavimas, koks yra vykdomas (su biržos kainodara ir kitais dalykas), padidina vartotojams kainas nuo 15 iki 30 procentų. Ir tai jau patikrinta daugelyje šalių, įskaitant Jungtinėje Karalystėje, kuri pirmoji pradėjo rinkos liberalizaciją.

Toks liberalizavimas, koks yra vykdomas (su biržos kainodara ir kitais dalykas), padidina vartotojams kainas nuo 15 iki 30 procentų.

Šiuo metu vyksta didžiulės spekuliacijos, labai dinamiškai keičiasi kainos, todėl neįmanoma lyginti liberalizacijos naudos. Reikalingi tyrimai ilgesniais laikotarpiais ir visiškai kitais kriterijais, ne tais, kuriais vadovaujasi energetikos ministras.

– Į kokį vidinį konfliktą patenka mažmeninės elektros rinkoje dominuojanti bendrovė „Ignitis“, kuri teikia paslaugas ir kaip visuomeninis, ir kaip nepriklausomas tiekėjas? Kokios yra tokio konflikto pasekmės?

– Pirmoji neigiama pasekmė ta, kad dauguma vartotojų, tiesiog negalėjo kompetentingai, informuotai pasirinkti tinkamiausią tiekėją ir priėmė lengviausią sprendimą – likti tame pačiame „Ignityje“, tik jau pirkti elektrą ne už visuomeninio tiekimo, o už komercinę kainą. Tai čia gali būti tam tikras manipuliavimas dominuojančia padėtimi.

Antra neigiama pasekmė ta, kad jeigu mes pabandome pakeisti visuomeninio tiekėjo galimybes ir sąlygas taip, kad jis galėtų formuoti kainas, iš karto atsiranda interesų konfliktas, nes tos dvi įmonės, tie du padaliniai turi pradėti tarpusavyje konkuruoti dėl to, kuris palankesnėmis sąlygomis nupirks elektrą iš gamintojų.

Ryškėja labai akivaizdus poreikis restruktūrizuoti tą įmonę, pertvarkyti, ir dalį tos įmonės, ypač, kas susiję su gamyba, nacionalizuoti, tai yra išpirkti akcijas iš smulkiųjų akcininkų, kad valstybė galėtų priiminėti sprendimus, vadovaudamasi ne vieninteliu tos įmonės didžiausio pelningumo kriterijumi, bet viešaisiais Lietuvos vartotojų interesais, tai yra kuo mažesne kaina.

Liberalizavimas kaip toks yra prasmingiausias tada, kai kalbama apie naujų elektrinių vystymą. Pavyzdžiui, paskelbiamas konkursas (dalis šalių tai vykdo), pagal kurį licencija išduodama vystytojui, kuris pasiūlo mažiausią fiksuotą energijos kainą, kuri bus pagrindas atsiskaitymams.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje paskutiniai įvykę tokie konkursai parodė, kad vėjo ir saulės jėgainių fiksuota kaina gali būti 5–6 ct/kWh. O jie skaičiavo viską – investicijų sąnaudas, eksploatavimą, mokesčius.

– Norite pasakyti, kad investuotojai gali pelningai dirbti, siūlydami mažas kainas vartotojams?

– Taip. Visiškai minimalių kainų jie siūlyti negali, nes reikia mokėti kreditus bankams, bet gali siūlyti pakankamai žemas kainas.

– Kas bus daroma Jungtinėje Karalystėje, kai tokie gamintojai pradės veikti?

– Jeigu biržoje kaina bus aukštesnė, tai skirtumą, kuris susidaro tarp gamintojų fiksuotos kainos ir biržos kainos, gamintojas grąžins valstybei. O valstybė tais pinigais mažins pastovias elektros kainos dedamąsias.

Jeigu susidarytų tokia situacija, kad kaina biržoje staiga nukristų iki 3–4 ct/kWh, kas buvo vienu metu labai trumpai, tada valstybė turėtų gamintojams primokėti. Bet kai tokios kainos, niekam labai neskauda primokėti tuos kelis centus gamintojams. Jie turi stabilią verslo aplinką, gauna pakankamai pigų finansavimą iš bankų ir visi išlošia.

Tuo tarpu pas mus šiuo metu licencijos išduodamos vadovaujantis kitais kriterijais.

Štai rudenį turėtų prasidėti konkursas dėl 700 MW vėjo jėgainių parko vystymo Baltijos jūroje. Šio parko maksimali galia lygi maždaug pusei vartotojų poreikio Lietuvoje. Parko vystytojas tikrai bus labai žymus žaidėjas, darysiantis labai didelę įtaką.

Pavasarį buvo kalbama, kad licencija tą parką vystyti bus suteikiama tam, kuris sumoka didžiausią vienkartinį mokestį valstybei ir toliau galės laisvai prekiauti elektra. Tai blogas kelias.

– Visuomenei nuolat aiškinama, kad mažmeninės elektros rinkos liberalizavimas yra ES direktyvinė norma ir ją reikia vykdyti – pasirinkimo valstybė neturi. Bet matome, kad trečiasis etapas atidėtas 3–4 metams, antrasis buvo atidėtas pusmečiui, bet vis tiek patyrė fiasko. Tai gal reikėjo viską pradėti vėliau ir geriau pasirengti? Antai, buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas pastebi, kad taip lengvai stumdant terminus buvo galima kalbėti su Europos Komisija, kad esant labai dideliam energetinių kainų augimui, liberalizavimą atidėtume. Ką apie tai manote?

– Lietuvos politikai labai mėgsta dangstytis Europos Sąjungos direktyvomis. Jiems tada viskas atrodo paprasčiau, nes nėra kaip juos kaltinti, kad kažką padarė netinkamai.

Lietuvos politikai labai mėgsta dangstytis Europos Sąjungos direktyvomis. Jiems tada viskas atrodo paprasčiau, nes nėra kaip juos kaltinti, kad kažką padarė netinkamai.

Bet toje ES direktyvoje nėra nei privalomo 25 proc. antkainio garantiniam tiekimui, nei nuostatos, kad garantinis tiekimas turi būti vykdomas ribotą laiką. Nėra nuostatos, kad turi nelikti visuomeninio tiekėjo ir kaip galėtų veikti valstybės reguliuojami tiekėjai. Viso šito direktyvoje nėra.

Eina kalba tik apie patį tikslą, kad elektros energija galėtų prekiauti ir nepriklausomi tiekėjai, kad jiems būtų sudarytos sąžiningos konkurencijos sąlygos rinkoje. Ir dar ES direktyvoje yra labai akcentuojama, kad turi būti atsižvelgiama į socialiai pažeidžiamų vartotojų interesus, tai reiškia, į visos valstybės interesus. Juk pažeidžiamas vartotojas yra ne vien privatus asmuo, bet ir smulkusis ir vidutinis verslas, kuris turi ribotas lėšas investuoti vėjo ar saulės elektrines, nes apyvartinių lėšų neturi.

Esminė problema yra ne pati ES direktyva, bet tai, kaip ji buvo įgyvendinama Lietuvoje.

Esminė problema yra ne pati ES direktyva, bet tai, kaip ji buvo įgyvendinama Lietuvoje.

Atskiras klausimas yra ES nustatytos elektros prekybos biržoje taisyklės. Tai esminė problema ir dėl jos turėtų būti deramasi aukščiausiu lygiu, klausimai keliami Europos Vadovų Taryboje.

Tačiau kai mūsų politikų buvo paklausta, ar buvo keliamas klausimas, energetikos viceministrė paminėjo, kad taip, mes kėlėme klausimą, bet esą buvo atsakyta, kad tai nekeičiama.

Tai kokiu lygmeniu jie kėlė tą klausimą – eilinių valdininkų? Čia turi būti visai kito lygmens diskusija ir ji organizuojama kooperuojantis su kitomis šalimis, kurios kenčia dėl tos situacijos. Jeigu tuo būdu neįmanoma spręsti, turi būti ieškoma kitų būdų.

Eina kalba jau ne vien apie ekonomines problemas, bet apie nacionalinį saugumą. Aukštos energijos kainos žlugdo ekonomiką, didina žmonių nepasitenkinimą ir galimai nelojalumą Lietuvos valstybei. Ypač turint omeny mūsų geografinę padėtį esame visiškai kitoje situacijoje, negu kažkur Prancūzijoje ar Vokietijoje.

Turėtume labai principingai kelti tuos klausimus, bet atrodo, kad mūsų politikai turi nuostatą niekada nekritikuoti to, kokie sprendimai yra priimami Europos Sąjungos lygmeniu. Jeigu jie nekritikuos, kritikuos tos jėgos, kurios priešiškos Lietuvai ir gero mums nelinki.

– Elektra yra būtinoji prekė. Kai be tam tikros prekės žmonės ir verslas negali apsieiti, ar tą prekę galima visiškai paleisti į laisvąją rinką? Gal tam tikromis aplinkybėmis valstybė turėtų vykdyti intervenciją, įjungti reguliavimą?

– Suprantama, būtinos intervencijos dėl būtinųjų prekių, jeigu sutrinka jų tiekimas ar patikimumas, prieinamumas. Bet esmė yra ta, kad neįmanoma tą rinką sukonstruoti tokią kaip turguje ar įprastinio naudojimo prekių. Savo esme ji yra neįmanoma, nes elektros gamintojų pasiūla yra lėtai besikeičianti, nėra lanksti.

– Kaip vertinate valdžios veiksmus, kai į rinką buvo įleista nuosavos elektros gamybos neturinti „Perlas Energija“, rinkos reguliuotojas netikrino įmonės finansinio pajėgumo, draudimo instrumentų, tačiau visuomenei pasiųsta žinia, kad visos licencijuotos įmonės yra patikimos?

– Tai skandalingas atvejis. Buvo pakankamai atsakingų žmonių, kurie turėjo įspėti politikus apie būsimus tam tikrus saugiklius. Ar jie įspėjo, nežinome. Jeigu įspėjo ir politikai nieko nedarė, yra aukščiausių politikų atsakomybė.

Galbūt buvo ir sąmoninga nuostata, nes nustačius rimtesnius finansinius reikalavimus tiekėjams, būtų paaiškėję, kad rinkoje lieka tik trys nepriklausomi tiekėjai – „Igntis“ ir „Enefit“ bei „Elektrum Lietuva“, kurie yra Estijos ir Latvijos „Ignitis“ atitikmenys.

Nustačius rimtesnius finansinius reikalavimus tiekėjams, būtų paaiškėję, kad rinkoje lieka tik trys nepriklausomi tiekėjai – „Igntis“ ir „Enefit“ bei „Elektrum Lietuva“.

Atrodytų tada labai nekaip – o kur ta konkurencija? Suprantama, būtų kritika dėl to. Galbūt buvo ir sąmoningai nueita tuo keliu.

Dėl priemonių, kurių valdžia ėmėsi žlugus „Perlui“, kyla dvejopi jausmai. Viena aišku, kad turi būti dedamos visos pastangos gauti maksimalų atlygį iš pačios „Perlas Energija“. Gal netgi, kad ir akcininkai tiesiogiai atsakytų įmonės kapitalu. Tai jau teisininkų klausimas. Kad būtų kompensuoti nuostoliai tiek vartotojams, tiek valstybei, jeigu ji vienu ar kitu būdu perėmusi įsipareigojimus rems vartotojus esant dabartinėms elektros kainoms.

– Ką siūlytumėte daryti – nutraukti liberalizavimą ar, kaip ragina visuomeninių organizacijų atstovai, sudaryti galimybę žmonės grįžti į visuomeninį tiekimą, jeigu jie to pageidautų?

– Grįžimas į visuomeninį tiekimą – vienas iš greitų žingsnių, bet jis esmės nepakečia. Nes visuomeninis tiekėjas turi galimybę formuoti savo kainą pačiu nepalankiausiu būdu, tai yra, tik biržoje.

Jeigu bus nustatyta mažesnė visuomeninio tiekimo kaina, mes, visi mokesčių mokėtojai, turėsime kažkaip kompensuoti visuomeninio tiekėjo patirtus nuostolius.

Jeigu bus nustatyta mažesnė visuomeninio tiekimo kaina, mes, visi mokesčių mokėtojai, turėsime kažkaip kompensuoti visuomeninio tiekėjo patirtus nuostolius.

Tai čia toks labai greitas sprendimas, kuris neduoda esminių pokyčių, bet, aišku, kažkiek pakeičia situaciją ta prasme, kad galimybė bet kuriam vartotojui, nepriklausomai nuo to, kuriuo etapu jis pasirinko nepriklausomą tiekėją, grįžti pas visuomeninį tiekėją padidintų spaudimą nepriklausomiems tiekėjams dėl kainos. Yra tokia prasmė.

Suprantama, reikia nuo garantinio tiekimo nedelsiant nuimti tą 25 proc. antkainį.

Tai labai greiti sprendimai, jiems reikalingi įstatymų pakeitimai. Kiti greiti sprendimai yra papildomi pelno mokesčiai gamintojams, kurie gauna beprotiškus pelnus energetikos rinkoje. Tai taikoma kitose Europos šalyse. Tai mūsų reikalas ir tai galime labai greitai padaryti. Tas papildomas pajamas galėtume panaudoti kompensavimui vartotojams.

Lygiagrečiai ant stalo turi būti klojamas „Igničio“ nacionalizavimo klausimas, jo vidiniai interesų konfliktai. Tai ilgesnis kelias, net būtini įstatymų pakeitimai, įmonių privatizavimo, akcijų išpirkimo procesai pakankamai ilgai užtrunka.

– Siūlote nacionalizuoti „Ignitis“?

– Taip, manyčiau, reikėtų nacionalizuoti tą veiklą, kuri gali daryti esminę įtaką energijos kainoms Lietuvoje, ypač gamybą.

Yra dalis „Igničio“ veiklos užsienyje, tai tose įmonėse gali veikti privatus kapitalas. Tačiau matome, kad tai, kas vykdoma Lietuvoje, gali iš esmės daryti įtaką energijos kainų formavimui.

– Ar turite omenyje, kad valstybės valdoma energetikos įmonė, užimanti dominuojančią padėtį rinkoje, pagal savo prigimtį turėtų daryti viską, kad generuotų ne kuo didesnį pelną, o kad vartotojai galėtų pirkti elektrą kuo mažesne kaina?

– Suprantama, įmonės gyvybingumui reikalingas tam tikras pelnas – dėl to niekas nesiginčija. Bet primenu tokį dalyką. Jie turi Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę (HAE) – 900 MW jos galingumas. Jeigu ta elektrinė būtų dirbusi bent 50–60 proc. galingumu, nebūtų tų pikų – nei 4 eurų už kilovatvalandę, nei liepos 21 d. – 2,1 euro už kilovatvalandę. Tik reikėjo tai elektrinei įsijungti.

Kruonio HAE, kai pilnai užpildomas viršutinis baseinas, gali dirbti 900 MW galingumu 12 valandų. Tai didžiulė galimybė.

Tačiau yra tam tikras naudingumo koeficientas. Nes yra tam tikrai nuostoliai, kai vanduo yra užkeliamas į viršutinį baseiną ir vėliau teka žemyn ir suka turbinas. Yra tam tikras kainų skirtumas, už kiek jie perka elektrą, kai užpildo viršutinį baseiną, ir kiek gauna, kai gamina energiją.

Suprantama, kai tikslas yra maksimalaus pelnas, jie elgiasi labai atsargiai ir neskuba pildyti to baseino, ieško galimų situacijų, kai kaina tikrai bus maža ir jų įsijungimas kainos nepadidins. Bet jų kartais nuostolingas veikimas gali sumažinti kainas visoje rinkoje labai žymiai. Jie gal praras kelis milijonus, o vartotojams tą dieną sutaupys 10 milijonų.

Kas yra prioritetas tos jėgainės veikimo? Ir dar turint omeny, kad šalia daugiau kaip 1000 MW galios Elektrėnų trys blokai. Tai didžiulė jėga, didžiulės galimybės formuoti patrauklią kainą.

Bet kol yra ES bendros taisyklės, pagal kurias kainai Lietuvoje ženklią įtaką daro mūsų kaimynai, reikia veikti kartu su kaimynais, kartu su Latvija, su kuria turime galingą jungtį.

– Dabar politikai siūlo daugiau galių suteikti Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (VERT), kad ši galėtų tikrinti rinkos dalyvių finansinį pajėgumą. Kaip manote, ar tai išgelbės liberalizavimą? Ar siaučiant kainų audrai ir toliau atsiras tiekėjų, kurie nutrauks fiksuotos kainos sutartis su vartotojais?

– Smulkūs tiekėjai, jeigu vartotojams parduoda elektrą rinkos kainomis, niekuo nerizikuoja.

Nemanyčiau, kad „Perlo“ pavyzdžiu pasektų kuris nors iš trijų didžiųjų žaidėjų. Tai didelės įmonės, jos supranta labai aiškiai, kad kažkoks panašus veiksmas visiškai sugriautų jų reputaciją ne tik Lietuvos, bet ir kitose rinkose. Be to, jie turi ne tik savo finansinį kapitalą, bet ir savo gamintojus, su kuriais sudarę tiesiogines sutartis gali užtikrinti žemesnes kainas vartotojams.

O įrankiai VERT yra būtini. Kodėl jie nebuvo suteikti iš karto, klausimas politikams.

– Per tris dešimtmečius nesukūrėme konkurencingos elektros generacijos. Ką buvo galima padaryti kitaip?

– Žinodami, kokia mūsų situacija ir kad Skandinavijos šalys turi daugiau pigios elektros, galėjome iš karto kloti į Švediją ne 700 MW kabelį, o 1000 MW ar dar galingesnį. Dabar būtų logiška vėl kalbėti apie šio projekto plėtrą. Tik klausimas, ar švedai norės, nes jie puikiai supranta, kad sustiprinus jungtį su tokia brangia rinka, pas mus elektros kainos kažkiek sumažės, o pas juos padidės.

Pavyzdžiui, Norvegijoje vyksta atviros diskusijos, kad norvegams nereikia papildomų kabelių į Jungtinę Karalystę, nes juos nutiesus Norvegijoje padidės energijos kainos.

2022 08 30 11:54
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt