antradienis, spalio 19 d.
Siūlymas uždrausti smaugti šunis nepatinka nei šeimininkams, nei dresuotojams
Rasa Pangonytė

Žiaurų elgesį su gyvūnais Lietuvoje draudžia įstatymai, bet skausmą ir psichikos problemų galinčių sukelti priemonių – ne. Seimo narys Linas Jonauskas užregistravo įstatymo pataisas, kurioms įsigaliojus šunų dresūroje būtų draudžiama naudoti elektrinius, dygliuotus ir kitus griežtus antkaklius. Gyvūnų mylėtojai tokią iniciatyvą sveikina, tačiau daug šunų šeimininkų ir net dresuotojų tikina, kad toks įstatymas dalį šunų pasmerks myriop.

Naudoja iš tingumo ir nežinojimo

„Šiandien Lietuvoje įstatymai draudžia žiaurų elgesį su gyvūnais, bet iš kitos pusės, leidžiamos kai kurios priemonės, kurios sukelia skausmą arba žiūrima pro pirštus į jų naudojimą. Išeina tokia dviprasmybė: iš vienos pusės, žiauriai elgiamasi su gyvūnu, iš kitos, sakoma, kad tai viso labo dresūra ir taip geriau žmonėms, ir gyvūnams, ir tai toleruojama“, – kalbėdamas apie Gyvūnų gerovės ir apsaugos bei Administracinių nusižengimų kodekso pataisų reikalingumą sako L. Jonauskas.

Jis įsitikinęs, kad tokių, šunų sveikatą ir psichiką žalojančių priemonių kaip elektriniai, smaugiantys ar dygliuoti antkakliai atsisakymas būtų postūmis pereiti prie pozityvios dresūros praktikų, o Lietuvoje griežtos dresūros priemonės naudojamos pernelyg laisvai: „Dabar kiekvienas žmogus bet kokia intencija gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti smaugiamą, elektrinį ar griežtą antkaklį neturėdamas nei žinių, nei kompetencijos jį naudoti, man atrodo yra nesuvokiami dalykai“.

Populiarią nuomonę, kad kito būdo suvaldyti stiprų augintinį kaip tik elektrinis ar kitoks griežtas antkaklis tiesiog nėra, L. Jonauskas vadina klaidinga, o gebėjimas augintinį išauklėti pozityviomis priemonėmis esą priklauso ir nuo šeimininko, ir nuo dresuotojo kompetencijos.

Anot jo, griežtas priemones, pateisina ne tik tie, kurie nėra nusiteikę ilgam darbui dresuojant šunį pozityviai, bet ir tie, kurie elementariai nežino, kad tokios priemonės nėra normalu. „Jei šiandien šuo prie grandinės yra norma, tai daug kam ir griežtas antkaklis norma“, – svarsto L. Jonauskas.

Seimo aplinkos komiteto nario nuomone, dauguma kinologų supranta tokių priemonių žalą, tačiau kartais tiesiog neturi kitos išeities: „Tie patys kinologai, kurie naudoja griežtus antkaklius, supranta jų žalą, be kartais net ir pas pozityvų dresuotoją patenka jau sugadintas augintinis, tuomet kito kelio nebėra“, – kalba L. Jonauskas, šalia griežtų antkaklių uždraudimo Seime įregistravęs ir įstatymo pataisą, kad dresūra galėtų užsiimti tik tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantys žmonės.

Numato išimtis

Įstatymo projekte numatyta, kad išimtinais atvejais šias priemones galėtų naudoti statutinių įstaigų pareigūnai, ruošiantys tarnybinius šunis. Tiesa, matydamas kilusias diskusijas, L. Jonauskas svarsto, kad išimtys galėtų būti daromos ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, griežta dresūra ir auklėjimu „sugadintiems“ augintiniams, kurių pozityviomis priemonėmis suvaldyti būtų nebeįmanoma ir tai reikštų, kad gyvūnas turėtų būti užmigdytas arba atiduotas į prieglaudą, iš kurios praktiškai nebeturėtų galimybės išeiti, nes mažai tikėtina, kad kas nors ryžtųsi jį priglausti.

Galvojant apie tokias situacijas, anot L. Jonausko, greičiausiai būtų numatytas pereinamasis įstatymo įsigaliojimo laikotarpis. Išimties galimybę jis mato ir sportinėse varžybose dalyvaujantiems šunims. Tačiau, net jei išimtiniai atvejai būtų numatyti, griežtas priemones, Seimo nario nuomone, dresūroje galėtų naudoti tik kvalifikuoti specialistai, „nes taip kaip yra šiandien, kai bet kas gali naudoti elektrinius antkaklius, negali būti“.

„Manau, kad visi šie dalykai turi būti aptarti ir išdiskutuoti. Diskusijoms turime visą vasarą. Mano pataisos į Seimą atkeliaus rudens sesijoje ir po pateikimo, jei Seimas pritars, vyks tolesni svarstymai, įstatymas galės būti keičiamas atsižvelgiant į visų suinteresuotų pusių pasiūlymus, bet, kaip minėjau, jie turės būti racionalūs“, – sako L. Jonauskas.

Kinologų draugija siūlymui nepritaria

Prieš elektrinių, smaugiančių, dygliuotų ir kitokių griežtų priemonių naudojimą pasisako daugybė pasaulinių dresūros bei veterinarijos specialistus vienijančių organizacijų.

Jungtinės Karalystės gyvūnų augintinių dresuotojų asociacija teigia, kad smaugiantys antkakliai gali stipriai sužaloti šunis: pažeisti trachėją, akių kraujagysles, patempti kaklą, sukelti priekinių kojų paralyžių. Dygliuoti antkakliai, be anksčiau išvardintų problemų, gali pažeisti odą, sukelti stuburo bei nugaros problemų.

Dar griežtesnė pozicija elektrinių antkaklių atžvilgiu, kuomet už kiekvieną „blogą“ veiksmą gyvūnui siunčiamas elektros impulsas. Teigiama, kad net ir nedidelio stiprumo elektros impulsai sukelia baimę, skausmą ir stresą, kuris išlieka ilgai po smūgio. Vietoje to, kad spręstų elgesio problemą ir pašalintų pagrindines priežastis, šie prietaisai esą slopina gyvūno elgesį, o dėl jų sukeliamo skausmo ir baimės didėja agresija, nerimas, jau nekalbant apie gyvūno ir žmogaus tarpusavio ryšio žlugdymą.

Griežti antkakliai draudžiami tokiose Europos šalyse kaip Danija, Šveicarija, Austrija, Nyderlandai. Elektrinių antkaklių naudojimas nusikalstamas Skandinavijos šalyse, Slovėnijoje, Velse, kai kuriose Australijos valstybėse, Kvebeko provincijoje Kanadoje.

Lietuvos kinologijos draugija (LKD) griežtų priemonių atžvilgiu laikosi nuosaikesnės pozicijos. Anot draugijos atstovės Aurelijos Staskevičienės, LKD pritaria dresuotojui, šunų sporto entuziasto bei vokiečių aviganių veisėjui Skirmantui Ročkai, kuris Seimo nario L. Jonausko pasiūlymą vertina neigiamai. „Seimo narys nelabai suvokia, ką siūlo mūsų visuomenei. Esu už tai, kad korekcinių antkaklių nenaudotų nieko apie juos nenusimanantys. Deja, visuomenėje vis dar gajus senas požiūris, jog nusipirkus vieną ar kitą antkaklį, šuo tiesiog stebuklingai pasikeis. Žmonės nesuvokia, kad antkaklis nėra išsigelbėjimas nuo visų nepageidautinų šuns elgsenų“, – atsiųstame komentare rašo S. Ročka.

Jo nuomone, problema ta, kad žmonės dažniausiai įsigyja pigų, nekokybišką įrankį, kuris ne tik nepadeda spręsti elgesio problemų, bet gali fiziškai ir emociškai sužaloti šunį. „Kokybiški korekciniai antkakliai yra puikus įrankis to žmogaus rankose, kuris nusimano apie tokią dresūrą ir juos naudoja sąžiningai šuns atžvilgiu, atsakingai moko šunį“, – teigia dresuotojas.

Jis nuogąstauja, kad uždraudus korekcinius antkaklius didelė dalis Lietuvos šunų bus pasmerkti myriop, nes daugybės gyvūnų vien pozityvūs dresūros metodai neveikia, o atėmus tam tikrus dresūros įrankius dalį šunų tektų tiesiog migdyti. „Ir tai nereiškia, jog dresuotojai jų (pozityvių metodų – aut. past.) net nebando. Kalbu apie tuos atvejus, kai šuo daug kartų grąžinamas į gyvūnų prieglaudą dėl netinkamo savo elgesio. Šneku apie žmones, mano nuomone, didvyrius, kurie vis dėlto suteikia tą paskutinį šansą šuneliui ir paima jį iš prieglaudos. Ir šis šuo yra atvedamas iki dresuotojų, kurie, atsakingam ir kantriam šeimininkui padedant, „sudėlioja“ būsimą jo gyvenimą. Padeda šuniui ir jo žmogui, kad augintinis taptų visaverčiu šeimos nariu“, – kalba jis.

S. Ročka įsitikinęs, kad blogų dresūros įrankių nėra, yra tik žmonės, kurie deda per mažai pastangų ir skiria per mažai laiko savo augintiniams. „Nėra blogų šunų dresūros įrankių! Yra tik žmonės, kurie deda per mažai pastangų: neskiria dėmesio mokymuisi, švietimui, nori visko „pigiau“ ir greitai. Kai turi šunį, prisiimi atsakomybę, vadinasi, skiri savo laiką, lėšas, pastangas, kad sukurtum ryšį su augintiniu. Šiuolaikinė visuomenė kelia didelius reikalavimus šunims ir jų šeimininkams. Taigi, šeimininko atsakomybė išauginti ir išsiauklėti visuomenėje paklusnų ir socialų šunį yra labai didelė. Visuomenės reikalavimai ir lūkesčiai – dideli, tačiau, atėmus tam tikrus dresūros įrankius, didelę Lietuvos šunų populiacijos dalį teks migdyti“, – sako S. Ročka.

Griežtos priemonės – tik kraštutiniu atveju

Tuo metu pozityviomis priemonėmis dirbantis dresūros mokyklos „Reksas“ treneris, šunų elgsenos specialistas Jonas Valančius turi kiek kitokią nuomonę. Jis įsitikinęs, kad šunų dresūra visada turi prasidėti nuo pozityvių metodų, o apie griežtas priemones galima galvoti nebent tuomet, kai kitos jau nepadeda, ir tik pasikonsultavus su kompetentingais specialistais.

„Tarptautinė trenerių organizacija IAABC, kuriai priklausau, turi labai aiškų standartą, pagal kurį iš pradžių bandai pozityvias priemones, jeigu neveikia skatinimas, gali taikyti ignoravimo techniką, jeigu tai neveikia, pašalini šunį iš tam tikros situacijos arba atimi iš jo tai, ko jis nori ir tik paskutiniu atveju, kai tai aptariama su aukštesnės kvalifikacijos kolegoms, gydytojais, gali imti skausmingiausių priemonių, nes tai vis dėlto yra fizinė, skausminio poveikio priemonė. Tai labai aiškiai deklaruoja šita organizacija“, – sako J.Valančius ir sako, kad bet kuriuo atveju, tokių priemonių pardavimas turėtų būti griežtai ribojamas, o naudojimas prižiūrimas profesionalų.

Treneris įsitikinęs, kad pozityvi dresūra veiksminga bet kokios veislės šuniukams, jei su gyvūnu nuosekliai dirbama nuo pirmųjų jo gyvenimo mėnesių. „Pigiausias būdas yra pradėti mokyti šuniuką nuo pat pradžių ir žiūrėti į tai atsakingai. Būna žmonių, kurie palanko pirmą kursą, aštuonias pamokas, jiems atrodo, kad šuo nieko neišmoko ir eina pas trenerį, kuris jį sutvarko griežtomis priemonėmis. Bet tai turi savo kainą“, – kalba jis.

J. Valančius sako pastebintis daug klientų, naudojančių smaugiančius antkaklius, tačiau negaunančius norimo rezultato – gyvūnas atbunka skausmui ir vis tiek tempia, nes negavo sistemingo mokymosi. „Bendravimas turėtų būti abipusis ir prasidėti pozityviai. Ir tik tuomet, jei pas vieną, antrą, trečią trenerį pozityviai neišeina, galbūt reiktų pagalvoti apie kažkokius kitokius sprendimus“, – svarsto šunų elgsenos specialistas.

Ieško greičiausio kelio

J. Valančius negaili kritikos ieškantiems lengviausių kelių, nenorintiems suprasti gyvūno ir nepasiruošusiems dirbti su savo augintiniais: „Yra šuniukų, paimtų iš tikrai gerų veislynų, bet jų ir žmogaus temperamentas nesutampa. Šuniukas šeimoje mėnesį, bet per jį tiek problemų pridaryta. Teko matyti mažų šuniukų, kuriems bandai rodyti skanuką, o jie tau nebejuokingai čiumpa už rankos, nes ne tai, kad žmonės neužsiima, bet juda ne ta kryptimi: šunį erzina, ir negirdi, kai sakai, kad to nereikia daryti“.

Jam apmaudu, kad lengviausiu keliu žmogų siunčia netgi įstaigos, kurios turėtų pakonsultuoti ir padėti. “Kažkada dariau mini eksperimentą – ėjau į veterinarijos gydyklas ir klausiau, ką daryti, šuo tempia. 4 iš 6 pasakė, dėkite spygliuotą antkaklį ir tik viena pasakė, kad yra mokymas. Gyvūnų prekių parduotuvės irgi siūlo žmogui, kas pirmiausia suveiks“, – kalba jis, tačiau sutinka, kad sadistiškose rankose net ir petnešos gali tapti kenksmingos gyvūnui.

Pats J. Valančius dresūroje griežtų priemonių vengia, bet įsivaizduoja atvejus, kuriais jos gali būti naudojamos. Pavyzdžiui, dirbat su tarnybiniais šunimis, šunų sporte, kuomet „panaudojus lengvą stimuliaciją šuo išmoksta koncentruoti dėmesį“, bet pabrėžia, kad griežtesnės priemonės tokiais atvejais naudojamos labai subtiliai.

Elektrinius antkaklius jis vadina 40 metų senumo metodu, kurį iki šiol laisvai naudoja tiek medžiotojai, tiek paprasti šunų augintojai. J. Valančius sako, kad tokie prietaisai, kai nepaklusęs komandai šuo gauna stiprų elektros impulsą ir nuolankiai atbėga pas šeimininką suformuoja dirbtinę baimę. „Kuo tai blogai? Pagalvokime, jei paskui tokį šunį veisim, ar ta baimė nepersikels į kitą kartą? Eksperimentai su žiurkėmis, lapėmis parodė, kad baimės pereina palikuonims“, – apie vieną iš neigiamų pasekmių kalba dresuotojas.

Įžvelgia ir teigiamą pusę

Vis dėlto, J. Valančius svarsto, kad intelektualiai naudojami profesionalūs elektriniai antkakliai kartais gali išgelbėti ir šunį, ir šeimininką. Pavyzdžiui, medžioklinius šunis, kurie turi be galo stiprų instinktą vytis žvėrį. Tačiau pabrėžia, kad tokie šunys pirmiausia turėtų išeiti pozityvios mokyklos pagrindus, o pats prietaisas būtų naudojamas itin subtiliai ir atsakingai. „Žinoma, ir žmogus turi būti pakankamai intelektualus, kad išmokytų reaguoti į streso signalus, nes toks dalykas gali lengvai sužeisti. Jei šuo sugrįžta vien dėl impulso, tai blogai, jis turi sugrįžti dėl komandos, kurią reiškia impulsai. „Youtube“ yra vaizdų, kur šuo treniruojamas vien elektriniu antkakliu, be jokių kitų paskatinimų, net paglostymo. Tai yra tragiška, šuo vaikšto susirietęs, nuleistomis ausimis atbėga“, – sadistiškais tokius metodus vadina jis.

Treneris supranta ir apleistus, agresyvius šunis priglaudusius žmones, kai augintinis jau yra traumuotas ir nepasiduoda teigiamai motyvacijai: „Ką su tokiu šuniu žmogui reiktų daryti? Vedžioti tik labai anksti ryte ir vėlai vakare pakampiais? Yra tokių žmonių. Bet jei šuo visiškai nevaldo emocijų, išbandžius visas kitas priemones, gavus gydytojo sutikimą, galima šunį mokyti su lengvu spaudimu“, – svarsto šunų elgsenos specialistas.

Kalbėdamas apie bendravimą su šunimis J. Valančius sako, kad jam patinka modernus požiūris į gyvūną, pagal kurį ne tik šuo kažką privalo daryti, bet ir šeimininkas privalo užtikrinti šuniui tai, kas jam prigimta, t. y., ne tik reikalauti, bet ir leisti pabūti šunimi. Pavyzdžiui, prisirišus amortizuojantį pavadėlį leistis paskui tempti kinkinius gimusį augintinį. „Juk nė vienas šuo negimė tam, kad vaikščiotų šeimininko kairėje pusėje. Kai abi pusės patenkintos, nereikia nei antkaklių, nei bausmių, o jei yra kraštutiniai atvejai, tuomet gal ir taip. Bet vėlgi, reikia, kad didesnės kinologų organizacijos aiškiai deklaruotų, kad mes taikome pozityvius metodus, o nepavykus, mažiau pozityvius ir vengti tų paskutinių griežčiausių metodų, tuomet ir šunims, ir treneriams, ir šunų šeimininkams būtų aiški žinutė“, – nesiimti lengviausiai prieinamų priemonių norimam rezultatui pasiekti ragina „Rekso“ mokyklos treneris J. Valančius.

Komentaras

Lisbeth Borg de Waard (Norvegija)

Buvusi universiteto dėstytoja, Šiaurės šalių šunų dresuotojų mokymo centro įkūrėja, turinti 20 metų šunų dresavimo ir agresyvių bei baikščių šunų problemų sprendimo patirtį. Tarptautinės šunų dresūros mokyklos www.nordicdogtrainer.com direktorė, rengianti internetinius kursus visame pasaulyje ir asmeninius kursus Norvegijoje, Estijoje ir Nyderlanduose. Knygos "Instruktažo metodai šunų dresuotojams" autorė.

Elektriniai antkakliai ir elektriniai aptvarai šunims Norvegijoje buvo draudžiami daugelį metų, tačiau nuo 2008 m. tai papildomai reglamentuojama įstatymu. Už tai paprastai skiriama 15-21 diena kalėjimo. Keletas žmonių už elektrinių antkaklių naudojimą savo šunims buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme.

Jų naudoti negali nei privatūs asmenys, nei veisėjai, dresuotojai ar net profesionalūs dresuotojai policijoje ar kariuomenėje. Išimtis daroma keletui žmonių, turinčių oficialius sertifikatus, kaip naudoti elektrinius antkaklius dresuojant tarnybinius šunis, kad šie nepultų šiaurinių elnių ir kitų gyvūnų. Mano patirtis su šunų savininkais ir kitais šunų dresuotojais Norvegijoje rodo, kad dauguma (apie 90 %) žino šiuos įstatymus ir jiems pritaria.

Be to, mūsų įstatymuose ir taisyklėse, susijusiose su šunų dresavimu ir apskritai gyvūnų dresavimu, teigiama, kad draudžiama smurtauti prieš gyvūnus. Draudžiama kąsti, spardyti, mušti, smaugti; kelti šunį už kaklo, galvos, kojų, liežuvios, ausų, odos ar kailio taip pat laikoma smurtu. Kiti veiksmai, pavyzdžiui, grubus pavadėlio trūkčiojimas, šuns ausų suspaudimas ar lipimas ant letenų taip pat gali būti laikomi smurtu. Tai apibrėžia Gyvūnų gerovės įstatymo 14 straipsnis, kurio nuorodą anglų kalba galima rasti čia.

Iš savo ir kolegų patirties Norvegijoje ir užsienyje galiu pasakyti, kad nėra jokio skirtumo tarp dresuojamų veislių, nes visų šunų smegenų funkcijos yra vienodos, visi jie patiria skausmą ir mokosi iš asociacijų. Per du pastaruosius dešimtmečius mokslas tai daug kartų įrodė.

Per 20 savo darbo metų iš viso dresavau daugiau kaip 150 įvairaus amžiaus, skirtingos kilmės ir skirtingų veislių šunų, todėl nėra jokio reikalo naudoti smurto ar "griežtų" metodų. Tokie metodai yra senamadiškas įsitikinimas, paremtas nebaigtais ir dabar jau negaliojančiais vadinamaisiais nelaisvėje laikomų vilkų tyrimais.

Trumpai tariant, šunų elgesį galime paaiškinti taip:

· šuo elgiasi instinktyviai arba išmoko elgtis;

· agresyvius signalus rodantis šuo taip elgiasi norėdamas apsisaugoti nuo ko nors ar ko nors, kas, jo manymu, kelia grėsmę jam ar jo šuniukams (šeimai), arba (labai dažnai) dėl to, kad šuniui skauda.

Smurtaudami prieš šunį (taip pat ir agresyvų) pabloginsite situaciją, nes šuo bandys apsisaugoti arba vengs skausmo. Antra, mes negalime bausti išsigandusio ar bijančio šuns! Niekas netampa mažiau baikštus, jei mus už tai baudžia!

Remdamasis dabar jau moksliškai patikrintais šunų signalų tyrimais, mano kolega Turidas Rugaas knygoje "Apie kalbėjimąsi su šunimi" sako, kad šunys savo kūno kalba vengia įsivelti į konfliktą ir muštynes, nes jiems saugiau gyventi taikoje ir harmonijoje su savimi ir aplinka.

Deja, Norvegijoje taip pat turime šunų savininkų, veisėjų ir dresuotojų, kurie vis dar tiki senais mitais apie šunų dresavimą ir naudoja tuos pačius argumentus, kad yra veislių, kurios nepasiduoda kitokiam dresavimui. Tačiau mitai negali triumfuoti prieš mokslo įrodymus, todėl mes tiesiog turime toliau mokyti to, ko išmokome per pastaruosius 20 metų, ir padėti šunų savininkams šviestis, kad jie galėtų rasti tinkamiausią šunų dresuotoją.

Taip pat norėčiau pridurti, kad Danijos kariuomenė šunų mokymuose nebenaudoja net įprastų antkaklių. Jie naudoja petnešas. Taigi pasaulis, laimei, juda į priekį.

2021 08 30 09:32
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt