penktadienis, gegužės 29 d.
Tyliai kraujuojanti Lietuvos žaizda: dingusių vaikų tėvai nepasigenda paromis, kartais neprisimena net vardo
tiesa.com
pixabay asociatyvi nuotrauka

Vidaus reikalų ministerijos (VRM) duomenimis, kasmet Lietuvoje paskelbiama apie 1000 paieškų dėl dingusių vaikų, dalies jų surasti taip ir nepavyksta. Pasak specialistų, pasitaiko atvejų, kai tėvai savo atžalos nepasigenda net kelias paras, neprisimena vaiko vardo arba iš viso jo neieško ir apie asmens dingimą praneša kiti giminaičiai.

VRM duomenimis, 2018 m. Lietuvoje buvo paskelbta 979 vaikų paieška, surasta 801. 2014 m. dingusių vaikų buvo 816, o surastas 801 vaikas. 2015 m. paskelbta 802 vaikų paieška, atsirado 782. 2016 m. skaičiai taip pat neguodžia: dingo 877 vaikai, atsirado 863. 2017 m. paskelbta 930 vaikų paieška, o surasti 898 vaikai. Kaip tikina VRM atstovai, tapatinti paskelbtų paieškų skaičiaus su dingusių vaikų skaičiumi nereikėtų, mat pasitaiko atvejų, kai iš namų tas pats vaikas pabėga kelis kartus. Pasak Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovės Nataljos Kurčinskajos, iki šiol yra ieškoma 21 vaiko. Kaip DELFI teigia Seimo narė, buvusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, jos darbo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai savo atžalų tėvai nepasigenda iš karto. „Kad nepasigenda parą, dvi, tai taip. Bet kad ilgą laiką nepasigestų... Būna, kad nepasigenda tėvai, bet pasigenda kiti artimi giminės. Kad vaikas būtų visiškai neieškomas ir niekas dėl jo nesikreiptų, su tokiu atveju neteko susidurti. Teko susidurti, kada ne tėvai, bet artimesnės ar tolimesnės giminės kreipėsi ir paskelbė paiešką. Tokių atvejų yra buvę“, – teigia parlamentarė. Pasak Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovės Nataljos Kurčinskajos priežasčių, kodėl neskubama pranešti apie dingusį vaiką, būna pačių įvairiausių – nuo baimės, ką pagalvos aplinkiniai, iki visiškos nepriežiūros. „Būna tokių atvejų, kad gal dar palauksime, ką žmonės pasakys, ką kaimynai pasakys. Mes visada raginame, kad nežiūrėkite, ką kažkas pasakys, svarbiausia reikia rasti gyvą ir sveiką vaiką. Vaikas yra rizikos grupėje, jis labai pažeidžiamas. Paskutinis sujungimas 116 000 (pagalbos linija dingus žmogui – DELFI) buvo, kai vaikas vėlavo namo, mama jau ėjo iš proto, sako – tokių dalykų nebuvo, bet dar palauksiu iki 21 val. Sakau – ponia, nieko nelaukite, dabar reikia kreiptis į policiją. Yra tokių šeimų, kurios jau priprato. Vaikas vieną kartą išėjo, grįžo arba buvo surastas, arba jis jau bėga ne pirmą kartą. Yra rizikos grupės šeimos, tikrai būna tokių degradavusių žmonių, kad net savo vaiko vardo neatsimena. Yra įvairių atvejų“, – teigė N. Kurčinskaja. VRM duomenys rodo, kad vidutiniškai vaikų paieška Lietuvoje trunka nuo 6 iki 9 dienų. 2014 m. vidutinė vaiko paieškos trukmė buvo 8,2 dienos, 2015 m. – 6,5 dienos, 2016 m. – 7,4 dienos, 2017 m. – 6,9 dienos, 2018 m. – 8,7 dienos. „Informuojame, kad policija, pagal kompetenciją vykdydama nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų prevenciją, nuolat susiduria su vaikų pabėgimo iš namų, globos namų ar šeimynų problema. Kiekvienas vaiko pabėgimo atvejis registruojamas kaip atskiras įvykis. Pažymėtina, kad dalis vaikų pabėga nuolat ir yra buvę atvejų, kai to paties vaiko paieška buvo skelbiama dešimtis kartų. Pavyzdžiui, 2017 metais 23 vaikų paieškos buvo skelbtos nuo 30 iki 90 kartų. Todėl bendro užregistruotų vaikų paieškos paskelbimo atvejų skaičiaus su pabėgusių vaikų skaičiumi tiesiogiai sieti negalima“, – informaciją komentavo VRM Strateginės komunikacijos skyriaus vedėjas Mindaugas Bajarūnas. Savo ruožtu R. Šalaševičiūtė tikina, kad bėgančiųjų iš vaikų namų po globos įstaigų pertvarkos mažėja. „Jeigu žiūrėtume į ankstesnę situaciją, didelį dingusių vaikų skaičių sudarydavo globos namų vaikai, kurie pabėgdavo. Tas skaičius yra pakitęs, kadangi globos namų pertvarka sudarė galimybes vaikams turbūt geriau jaustis ten, kur jie gyvena. Tų pabėgimų yra, bet ne tiek. Toliau – bėgimas iš namų ir, aišku, socialinės rizikos šeimų. Aišku, vaikai tikrai pabėga ir iš tvarkingų šeimų – tai yra nesutarimai su tėvais. Būna, kad pabėga keli vaikai, dingsta 2-3, vėlgi nori kitokio gyvenimo negu jie turi, nori patyrimų. Būdavo ir nemaži skaičiai vaikų, kurie yra prievarta išvežami į užsienį ir vagiliavimui, ir seksualiniam išnaudojimui. Čia daugiau paaugliai, ir tokių atvejų turėjome“, – patirtimi dalinasi Seimo narė. VRM duomenimis, 2017 m. prekeiviai žmonėmis seksualiniam išnaudojimui į Vokietiją išvežė 1 nepilnametę, nusikalstamoms veikoms išnaudotas 1 nepilnametis (tikslo šalis – Lietuva), dėl prekybos žmonėmis neteistam įvaikinimui nukentėjo 2 nepilnamečiai (tikslo šalis – Lietuva). 2018 m. dėl prekybos žmonėmis nusikalstamoms veikoms (vagystėms) išvežtas 1 nepilnametis (berniukas). Tikslo šalis – Švedija. 2019 m. dėl prekybos žmonėmis seksualiniams išnaudojimui buvo verbuota, tačiau neišgabenta 1 nepilnametė. Tikslo šalis – Vokietija. Vis dėlto, anot N. Kurčinskajos, jos praktikoje nėra pasitaikiusi situacija, kai prekeiviai žmonėmis įžūliai pagrobtų vaiką tiesiog iš gatvės. Jos teigimu, į prekybos žmonėmis tinklą nepilnamečiai dažniausiai būna įtraukiami verbavimo keliu. „Apie pagrobimus garsiai kalbama. Žinokit tikrai, kad pagrobtų, tai tokių atvejų nėra. Pagrobimai yra tik tuo atveju, kai tėvai skiriasi ir to vaiko nori ir mama, ir tėvas, ir vienas nuo kito kažkur išveža. Kai tą vaiką išveža, tada skaitosi pagrobimas. Kad būtų toks įžūlus prekeivių žmonėmis pagrobimas, tikrai šito nėra. Yra įtraukiami, kaip mes sakome, gatvės vaikai, kai išeina iš namų, būna dingsta ir dviem dienoms, ieško kažkokių draugų, supratimo. Būtent tokius vaikus ir išnaudoja vagiliauti, kontrabandai nešioti. Vaikas iš namų išeina ne kažkur, o nuo kažko – arba nuo smurto, arba nuo patyčių mokykloje, arba nuo per griežto auklėjimo, arba nėra su kuo pabendrauti, nes tėvai neturi laiko. Tokie vaikai išeina ir būna, kad dingsta, paskui vėl atsiranda ir vėl išeina“, – kalba pašnekovė. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2019 m. gauti 24 prašymai į Lietuvą sugrąžinti 31 vaiką, kurį iš tėvų neteisėtai išsivežė į užsienį. 2018 m. tokių prašymų buvo 41 dėl 54 vaikų. 2017 m. – 46 dėl 63 vaikų. 2016 m. – 42 dėl 44 vaikų. 2015 m. – 46 prašymai dėl 59 vaikų. Pagalbą šeimoms dėl dingusių asmenų teikianti N. Kurčinskaja tikina, kad tokiais atvejais, kai vaikus pagrobia patys biologiniai tėvai, informacija apie nepilnamečio paiešką išplatinama visoje Europoje ir už jos ribų. „Vaiko buvimo mes galime labai greitai nustatyti. Jeigu vaikas arba vaikai išvyko į užsienį, mes, linija 116000 dėl dingusių vaikų, su vaikų teisių žinia siunčiame informaciją į visas Europoje administruojamas linijas, taip pat Albaniją, Serbiją ir Ukrainą. Užsieny žmonės labai į tai reaguoja – siunčiame informaciją ir į televiziją, ir į viešbučius, ir į oro uostus. Visur būna. Tada žmonės atsiliepia. Pas mus Lietuvoje dar nėra tokios praktikos, žmonės kažkaip dar abejingi“, – apgailestavo specialistė. Tokių pagrobimo atvejų, anot jos, Lietuvoje kasmet būna apie 20. Savo ruožtu R. Šalaševičiūtė, rinkusi duomenis apie dingusių vaikų situaciją Lietuvoje, priduria, kad būtent tokiais pagrobimais policija ir aiškina nerastų vaikų skaičių. „Buvo tam tikras skaičius vaikų, kurie pagal esamą statistiką nebuvo atrandami, bet tai daugiausiai būdavo atvejai, bent Policijos departamentas taip aiškino, kad tėvai vaikus išsiveža į užsienį nepateikę jokios informacijos. Kai tėvai užsienyje nedeklaruoja savo pasikeitusios nuolatinės gyvenamosios vietos, yra sudėtinga atsekti“, – teigia Seimo narė. N. Kurčinskaja pabrėžė, kad ieškant dėl vienokių ar kitokių priežasčių dingusių vaikų labai svarbus yra visuomenės sąmoningumas. „Niekieno vaikų nebūna, tik mes būname abejingi, abejingi tiems vaikams – ne mano ir viskas“, – kalbėjo pašnekovė. Vertindama taip ir nerastų vaikų skaičių R. Šalaševičiūtė teigė, kad jie per dideli. „Net jeigu būtų 5, tai irgi būtų didelis skaičius. (...) Tos institucijos, kurios su tuo dirba, turiu omeny policiją, turėtų rimčiau pasižiūrėti į savo pareigų atlikimą“, – įsitikinusi pašnekovė. Pasaulinio dingusių vaikų tinklo duomenimis, kasmet Autralijoje pranešama apie maždaug 20 tūkst. vaikų dingimą, Vokietijoje šie skaičiai dar didesni ir siekia 100 tūkst. Jungtinėje Karalystėje kasmet parnešama apie maždaug 112 tūkst. dingusių vaikų, Rusijoje – apie 45 tūkst. Lietuvoje, kaip žiniasklaidoje skelbta ankščiau, pareigūnai kasmet sulaukia apie 2-4 tūkst. pranešimų dėl dingusių vaikų. Tiesa, dalis jų nepasitvirtina, o dalis paieškų pradedama dėl to paties vaiko kelis ar keliasdešimt kartų. DELFI primena, kad trečiadienio vakarą policija gavo pranešimą apie Vilniuje pagrobtą mergaitę. Pareigūnai skelbė, kad tikrina visas galimas versijas, o ketvirtadienio popietę išplatino svarbios informacijos galinčio turėti asmens fotorobotą. Kol kas nepilnametės niekas nepasigedo, ji nėra indentifikuota.

2020 01 17 06:00
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt