pirmadienis, sausio 17 d.
V. Jurkonis: Baltarusijos atžvilgiu padarėme per mažai ir per vėlai
Aidanas Praleika
BNS foto

Baltarusijos temą pastaruoju metu gožė nesutarimai dėl politikos Kinijos atžvilgiu, o pastarosiomis dienomis ir protestai Kazachstane.

Tūlam stebėtojui gali pasirodyti, kad tema nebeverta dėmesio, nes revoliucija pralaimėjo, o Aliaksandro Lukašenkos režimas gyvas. Tačiau iš esmės niekas nepasikeitė – opozicija gyva, tūkstančiai baltarusių vis dar puoselėja laisvės viltį net ir būdami Lietuvoje, o nepasitenkinimas diktatoriaus valdžia šalies viduje anaiptol nemažėja.

Apie dabartinę situaciją, praeities nesėkmių priežastis ir perspektyvas Alfa.lt kalbėjosi su politologu Vyčiu Jurkoniu.

– Kokia dabartinė opozicijos būklė? Kokios grupės dominuoja?

– Manau, kad toks skirstymas neteisingas. Galbūt jis būtų tikęs prieš 3–4 metus, kai kalbėjome apie atskiras partijas ir santykius tarp jų. Manau, kad tiesiog gaištame daug laiko kalbėdami apie Varšuvos, Vilniaus arba Rygos grupes, ir pats toks kalbėjimas rodo tam tikrą gylio stoką. Kas yra kas, jau buvo aišku dar 2020 m. rugsėjį. Nemažai tarptautinių veikėjų vis bando „sukurti“ kažkokią bendrą opoziciją, bet tie, kurie Baltarusijos klausimais dirba ilgą laiką, puikiai žino, kuo baigdavosi įvairiausių koalicijų kūrimai.

Yra skirtingi žmonės, kurie turi vieną bendrą tikslą – permainos Baltarusijoje. Apie tai nuo pradžių labai paprastai ir aiškiai kalbėjo ir Svetlana Cichanouskaja – baltarusiai nori laisvų rinkimų. Todėl nesvarbu, kuriai partijai ar judėjimui žmonės priklauso, nes tikslas yra vienas. Tiesa, tam tikru momentu jis buvo kiek primirštas, nes kai kurie ambicingi veikėjai, stengdamiesi patraukti daugiau politikų ir žiniasklaidos dėmesio į save, asmeninius interesus kėlė aukščiau už bendrus tikslus. Lietuva iš pradžių tam pasidavė, nes nelabai supratome, kas vyksta. Tiesą sakant, ir dabar vis dar bandome aiškintis, grynintis. Atsirado įvairiausių konsultantų, kuriamos įvairios „vieningos strategijos“ ir atrodo, kad darbas verda, bet iš tiesų toliau esame tik stebėtojai, žiūrintys, kaip čia viskas bus toliau. Gaištame laiką.

– Baltarusių veikėjai neretai tarpusavyje pasisvaido kritika.

– Akivaizdu, kai kuriems į užsienį išvykusiems baltarusių veikėjams lengviausias būdas pasireikšti – kritikuoti S. Cichanouskajos komandą. Šiuo požiūriu situacija primena dešimtmečio senumo laikus, kai opozicija nieko daugiau nedarė, tik kovojo tarpusavyje. S. Cichanouskajos komanda stengiasi į tai nesivelti, ir manau, kad elgiasi teisingai.

– Daug kalbama ir per mažai daroma?

– Rengiamos tarptautinės konferencijos, daug diskutuojama, o padėtis Baltarusijoje nesikeičia – represijų mastas nemažėja, išvykstančių iš šalies skaičiai didėja.

– Nemažai rusų opozicijos atstovų susitaikė su mintimi, kad nebegali daryti įtakos padėčiai tėvynėje, ir apsiriboja veikla užsienyje, laukdami lūžinių įvykių, galbūt pakurstysiančių revoliuciją Rusijoje. Ar baltarusių opozicijos padėtis tokia pati?

– Dalis baltarusių tęsia darbą, o dalis niekada nepriklausė jokiai organizuotai grupei – išėjo į gatves, buvo sumušti, persekiojami ir įbauginti bėgo. Taigi, grįžti baisu, o ką daryti čia, nelabai aišku. Kai kurie iš jų rengia akcijas užsienyje, bet tai turbūt labiau psichologinis momentas – įtikinti patį save, kad vis dar esi aktyvus. Manau, kad jiems produktyviau būtų tiesiog įsidarbinti ir, pavyzdžiui, skirti dalį pajamų Baltarusijoje vis dar veikiančioms pilietinėms iniciatyvoms arba represuotiems žmonėms, politinių kalinių šeimoms ir panašiai.

Lyginant Rusiją ir Baltarusiją reikia pasakyti, kad Rusijos pilietinė visuomenė yra daug organizuotesnė. 2020 m. Baltarusijoje atsiradę judėjimai neturėjo jokios patirties, nemokėjo veikti organizuotai. Galbūt dėl to kai kurie Rusijos opozicijos atstovai kiek iš aukšto žiūri į baltarusius ir ironizuoja, kokie neva nesėkmingi buvo taikūs baltarusių protestai. Manau, kad juos šiek tiek kursto pavydas, nes Rusijoje tokio masto protestų nebuvo jokiais laikais.

Baltarusių opozicija buvo dezorganizuota ir vėlai pradėjo tai daryti. Ar tai duos rezultatų? Galbūt, tačiau rezultatų gali tekti laukti 5 metus, o įvykiai Baltarusijoje vyksta šiandien ir sprendimų reikia dabar. Baltarusių žurnalistams užsienyje rengiama daugybė mokymų, o tuo pat metu žiniasklaida Baltarusijoje yra tiesiog daužoma. Užsienyje baltarusiams yra daugybė veiklų, o pačioje Baltarusijoje vyksta vis mažiau. Tarptautinėms organizacijoms gerokai paprasčiau, aiškinant saugumo poreikiu, nukreipti iniciatyvas į baltarusius užsienyje, o į Baltarusiją nukreiptų iniciatyvų vis mažiau. Baltarusijoje vis dar veikiančioms aplinkosauginėms, žmogaus teisių ir kitoms iniciatyvoms tokiu būdu nutraukiamas deguonis.

Iš baltarusių reikalaujame vienybės, o tuo metu patys kuriame vieną iniciatyvą po kitos ir tuos pačius baltarusius po jas ištampome.

Režimas turi didžiulę struktūrą šalies viduje ir už jos ribų, kuri nuolat dirba ieškodama kelių apeiti sankcijas.

– Ar nesugebėjimą paleisti efektyvų sankcijų mechanizmą taip pat lemia mūsų pačių vienybės stoka?

– Lietuvoje turime tokią situaciją, kai baltarusių čia yra masė, bet realiai Baltarusijos klausimais dirbančius žmones galima skaičiuoti rankų pirštais. Daugybė baltarusių mano, kad jų nuomonė ir sumanymai yra tokie svarbūs, kad jie gali gaišinti Lietuvos viceministrų ar bent jau departamentų vadovų laiką. Tokiu būdu jie taip pat įnešė savo indėlį į bendrą laiko gaišinimą.

– Galbūt formuluojant sankcijas nebūtina tartis su baltarusiais?

– Žinoma, kad būtina. Apie sankcijas daug kalba baltarusiai, lietuviai ir kiti europiečiai, bet turbūt 90 proc. jų nėra paruošę nė vienos sankcijų bylos. Teoriškai kalbėti lengva, o jūs pabandykite paimti vieną iš Lukašenkos sūnų ir paruošti bylą, kodėl šiam žmogui turi būti skirtos sankcijos. Kas Lietuvoje žino, kiek įmonių ir tarpininkų yra susiję su vyresniuoju Lukašenkos sūnumi? Kas žino visą „Belaruskali“ aptarnaujančią piramidę? Tai – didžiulis darbas, o mes viską dažnai įsivaizduojame klaidingai paprastai. Iš tiesų tai – tiriamąją žurnalistiką primenantis darbas, deja, pačioje Baltarusijoje tiriamoji žurnalistika yra labai, labai silpna.

O režimas turi didžiulę struktūrą šalies viduje ir už jos ribų, kuri nuolat dirba ieškodama kelių apeiti sankcijas. Tame dalyvauja net ir ne baltarusiškos teisininkų kontoros ir kitos organizacijos.

Kita vertus, bet kas, kas yra susidūręs su biurokratija, žino, kaip viskas gali paskęsti popierių stumdymuose.

– Paminėjote pašaipas iš nesmurtinių protestų. Gal jie tikrai nebeveiksmingi? Galbūt diktatoriškose šalyse be smurto neįmanoma pasiekti pokyčių?

– Vienas gražiausių Baltijos šalių istorijos epizodų – nesmurtinis pasipriešinimas. Baltarusijoje protestai taip pat vyko lyg pagal nesmurtinio pasipriešinimo chrestomatiją. Kaip kartais sako patys baltarusiai, mažų mažiausiai tai buvo gražu. Kaip jau minėjau, perlaužti padėties jiems nepavyko, nes vėlavo viskas – protestų organizavimas, tarptautinės bendruomenės nepasiruošimas veikti. Baltarusiai subūrė koordinacinę tarybą, kuri gana naiviai tikėjosi dialogo su režimu. Klausimas, ar taryboje buvo tinkami žmonės, ar jie turėjo aiškius pasiūlymus režimui ir mokėjo dėl jų derėtis.

Kalbėdamas apie agresyvų protestą, nemanau, kad jis geresnis – smurtaudamas prarandi legitimumą. Kai režimas imasi smurto, turi būti reakcija. Nebūtinai taip pat smurtinė, bet režimas turi pajusti pasekmes. Šiuo atžvilgiu Baltarusijos protestuose tam tikrų reakcijų matėme, bet neapsieita be taktinių klaidų. Pavyzdžiui, ultimatumo režimui paskelbimas. Porą mėnesių valdžia iš tiesų buvo pasimetusi, tačiau tas momentas neišnaudotas. Jei pateikei ultimatumą, po to turi kažkas būti, tačiau savotiškos euforijos apimti jo autoriai puoselėjo nepagrįstus lūkesčius. Panašu, kad jiems atrodė, kad viskas per kelias savaites išsispręs savaime. Tai neįvyko. Režimas palaukė, įsitikino, kad nieko reikšmingo neįvyko ir ėmėsi protestuotojus gaudyti po vieną, tiesiog namuose. Represijas pakeitė teroras, kuris tęsiasi ligi šiol.

Nepasitenkinimas Baltarusijoje ne tik nedingo, bet dar išaugo.

Taip pat turime pasakyti, kad tarptautinė parama buvo nepakankama. Galbūt didesnė, nei galėjome tikėtis, bet nepakankama. Finansinė ir politinė parama, sankcijos – viskas atėjo per vėlai. Dabar turime net keletą sankcijų paketų, bet jų reikėjo anksčiau, 2020 m. rudenį. Bet drąsos tada pritrūko, vis dar bandyta kalbėtis su Minsku, daug tartasi Briuselyje. Žinoma, taip veikia ES sistema. Vagonai turėjo sustoti momentaliai, nes dabar mokame didesnę kainą. Šias pamokas Europa turėtų išmokti. Režimas ėmėsi vilkinimo taktikos, o mes jai pasidavėme.

– Režimas pasirinko laukimo taktiką ir ji pasiteisino? Protestų dalyviai nusivylę dėl nesėkmės?

– Valdžia taip pat darė klaidų. Manau, kad migrantų panaudojimo schemoje kažkas Minske „nusikonsultavo“. O jei paklausite baltarusių, ar jie yra nusivylę, ar norėtų grįžti į 2019 m., dauguma jums pasakys, kad ne. Tuomet viskas atrodė kaip neišbrendamas liūnas, o tada jie išgyveno išties magišką pakilimo laikotarpį. Grįžti į 2019 m. nenorėtų net tie, kurie buvo priversti išvykti.

Dabar jie ieško kitų būdų, kaip realizuoti savo siekius. Taip, mes praleidome momentą, bet svarbu suvokti, kad nepasitenkinimas Baltarusijoje ne tik nedingo, bet dar išaugo. Žmonės neprarado tikėjimo, kad gali gyventi kitaip. Protestų Baltarusijoje kildavo ir anksčiau – tai cikliškas vyksmas. Tai supranta ir Minsko režimas, ir už jo nugaros stovintis Vladimiras Putinas. Jis labai prisidėjo prie režimo išsaugojimo. Ne strategijomis ir politika, o tiesiog pakišdamas finansinę pagalvę. Putinas aiškiai suvokė, kuo tai grėsė jo paties režimui. Ne veltui jis Rusijoje ėmėsi tos pačios taktikos, kurią Lukašenka naudojo pastaruosius 10 metų – totaliai išvalyti pilietinę visuomenę, uždarant nevyriausybines organizacijas, visiškai užgniaužiant žiniasklaidą ir taip toliau.

– Ambasadoriumi Baltarusijoje paskyrus Kremliaus sunkiasvorį Borisą Gryzlovą, pasigirdo kalbų, kad tai – pabaiga ir nuo šiol Maskva visiškai kontroliuos Baltarusiją. Ką jūs apie tai manote?

– Man tai truputį kelia šypseną. Tokias pranašystes girdžiu turbūt kiekvienais metais. Paskiriamas naujas ambasadorius, Lukašenka pakviečiamas į Sočį – visada ta pati kalba: dabar jau tikrai viskas. Tai tęsiasi turbūt 10 metų. Na, kažkuriuo metu gali „lazda iššauti“.

Siūlyčiau vertinti ne pavienius sprendimus ir veiksmus, o žvelgti retrospektyviai. Apžvelgę pastaruosius 10 metų, aiškiai matome, kad ne kas kitas, o Lukašenka dėl savo asmeninės valdžios seniai išpardavinėja Baltarusiją. Visos kalbos, kad tai Vakarai kalti dėl jo suartėjimo su Rusija, nieko vertos. Vakarai jam daug sykių teikė šansą.

Stebime, kas vyksta, pasikalbame ir stebime toliau.

Lukašenka yra Kremliaus žmogus, nors ir tai nereiškia, kad ilgainiui jis nebus pakeistas. Ar Kremlius pasinaudojo 2020 m. situacija, kad sustiprintų savo įtaką? Žinoma, kad taip. Kremlius, skirtingai nuo Vakarų, gali leisti sau prabangą taškytis pinigais, kada beužsimanytų. Jo neriboja teisėtumas ar atskaitingumas.

Net jei Baltarusijoje įvyktų laisvi rinkimai, Kremlius turi galybę instrumentų laikyti Baltarusiją pririštą prie savęs. Lukašenka pavertė įkaitu ne tik save, bet ir visą šalį.

– Kas toliau?

– 2020 m. Baltarusijoje ledai pajudėjo ir svarbu, kad tai vyktų toliau. Kiek lėtai ar greitai tai vyks, priklauso ir nuo baltarusių, ir nuo mūsų ryžto. Privalome atsakyti sau į klausimą, ar mes iš tiesų darome kažką daugiau, nei vien sėdime komfortiškoje stebėtojo pozicijoje. Stebime, kas vyksta, pasikalbame ir stebime toliau. Būtent tai ir skatina režimo atstovai bei jiems talkinantys „ekspertai“ Europoje ir Lietuvoje – neišsišokti, išlaukti, nesikišti į „vidaus politiką“, nors klausimas jau taip toli peržengė net ir regiono ribas ir pasiekė Jungtinių Tautų lygmenį. Mes nesakome, kad Baltarusijos prezidentu turi būti Latuška, Cichanouskaja arba Babaryka. Mes sakome, kad baltarusiai turi teisę į laisvus rinkimus ir teisę saugiai grįžti į tėvynę. Tai normalu bet kuriai Europos valstybei, o Baltarusija yra Europos valstybė. Deja, nesugebame aiškiai to artikuliuoti.

2022 01 07 09:46
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt