antradienis, rugpjūčio 9 d.
V. Radžvilas: gyvename naujoje geopolitinėje realybėje, todėl Tarpjūrio aljansas – neišvengiama būtinybė
Aidanas Praleika
BNS
Vytautas Radžvilas

Tarpjūrio aljanso, pasaulyje žinomo kaip Intermarium, idėja sena. Pirmą kartą ją pasiūlė Lenkijos vadovas Jozefas Pilsudskis, siekęs sukurti galingą atsvarą bolševikinei Rusijai ir Vokietijai.

Sumanymas nesulaukė kitų valstybių ir net daugelio lenkų pritarimo ir nebuvo įgyvendintas. Gana netikėtai Tarpjūrio idėją šiais metais iš užmaršties iškėlė Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas. Jo nuomone, Rusijos agresijos akivaizdoje būtų prasminga Vidurio ir Rytų Europoje sukurti naują aljansą, kurį sudarytų Baltijos šalys, Lenkija ir Ukraina.

B. Johnsono pasiūlymas gana populiarus Ukrainoje, tačiau likusioje Europoje nevertinamas rimtai. Filosofo, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininko Vytauto Radžvilo nuomone, Tarpjūrio projektas nuvertinamas visiškai be reikalo, nes jis tikrai bus įgyvendintas. Tai – išlikimo klausimas mūsų regiono valstybėms.

– Kaip vertinate Tarpjūrio aljanso kūrimo idėją?

– Manau, kad tai dėsningas pasiūlymas, kurio negalima vertinti iš trumpalaikės konjunktūrinės pozicijos. Jis kyla iš naujos pasaulio geopolitinės konfigūracijos perspektyvos. Sena idėja vėl tapo aktuali, nes keičiasi pasaulio geopolitinė tvarka.

– Ar ne keista, kad tarpukario Lenkijos idėją atgaivino britai?

– B. Johnsonas nekartoja J. Pilsudskio sumanymų. Dabartinė britų perspektyva yra nepalyginamai platesnė. J. Pilsudskis Tarpjūrį pirmiausia įsivaizdavo kaip sanitarinį kordoną, neleidžiantį bolševikinei revoliucijai plisti į Vakarus. B. Johnsono siūlymas iš esmės atspindi siekį suformuoti naują geopolitinę tvarką. XXI a. atgimsta anglosaksų pasaulio ir žemyninės Eurazijos vizija. Būtų naivu manyti, kad pokyčiai, kurie prasidėjo su „Brexitu“, yra tiesiog klaidų ir nesusipratimų virtinė.

Nepaisant deklaruojamos įtampos santykiuose tarp Vakarų Europos (pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos) ir Rusijos, egzistuoja galinga šių galios centrų tarpusavio trauka.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Tarpjūris skiria Vakarų Europą ir Rytų pasaulį, kuriam atstovauja Rusija. Nereikia pamiršti, kad Sovietų Sąjunga, o ir Rusija teritoriškai labai sutampa su kadaise buvusia Mongolų Imperija. Tarpjūris – Lenkijos Karalystė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika, Jogailaičių Europa – iš tiesų buvo barjeras, saugojęs Europą iš pradžių nuo mongolų, o vėliau Maskvos. Tačiau šis barjeras XVIII a. pabaigoje buvo sunaikintas. Tuo metu atrodė, kad Tarpjūris nereikalingas, tačiau jau po šimtmečio pasirodė, kad tai netiesa. Deja, barjeras ir vėl neišsilaikė – jį sugriovė Vokietijos ir SSSR sąjunga.

Pastarąjį faktą būtina prisiminti ir šiandieniniame kontekste. Nepaisant deklaruojamos įtampos santykiuose tarp Vakarų Europos (pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos) ir Rusijos, egzistuoja galinga šių galios centrų tarpusavio trauka.

– Mūsų regionui vėl skirtas barjero vaidmuo?

– Vidurio ir Rytų Europa yra tarpinė zona tarp mano minėtų galios centrų. Šio regiono svarba keitėsi istorijos eigoje. Kadaise Jogailaičių Europa buvo nepaprastai galingas Europos politikos veiksnys. Vėliau jis sunyko, o šiandien jis vėl svarbus, nes susiklostė padėtis, kurią dar XIX a. pabaigoje pranašavo didieji Vakarų Europos mąstytojai. Tarkime, Friedrichas Nietzsche teigė, kad sustiprėjusi Rusija įgis tokią galią, kad jos spaudimo neišlaikys nei Vokietija, nei likusi Europa. Jis prognozavo, kad Europa pateks į Rusijos įtakos sferą, o išsilaikys tik Anglija, suartėsianti su JAV, bet sumokėsianti už tai didelę kainą. Ši pranašystė išsipildė ne pažodžiui, tačiau Ukrainos karas atskleidė, kad Vakarų Europa, pirmiausia didžiosios valstybės, mėgino suartėti su Rusija ir šių pastangų padarinius šiandien aiškiai matome.

Baikime svaidytis skambiomis frazėmis apie Europos vienybę ir europines vertybes – už skambių frazių slepiasi visai kitokia ekonominė, socialinė, politinė ir geopolitinė tikrovė.

– Ar tai reiškia, kad, ėmus realizuoti kol kas hipotetinį Tarpjūrio projektą, Berlynas ir galbūt Briuselis mėgintų jį stabdyti?

– Analizuojant geopolitiką, labai svarbu užčiuopti ateitį, naujos tikrovės kontūrus. Nesutinku, kad Tarpjūris – tik hipotezė. Jis jau kuriasi ir tai lemia istoriniai dabartinės epochos įvykiai. Besiformuojant naujam geopolitiniam galios centrui, atsiranda įtampos ir konfliktų, o kai kada žlunga senieji galios centrai. Naujos įtampos išryškėjo Ukrainos karo metu – matome, kad realiai Ukrainą Europoje remia Jungtinė Karalystė kartu su Vidurio Europa, nors Vengrija šiame kontekste – atskira kalba. Iš kitos pusės matome tokių valstybių kaip Vokietija, Prancūzija ir Italija elgesį. Suprantu, kad tokius dalykus sunku išsakyti atvirai, bet turime pripažinti, kad pagrįstai galime manyti, kad šių valstybių saitai su Rusija yra daug tvirtesni, nei teigiama.

Ukrainos karas atskleidė, kad Vakarų Europa, pirmiausia didžiosios valstybės, mėgino suartėti su Rusija ir šių pastangų padarinius šiandien aiškiai matome.

Vargu ar tai lemia vien Rusijos gebėjimas papirkti įtakingus Europos politikus. Už šio bendradarbiavimo, kurio nenorima atsisakyti, slypi fundamentalūs geopolitiniai interesai. Europos didvalstybių lyderiams sunku atsisakyti senos idėjos apie vieningą Euraziją nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Svajota sukurti galingą politinės ir karinės galios centrą, tapsiantį atsvara JAV ir Kinijai. Rusija yra labai svarbus šio darinio komponentas kaip žaliavų šaltinis.

– Kalbėdamas apie Tarpjūrį, B. Johnsonas minėjo Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą. Tai – naujas anglosaksų sąjungininkų blokas? Kokios dar valstybės turėtų jungtis prie Tarpjūrio?

– Visiškai logiška, kad B. Johnsonas pirmiausia paminėjo valstybes, labiausiai jaučiančias Rusijos grėsmę. Britai ir amerikiečiai suvokia, kad ES yra jų konkurentė, o Vidurio Europos šalys galėtų jiems tapti patikimomis sąjungininkėmis, galinčiomis atsverti tokias ambicijas kaip Emmanuelio Macrono siūloma Europos kariuomenė.

Kalbant apie tai, kokios valstybės turėtų jungtis prie Tarpjūrio, be Lenkijos ir Baltijos šalių, paminėtume visas Višegrado valstybes. Apibendrinant šiam aljansui priklausys visos ES narės, suvokiančios save kaip „antrojo greičio“ Europą. Apie tai nedrįstama kalbėti garsiai, bet šiandien turime kelti Rytų ir Vidurio Europos valstybių lygiavertiškumo ir lygiateisiškumo ES klausimą. Ukrainos karas šį klausimą tik aktualizavo – vargu ar be galo daug jėgų Ukrainos paramai skirianti Lenkija toliau klausysis gana abejotinų Briuselio priekaištų ir reikalavimų. Tam tikras „naujokių“ paklusnumas ilgą laiką buvo lemiamas ES ekonominės paramos. Nauja geopolitinė tikrovė kelia naujus klausimus ir „jaunosios“ ES valstybės ims kelti naujus reikalavimus.

– ES gali subyrėti?

– Tokia galimybė yra, tačiau nebūtinai. Viena, ką galime pasakyti užtikrintai, – sumanymas paversti ES centralizuotai valdoma federacija, Europos supervalstybe, iš esmės nebeįmanomas. Prieštaravimai ES viduje akivaizdūs. Kas yra bendro tarp besąlygiškai Ukrainą remiančios Lenkijos ir beveik atvirai prieš ją veikiančios Prancūzijos? Naujo galios centro formavimasis anksčiau ar vėliau šiuos skirtumus išryškins.

Daug ką lems Ukrainos karo baigtis, o tiksliau, kokia po šio karo bus Rusija. Jei karo eiga links Ukrainos naudai, matysime dar spartesnį Tarpjūrio formavimąsi. Beveik neabejoju, kad tuo pat metu senosios Europos didvalstybės puls desperatiškai gelbėti Rusijos nuo visiško geopolitinio ir karinio bankroto. Vakarų Europa mato poreikį išsaugoti Rusijos galią ir įtaką, o Vidurio ir Rytų Europa mato unikalią galimybę visiems laikams atsikratyti per amžius jaučiamo Rusijos grėsmės. Todėl Tarpjūris sugrįžta, įgaudamas naujas formas ir prasmes, o jo susikūrimas – neišvengiama būtinybė.

Vargu ar be galo daug jėgų Ukrainos paramai skirianti Lenkija toliau klausysis gana abejotinų Briuselio priekaištų ir reikalavimų.

Jei Rusijos galia ir grėsmė išliks, naivu būtų manyti, kad Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos įvaizdis ir autoritetas išliks, kokie buvę. Vidurio ir Rytų Europa turės ieškoti savų būdų apsisaugoti nuo Rusijos. Tuo atveju, jei Rusija galutinai pralaimės, jos pačios viduje įvyks milžiniškų pokyčių. Vienas iš tikėtinų pokyčių – Islamo pasaulio įsiveržimas į šią erdvę, ir iš esmės atsikurtų situacija, kurioje mūsų šalys buvo prieš 900 metų.

Žodžiu, esu įsitikinęs, kad šiandien vyksta negrįžtami geopolitiniai pokyčiai ir vienokiu ar kitokiu pavidalu Tarpjūrio sąjunga tikrai atsiras.

– Šioje situacijoje Lietuvos padėtis atrodo dvilypė – saugumo srityje seniai deklaruojame, kad kliaunamės anglosaksais, bet ekonomikos ir politikos plotmėje Vilnius visada siekė kuo geresnių santykių su Berlynu. Įsitrauksime į konfliktą, kurio taip uoliai vengėme?

– Lengvais ir saugiais laikais galima vykdyti užsienio politiką, kurią galėtume pavadinti sėdėjimu ant dviejų kėdžių. Tačiau vykstant epochiniams lūžiams, o būtent tai dabar ir vyksta, patiriame egzistencinę grėsmę pačiam valstybės egzistavimui. Tenka aiškiai apsispręsti dėl prioritetų ir pasirinkti, kas mums svarbiausia.

Kalbant apie Lietuvą, galima sakyti, kad mes niekada ir neturėjome to, ką būtų galima pavadinti tikra užsienio politika. Kol skambėjo mūsų politikų šiaip jau teisingi žodžiai apie tai, kad Rusija yra blogis ir teroristinė valstybė, demonstravome visišką paklusnumą Angelos Merkel politikai. Daug triukšmavome, bet iš tiesų visiškai prisitaikėme prie Berlyno politikos. Tai davė politinės ir ekonominės naudos ir galėjo tęstis, jei nebūtų prasidėjęs Ukrainos karas. Ilgą laiką jautėmės visiškai saugia ES ir NATO erdvės dalimi ir tinkamai nereagavome į tokius ženklus kaip Sakartvelo karas ir net 2014 m. Rusijos agresija. Visomis išgalėmis siekėme prisitaikyti prie Berlyno ir Briuselio, o tuo pat metu nevengėme konfliktų su Lenkija ten, kur jų visai nereikėjo, ir lygiai taip pat nuolaidžiavome jai ten, kur nereikėjo.

Tai baigėsi. Lietuvos ateitis didele dalimi priklausys nuo to, ar akademiniuose ir politiniuose sluoksniuose atsiras žmonių, suprantančių, kad sąlyginės ramybės laikotarpis baigėsi. Paradigmos lūžio metu gyvybiškai svarbu atsisakyti mąstymo pagal nuvalkiotus štampus.

Vakarų Europa mato poreikį išsaugoti Rusijos galią ir įtaką, o Vidurio ir Rytų Europa mato unikalią galimybę visiems laikams atsikratyti per amžius jaučiamos Rusijos grėsmės.

Šiandien mūsų užsienio politika blaškosi, Lietuva yra pasimetusi, ką puikiai atskleidžia diskusijos dėl Karaliaučiaus tranzito. Valia veikti ir gebėjimas mąstyti savo galva tampa gyvybiškai svarbūs. Aukso amžius baigėsi ir tai tenka priimti. Lietuva turi tvirčiau ginti nacionalinius interesus NATO ir ES, ko praktiškai niekada nedarėme. Turime suvokti, kad NATO nėra vienalytė, jai trūksta kolektyvinės valios, ką taip pat parodė Ukrainos karas. Realiai Ukrainą remia tik kai kurios NATO narės, kai tuo metu kitos visiškai nusišalina. Skirtumai Aljanso viduje yra tokie dideli, kad, priėmus ryžtingą, bet ginčijamą sprendimą, Aljansas gali net subyrėti.

Tokios yra naujos geopolitinės realijos. Lietuvoje jos turi būti aiškiai įvardijamos ir nuodugniai apmąstomos. Turime apsispręsti ir pasirinkti, ar toliau gyvensime guosdami save gerovės ir saugumo iliuzijomis, ar įvertinsime savo siekius vadovaudamiesi nacionaliniais interesais. Viena didžiausių problemų šiuo metu yra tai, kad nesame apsibrėžę, kas esame kaip užsienio politikos subjektas. Ar esame ES administracinis vienetas, kuris pirmiausia kliaujasi galingųjų šalių pagalba, ar esame valstybė, savarankiškai sprendžianti ilgalaikius strateginius išlikimo uždavinius ir pirmiausia besikliaunanti savimi, o jau tada tikisi sąjungininkų pagalbos. Blaškymasis dviprasmybėje yra vėžys, ardantis valstybingumo pamatus.

2022 08 01 15:09
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt