penktadienis, spalio 22 d.
Varšuva barasi su Briuseliu, Vilnius stengiasi draugauti su abiem
Aidanas Praleika

Europos Komisijos nesutarimai su Lenkija, ypač Vengrija, pasiekė naują eskalacijos etapą. Briuselis prabilo apie galimybę karpyti ES finansavimą ir galbūt imtis teisinių priemonių.

Lietuvos santykiai su svarbiausia kaimyne – Lenkija – nukentėti neturėtų, nes mus sieja gyvybiškai svarbūs saugumo, gynybos, energetikos ir kiti interesai. Vilnius laikosi faktiškai neutralios pozicijos, leidžiančios palaikyti gerus santykius ir su Varšuva, ir su Berlynu, ir su Briuseliu.

Kaip gali toliau klostytis EK nesutarimai ir kokį poveikį tai turėtų mūsų regionui, Alfa.lt kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto politologu Andžejumi Pukšto.

– Neseniai atrodė, kad EK nesutarimai su Lenkija ir Vengrija rimsta, bet dabar matome naują eskalacijos etapą?

– Šiuo metu klausimas sukasi apie ES finansinę paramą pandemijos krizei suvaldyti. Prieš tai iš tiesų matėme savotišką štilį, prasidėjusį kartu su pandemija, bet dabar konfrontacija įgauna naują pagreitį.

– Abi šalys sulaukia pretenzijų dėl teisingumo sistemų ir LGBT teisių. Kuris klausimas Briuseliui svarbesnis?

– Svarbiausias klausimas visgi yra teismų reforma. LGBT teisės visiškai tiesiogiai ir nebuvo įvardijamos. Taip pat reikia pažymėti, kad Vengrijos ir Lenkijos santykis su EK nėra vienodas – Vengrija yra kiek blogesnėje padėtyje. Pandemijos išvakarėse girdėjome raginimų net suspenduoti Lenkijos balsą Europos Vadovų Taryboje. Tuo metu, kaip iš esmės ir dabar, daugiausia priekaištų iš ES aukščiausių institucijų buvo žeriama dėl teismų reformos. Taip, abi šalys sulaukia kritikos dėl LGBT bendruomenės padėties, bet laikyčiau tai antraeiliu klausimu.

– Lenkai ir vengrai kalba apie puolimą prieš jų teisinį suverenumą. Jų atkirtis pagrįstas?

– Europos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Lenkija pažeidė teismų nepriklausomybės principus. Tačiau yra ir kitas aspektas. Visai neseniai lenkų leidinys „Rzesczpospolita“ rašė apie tai, kad Vokietijoje ir Prancūzijoje jau taip pat prasidėjo diskusijos apie tai, kad nacionalinė teisė negali būti po europinės teisės padu. Apie tai kalba aukšto rango politikai ir teisėjai. Todėl manau, kad artimiausiu metu Europa ypač neforsuos šio klausimo, nes jis tampa aktualus ir kitose valstybėse.

– Lenkijos vyriausybė turi gana stiprų visuomenės palaikymą. EK ją peikia, bet piliečiams ši politika tinka.

– Pastaruoju metu bandyta spekuliuoti kalbomis apie krizę Lenkijos vyriausybėje, bet iš tiesų tos krizės nėra, ir priešlaikiniai rinkimai nenusimato. Situacija stabili, politinės krizės nėra, o visuomenės palaikymas yra aiškiai stiprus. Štai ir viskas.

– Lenkija ir Vengrija viena kitai nuolat išsako paramą, tačiau Viktoras Orbanas vertinamas kaip prorusiškas politikas, o Lenkijos vyriausybė tradiciškai antirusiška. Tai netrukdo dvišaliams santykiams?

– Tokia dilema tikrai egzistuoja ir ją nuolat pabrėžia Lenkijos opozicija. Tam tikras dviprasmiškumas dvišaliuose santykiuose yra, tačiau abi šalys viena kitai tinka kaip „antibriuselinės“ sąjungininkės. Sutampa jų požiūris į ES, jos integracijos procesus ir institucijas, taip pat sutampa ir pati vizija, kas yra Europa. Kas liečia Rusiją ir su ja susijusius energetikos projektus, o ir Orbano flirtą su Kremliumi – Lenkijos pozicija yra visiškai priešinga.

Manau, kad Lenkija iš partnerystės su Vengrija įgyja labai pragmatinį saugiklį: jei, pavyzdžiui, EVT būtų prieita prie balsavimo dėl Lenkijos balso suspendavimo, Vengrija tam nepritartų ir blokuotų tokius ir panašius sprendimus, kuriems reikia vienbalsio pritarimo. Tai leidžia ir drąsiau išsakyti kritiką Briuseliui.

Rusijos klausimu yra nesutarimų, bet jie ne tokie svarbūs ir dėl to, kad Vengrija, sakykime tiesiai, nėra labai reikšmingas tarptautinis žaidėjas. Lenkijai tai per daug netrukdo.

– Kokias dar šalis būtų galima priskirti prie „antibriuselinio“ bloko? Galbūt Čekiją?

– Pirmiausia tai būtų Slovėnija ir jos premjeras Janezas Janša. Jis kažkuo panašus į Orbaną. Beje, jis ką tik gavo apdovanojimą viešėdamas ekonomikos forume Lenkijoje.

Čekijos šiam blokui nepriskirčiau. Premjeras Andrejus Babišas yra racionalus verslininkas. Tuo galbūt net primena Ramūną Karbauskį arba Viktorą Uspaskichą. Dėl šio pragmatiškumo jis visiškai vengia konfrontacijos su Briuseliu.

– Lietuva tradiciškai siekia gerų santykių su Berlynu ir Briuseliu. Ar tai nėra problema santykiuose su Varšuva?

– Manau, kad abi pusės puikiai supranta, kad jų požiūriai į santykius su Briuseliu ir Europos integraciją tikrai skiriasi. Tačiau tai atsveria kitos sritys, kur Lietuvos ir Lenkijos požiūriai sutampa. O tokių sričių yra daug ir jos svarbios – saugumas, gynyba, santykiai su Rusija, Baltarusijos ir Ukrainos demokratizacija bei parama Rytų Partnerystės šalims, energetinis saugumas ir nepriklausomybė nuo Rusijos ir taip toliau.

Skiriasi ir politinė Lenkijos ir Lietuvos valdžios pakraipa. Ką galima pasakyti? Bendradarbiauti esant nesutarimams – irgi tam tikras menas. Prisiminkime, kad būta prognozių, jog konservatorių ir liberalų vyriausybė sugadins santykius su Lenkija. Šiandien matome, kad yra aiškių skirtumų ir Lietuvos premjerė bei užsienio reikalų ministras tai išdėstė, bet santykiai anaiptol nesugriauti.

– O jei kitus Lenkijos rinkimus laimėtų dabartinė opozicija? Vilniui būtų lengviau bendrauti su Varšuva ar kaip tik sunkiau?

– Geras klausimas. Manau, kad tam tikrais aspektais būtų lengviau, o kai kur – gal ir sunkiau. Problema ta, kad lenkų liberalai kiek iš aukšto žiūri į mažas valstybes ir neslepia, kad jų dėmesys būtų sutelktas į santykius su tokiomis šalimis kaip Vokietija ir Prancūzija. Tokios arogancijos apraiškas matėme ir anksčiau. Galbūt jų požiūris pasikeitė, bet tuo tikras nebūčiau.

Nemanau, kad Lietuvai būtų verta laukti permainų Varšuvoje, tikintis geresnių partnerių valdžioje. Kita vertus, jei dabartinis Varšuvos ir Briuselio konfliktas gilėtų, Lietuvai ir kitoms regiono šalims taip pat nieko gero nežada perspektyva, kad Lenkija atsidurtų tam tikroje europinės politikos izoliacijoje, o tai daug priklauso ir nuo didžiųjų Europos valstybių lyderių.

– Ant nosies Vokietijos rinkimai. Ką jie žada Lenkijai?

– Angela Merkel buvo ta lyderė, kuri nuolat siekė plataus dialogo ir iš jos lūpų beveik negirdėjome kritikos Lenkijos atžvilgiu, o aukščiausio lygio susitikimų intensyvumas buvo išlaikytas. Nesu tikras, ar ateityje Vokietijos politika bus tokia pati – konfrontacija gali augti. Jei kancleriu taptų socialdemokratas Olafas Scholzas arba žaliųjų lyderė Annalena Baerbock, tikėtina, kad jų pozicija būtų griežtesnė ir „merkeliškos“ kantrybės jie nedemonstruotų.

– Kaskart, kai paaštrėja Lenkijos ir Vengrijos santykiai su EK, pasigirsta kalbų apie šių šalių išstojimą iš ES. Į tai verta žiūrėti rimtai?

– Tokios kalbos nebūna tuščios. Mus to išmokė „Brexito“ pavyzdys. Prieš britų referendumą daugelis taip pat manė, kad Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES – fantazija. Tarp Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ rinkėjų šiandien vis dar dominuoja proeuropinės nuostatos, tačiau persvara nėra labai didelė. Labai sunku prognozuoti, kaip nuotaikos keisis, tarkime, po pusmečio.

Vengrijoje situacija kiek kitokia, nors ir nežymiai. Visuomenėje antieuropietiškos nuostatos yra gajesnės nei Lenkijoje. Nusivylimas ES šioje šalyje labai didelis, bet premjeras Orbanas – labai pragmatiškas politikas ir panašių žygių nesiims. Jei peržvelgtume jo elgsenos Briuselio atžvilgiu dinamiką, matytume, kad jis nuolat manevruodavo tai žengdamas 2 žingsnius į priekį, tai 2 atgal. Nemanau, kad jis peržengtų raudoną liniją.

– Taigi, kritika Lenkijai ir Vengrijai dėl teisingumo sistemos ir mažumų teisių pagrįsta ar šios šalys pernelyg demonizuojamos?

– Vieno atsakymo čia nėra. Pirmiausia turime patys sau atsakyti į klausimą, kokios Europos norime. Jei norime didesnės integracijos ir lyginsime Prancūzijoje ir Vokietijoje veikiančius mechanizmus su Lenkija, pastaroji atsilieka. Akivaizdu, kad Berlynas ir Paryžius į visą Vidurio ir Rytų Europos regioną žiūri kaip į „antros kategorijos“ Europą. Ne veltui jau keletą metų kalbama apie „dviejų greičių“ Europą. Mūsų regiono šalys dėl to įsižeidžia, bet tenka pripažinti, kad atsiliekame daugelyje sričių – nuo socialinių garantijų iki ekonomikos pajėgumų. Tad „dviejų greičių“ Europa tikrai egzistuoja.

2021 09 14 11:19
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt