šeštadienis, rugsėjo 19 d.
Vasaros pabaigos šventė Žolinė, kas tai?
Alfa.lt

Kasmet rugpjūčio 15 dieną katalikiškas pasaulis mini Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną, Lietuvoje įvedus krikščionybę ši šventė sutapatinta su nuo pagonystės laikų likusia lietuvių švente, kuomet buvo dėkojama už naują derlių ir augmenijos branda. Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė. Dar iki šių dienų per Žolines Lietuvos bažnyčiose rengiami atlaidai.

Kaip ir kada atsirado Žolinės?

Šios šventės ištakos yra Jeruzalė, IV a. pabaiga, (Rytų Bažnyčioje šventės pavadinimas Dormitio – „Užmigimas“). Tai pati seniausia ir garbingiausia Švč. Marijos šventė. Pasakojama, kad apaštalai atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. 1950 m. popiežius Pijus XII, priėmė tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu ir tai paskelbė kaip dogmą.

Kaip anksčiau lietuviai švęsdavo Žolines?

Lietuviams Žolinė, tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena, nes rugpjūčio viduryje svarbiausi lauko darbai jau būna nudirbti. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir kepama duona.

Lietuvoje iki XX a. vidurio buvo įprasta per Žolinę nešti į bažnyčią šventinti rugių grūdus (arba vainiką, puokštelę su varpomis). Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus, tikintis, kad jie atneš skalsą, padės nepritrūkti grūdų ir duonos. Šventintų grūdų įmaišydavo ir į sėklinių javų aruodus, kuriuos vėliau pasėdavo laukuose. Kur lauke pasitaikydavo gražiai atrodantys pasėlių plotai, sakydavo, jog ten pakliuvo šventinta sėkla. Nešdavo šventinti ir sėmėnų, tikėdami, kad pasėjus juos laukuose, linai bus apsaugoti nuo amaro.

Sudžiovintą Žolinių puokštę laikydavo užkištą už šventųjų paveikslų ir naudodavo įvairioms maginėms praktikoms. Užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, ligoniai gerdavo šių žolynų arbatą. Per Žolines šventinti žolynai dažnai buvo naudoti laidotuvių metu – jie galėjo būti metami į kapo duobę, dedami į karstą, jais iškemšama mirusiajam skirta pagalvėlė. Kartais įkapėms pasiruošdavo specialią puokštelę arba augalus specialiai sudžiovindavo, pavyzdžiui, šventintas žydintis barkūnas buvo džiovinamas tarp maldaknygės lapų.

Kaip Žolinės švenčiamos dabar?

Šiomis dienomis per Žolinę žmonės taip pat nešasi į bažnyčią įvairių puokštelių, tačiau dažniausiai tai daroma tik siekiant palaikyti tradiciją arba estetiniais sumetimais. Daugumai žmonių, apsigyvenus miestuose ir nebeužsiimant žemdirbyste, tradiciniais verslais, Žolinės ryšys su javapjūtės pabaiga, žemdirbiškomis tradicijomis jau yra nutrūkęs.

Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. 

2020 08 15 14:34
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt