ketvirtadienis, vasario 25 d.
Veidų atpažinimo sistemos ir dirbtinis intelektas tampa ginklu kovoje už visuomenės saugumą
Alfa.lt

Bet viso to kaina gali būti pernelyg didelė ir vertinama ne eurais, bet žmogaus teisėmis.

Pačioje 2020-ųjų lapkričio pabaigoje Šiaulių policija išplatino nelabai kuo išskirtinį pranešimą – Šiauliuose buvo ieškomi vyras ir moteris, skirtingose vietose apgadinę elektrinius paspirtukus. Tačiau su minėtu pranešimu buvo išplatinta ir tam tikra informacija, kurią prieš keliolika metų policija vargu ar būtų turėjusi – ganėtinai ryškūs abiejų asmenų atvaizdai.

Vaizdo kameros dar ne taip seniai buvo įrengtos tik svarbiausiose viešose vietose ir labiau skirtos ne filmuoti, bet pagąsdinti ir atbaidyti. O apie jų filmuotos medžiagos kokybę buvo sakoma: filmuota kaip su bulve. Tačiau dabar filmavimo kamerų didžiuosiuose Lietuvos miestuose galima rasti beveik kiekvienoje didesnėje sankryžoje, o nufilmuoto vaizdo kokybė tokia, kad nelabai išeina pasiskųsti, jog matyti, kaip anksčiau, vien šešėliai ir siluetai.

Nieko nuostabaus – naujosios technologijos tampa ne tik pajėgesnės, bet ir pigesnės. Tad galima įrengti daugiau ir geresnės kokybės kamerų. Tai – gera žinia teisėsaugai. Bet ar ji gera visuomenei?

Po kelių dešimtmečių gali ateiti laikas, kai likti nepastebėtam viešoje vietoje taps beveik neįmanoma dėl viską stebinčių kamerų gausos. Tačiau ar tai nebus visuotinis sekimas? Kas stebės ir tvarkys surinktą informaciją, kaip ji bus panaudota? Šie klausimai įvairiose valstybėse keliami jau dabar, nes technologijų proveržio atnešti pokyčiai pradeda panėšėti į niūriąją George’o Orwello distopiją. „Didysis Brolis stebi tave“, – ši rašytojo frazė vaizdo kamerų epochoje gali atsiskleisti naujomis reikšmėmis.

Tuo labiau kad pavyzdžių jau yra. Turbūt ryškiausias pastaraisiais metais – mobiliųjų greičio matuoklių, vadinamų tiesiog trikojais, atsiradimas. Nežinia kur atsirasti galinčių greičio matuoklių pasirodymas Lietuvos keliuose vairuotojus paskatino laikytis drausmės visame kelyje, nors anksčiau greičio pedalą dalis vairuotojų atleisdavo tik prieš stacionarų greičio matuoklį, apie kurį neretai perspėdavo įspėjamieji ženklai. Trikojai nuo pat atsiradimo sulaukė ne tik nepasitenkinimo, bet ir klausimų dėl privatumo – ar galima neperspėjus filmuoti vairuotojus, ar ne per daug kontrolės, kai mobilioji greičio kontrolė gali ne tik matuoti greitį, bet ir patikrinti, ar automobilis turi galiojančius draudimą, techninę apžiūrą, ar vairuotojas nėra baustas?

Šie klausimai diskusijų kelia net ir dabar, praėjus beveik dvejiems metams nuo trikojų atsiradimo keliuose. O policija džiaugiasi, kad dėl trikojų nustatytų pažeidimų skirtos baudos Lietuvos biudžetą papildė jau trimis milijonais eurų, ir žada mobiliųjų greičio matuoklių įsigyti dar daugiau.

Puikiausia šantažo priemonė

Kameros gatvėse, trikojai keliuose galbūt nenuteikia smagiai, tačiau Lietuvos advokatūros sekretorius, buvęs teisingumo viceministras Paulius Griciūnas tvirtino, kad daugiau klausimų kelia ne pačios kameros ir jų naudojimo mastas, bet tai, kur ir kaip saugoma sukaupta informacija ir kas gali prie jos prieiti.

Pasak P. Griciūno, tokia veikla realiai nėra reglamentuojama, o veido atpažinimo technologijas reglamentuojančio įstatymo nėra. „Pirmiausia pradėkime nuo filmavimo – vienintelis dalykas, kurį mes dažniausiai žinome, kai būna užrašas, kad filmuojama, kad teritorija stebima vaizdo kameromis. Bet technologijos labai sparčiai tobulėja – anksčiau kameros buvo žemos raiškos vaizdo srautas, skirtas daugiausia apsaugai, o dabar šiuolaikinės technologijos, pasižyminčios didele raiška, visiškai keičia situaciją. Kai yra pakankamos raiškos kamera, kuri gali siųsti vaizdą, kyla klausimas, kur tas vaizdas patenka?“ – sakė P. Griciūnas.

Kaip teigė pašnekovas, laikai, kai vaizdo kamerų nufilmuota medžiaga dažniausiai būdavo tiesiog atsukama prekybos centruose, norint įsitikinti, ar nebuvo įvykdyta vagystė, eina į pabaigą. Prasideda naujas etapas, keliantis naujų klausimų. Pavyzdžiui, ar kameros ne tik filmuoja, bet ir atpažįsta veidus?

„Pati kamera vaizdo neatpažįsta, tai daro centras, kažkur esančios smegenys. Jų negali nebūti. Tik klausimas, kur jos yra ir kas jas valdo?“ – retoriškai klausė P. Griciūnas.

Anot Lietuvos advokatūros sekretoriaus, ši technologija gali veikti dvejopai – programa arba skenuoja visus veidus ir visus identifikuoja, arba ieško tik tam tikro žmogaus, kitų neidentifikuodama. Abu programos panaudojimo metodai, pasak P. Griciūno, turėtų būti aiškiai reglamentuojami, pirmenybę visgi teikiant tam, kad būtų identifikuojamas tik tas asmuo, kurio ieškoma. „Tegul tas stebėjimas būna, bet jis turi būti aprašytas, kad visiems būtų žinoma, kad visi žinotų savo teises“, – įsitikinęs P. Griciūnas.

Kaip sakė Lietuvos advokatūros sekretorius, mūsų valstybėje toks žmonių sekimas tikriausiai įmanomas labai plačiu mastu – naujausiai technologijai užtenka 0,06 sekundės žmogui atpažinti, o didžioji šalies gyventojų dalis valstybei patiki savo biometrinius duomenis, kai užsako pasą ar asmens tapatybės kortelę. Turint ir technologijas, ir biometrinius didžiosios gyventojų dalies duomenis, galima ne tik stebėti minią, bet ir dėlioti konkretaus žmogaus buvimo vietas ir laikus, atsekti, su kuo vienose ar kitose vietose kirtosi asmens keliai, su kuo jis bendravo.

„Tai jau absoliutus sekimas, jei galima pagal vietą atsekti ryšius, kas su kuo kontaktuoja, – kalbėjo P. Griciūnas ir pabrėžė, kad technologiškai toks sekimas įmanomas, dėl to nekyla abejonių. – Kitose šalyse tai daroma, tik skirtumas toks, kad visuomenei tai žinoma.“

Tuo labiau kad ir Lietuvoje jau yra istorijų, kai slapto sekimo technologijos asmeniniais tikslais panaudotos prieš žmogų. Kaip vieną tokių pavyzdžių P. Griciūnas pateikė bylą, kurioje baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas operatyvinis darbuotojas, klausęsis draugės telefoninių pokalbių.

„Gali susirinkti duomenų apie kurio nors žmogaus santykius. Gali būti puikiausia priemonė šantažuoti – įsivaizduokit, užtinka, kad koks perspektyvus verslininkas buvo kitoje vietoje, nei žadėjo būti savo artimam žmogui. Galima iš to ir pasipelnyti“, – apie galimybes, kurias atveria visuotinio stebėjimo kameromis ir sąžinės trūkumo kombinacija, sakė Lietuvos advokatūros sekretorius.

Ar ši situacija greitu metu gali keistis, neaišku – iniciatyva turėtų kilti iš visuomenės, tačiau tokių iniciatyvų, jei ir yra, nematyti. „Policija, teisėsauga plačiąja prasme visiškai nesuinteresuota apriboti savo galimybių“, – įsitikinęs P. Griciūnas. Anot jo, teisėsauga tokio klausimo ir negali kelti, nes tuomet kiltų ir kitas klausimas – o kaip teisėsauga dirbo, stebėjo asmenis iki šiol?

Bendros sistemos nėra

Per keliolika pastarųjų metų, praleistų ES ir NATO, Lietuva tapo europietiška valstybe. Šalies vardą garsina fintech, lazerių technologijos, spartus internetas. Dėl šių aplinkybių Lietuvoje gan greitai prigijo ir tvarkos palaikymas pasitelkiant vaizdo filmavimo kameras.

Policija vaizdo kameromis reguliuoja eismą keliuose, savivaldybės savo nuožiūra stebi viešąsias vietas. Tačiau, kaip pabrėžė Policijos departamento komunikacijos specialistai, šios stebėjimo sistemos Lietuvoje, kaip atskiros salos, veikia kiekviena sau – jos nėra sujungtos į vieną bendrą sistemą.

„Lietuvoje nėra sukurta ir įdiegta vieninga vaizdo stebėjimo sistema, todėl kiekvienoje savivaldybėje veikia lokalios vaizdo stebėjimo sistemos (jeigu tokia sistema įdiegta). Atkreiptinas dėmesys, kad tokių sistemų savininkės yra vietos savivaldos ir (ar) savivaldybės įmonės, o policija yra tik duomenų gavėja arba bendra duomenų valdytoja, jeigu tarp savivaldybės administracijos ir policijos įstaigos yra pasirašyta sutartis dėl bendro duomenų valdymo“, – redakcijai atsiųstame atsakyme teigė Policijos departamento specialistai.

2019-aisiais Lietuvos vairuotojai išvydo naują kelių policijos ginklą – mobiliuosius greičio matuoklius, sukėlusius dalies vairuotojų nepasitenkinimą ir nerimą dėl privatumo. „Greičio matavimo prietaisai „PoliScan FM1“ buvo pirkti centralizuotai iš vieno tiekėjo (Estijos bendrovė „Alarmtec AS“)“, – nurodo Policijos departamentas. 37 greičio matuokliai Lietuvai kainavo maždaug 1,3 mln. eurų.

Policija atskleidžia, kad užfiksuotų pažeidimų duomenys pačiame mobiliajame greičio matuoklyje nekaupiami – užfiksavus pažeidimą, jo duomenys automatiškai persiunčiami į Administracinių nusižengimų registrą. „Iš prietaisų perduotų pažeidimo duomenų į Administracinių nusižengimų registrą duomenis tvarko įgalioti policijos pareigūnai ir darbuotojai, pašaliniai asmenys prie jo prieiti neturi teisės“, – nurodo Policijos departamentas. Taip pat jis įvardijo įstatymus, kurie reglamentuoja tokių persiųstų duomenų tvarkymą. Jų – visas sąrašas:

2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 „Dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB“ (paprasčiau – tiesiog Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas);

Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymas;

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas;

Lietuvos Respublikos policijos įstatymas;

Administracinių nusižengimų registro duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-956 ,,Dėl Administracinių nusižengimų registro duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“;

Asmens duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-964 „Dėl Asmens duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“.

Ir tai, anot Policijos departamento specialistų, dar ne visi teisės aktai, kurie reglamentuoja, kaip tvarkomi trikojais surinkti duomenys.

Valstybės paslaptis

Visgi vieno dalyko Policijos departamentas taip paprastai neatskleidžia, nors jis – ypač aktualus: ar teisėsauga Lietuvoje naudoja kameras su veidų atpažinimo funkcija.

„Lietuvos Respublikos įstatymai Lietuvos policijai, kaip ir kitoms teisėsaugos institucijoms, suteikia teisę naudoti ir taikyti įvairias technologijas, būdus ir priemones nusikaltimams tirti. Naudojamų technologijų pobūdį ir formų įvairovę nulemia atskirų nusikaltimų kategorijų pavojingumas, sudėtingumas, paplitimas ir pan.

Tam tikrų gana neseniai naudojamų technologijų galimybių paprastai stengiamės viešai nepristatyti, siekdami kuo ilgiau šias galimybes išlaikyti tam tikroje paslaptyje. Viso to tikslas yra vienas: turėti galimybes efektyviai ir per kuo trumpesnį laiką atskleisti nusikalstamas veikas, padėti nukentėjusiesiems, taip pat padėti surasti prarastą turtą ir kt. Turimi duomenys leidžia teigti, kad nusikaltėliai gana aktyviai domisi policijos, kaip ir kitų teisėsaugos institucijų, veikla, galimybėmis, naudojamomis technologijomis ir visais įmanomais būdais renka apie tai informaciją, taip pat iš žiniasklaidos priemonių“, – tokios pozicijos laikosi Policijos departamentas.

Anot policijos, tikslaus atsakymo į šį klausimą tiesiog negalima pateikti – tokia informacija gali trukdyti atskleisti būsimus nusikaltimus ir padėti Lietuvos žmonėms.

Margas pasaulis, ramūs lietuviai

Neišvykstant toliau už Lietuvos gali atrodyti, kad visuotinis sekimas – tolima, nelabai įdomi ir mažai kam aktuali tema. Tačiau kitose šalyse viską stebinčios kamerų akys sulaukia nepalyginamai daugiau dėmesio ir kelia daug aistrų. Vieni visuotiniu stebėjimu labai piktinasi, bet kiti – patenkinti.

Štai Vokietijos sostinėje Berlyne prieš kelerius metus paskelbti planai įrengti daugybę naujų kamerų baigėsi tuo, kad 2018 m. balandį susibūrė Berlyno teisių į laisvę aljansas. Tokio gaivalingo ir spontaniškai susikūrusio judėjimo priežastimi tapo savivaldybės planai pavojingiausiose Berlyno vietose įrengti maždaug 2,5 tūkst. vaizdo stebėjimo kamerų. Anot valdžios, gausybė kamerų turėtų užtikrinti saugumą, tačiau dalis visuomenės įžvelgė priešingus tikslus. „Mes norime, kad Berlynas ir toliau liktų miestu, atviru pasauliui, vertu gyventi, laisvu ir saugiu visiems“, – tokie teiginiai berlynietiško aljanso deklaracijoje rodo, kad vaizdo kameras kai kurie vertina ne kaip saugumo garantą, o kaip pavojų.

Panašias dilemas sprendžia ir kitos Vakarų Europos valstybės. Viena didžiausių tarptautinių verslo naujienų agentūrų „Bloomberg“ jau prieš metus rašė, kad veido atpažinimo technologijos sėkmingai išbandytos Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, nors neapsieita be keleto kazusų ir klausimų, kur gi yra naujosios žaidimo taisyklės, nes jos plaukioja kažkur pilkojoje zonoje tarp duomenų apsaugos ir nacionalinio saugumo įstatymų.

Turbūt ryškiausiai vaizdo atpažinimo technologijų ir stebėjimo kamerų galimybės bei pavojai atsiskleidė 2019-aisiais, Honkonge prasidėjus masiniams protestams dėl prokiniškos valdžios planų pakeisti ekstradicijos įstatymą. Valdžios ir protestuotojų susirėmime vaizdo stebėjimo sistema kartu su veido atpažinimo technologijomis tapo vienomis kovos priemonių ir taikinių – valdžios institucijos kameras pasitelkė protestuotojams identifikuoti ir sekti, o protestuotojai prieš kameras panaudojo visą sumanumą: jie kameras uždažydavo, versdavo žemėn, veidus atpažinti galinčias kameras akindavo kišeniniais lazeriais (kaip paaiškėjo, šis būdas buvo ypač efektyvus, nes lazerio spindulys ne tik „apakindavo“ kamerą, bet ir kartais pažeisdavo jos mikroschemas) ar nuo visa matančios akies slėpdavosi po skėčiais.

Neatsitiktinai protestai Honkonge susiję su Kinija. Ši pasaulio galybė kartais įvardijama kaip valstybė, kurioje jau dabar įgyvendintas visuotinis sekimas, aprašytas G. Orwello distopijoje. 2019 m. Kinijoje vykusioje tarptautinėje pramonės parodoje buvo pristatyta kiniška 500 megapikselių raiškos kamera, ginkluota dirbtiniu intelektu ir gebanti per kelias akimirkas žmonių minioje surasti reikiamą asmenį. Kinija neslėpė planų tokias kameras pritaikyti visuomenei stebėti, ir tai, kaip vertina žmogaus teisių ekspertai už Kinijos ribų, dar labiau priartins šią supervalstybę prie visuotinio sekimo.

Ko vertos naujosios technologijos, patekusios į pavojingas rankas, parodo Kinijoje naudojama ir plėtojama socialinio reitingo sistema. Komunistinė valdžia teigia, kad šios sistemos tikslas yra užtikrinti vienodą visų piliečių socialinio ir ekonominio kredito vertinimą, tačiau už Kinijos ribų vis drąsiau kalbama, kad ši sistema tapo valdžios represiniu įrankiu – valdžiai nepaklūstantis pilietis gali būti baudžiamas finansiškai, o visuotinė stebėjimo sistema atveria Kinijos valdžiai galimybes ne tik imtis naujų represijų, bet ir akimirksniu surasti maištinguosius visuomenės narius.

Įvairiose pasaulio vietose verda aistros dėl vaizdo kamerų ir privatumo, bet lietuviai į augantį vaizdo kamerų skaičių gatvėse žvelgia palyginti ramiai. Ir tai, anot P. Griciūno, nėra gerai.

„Susiduriame su požiūriu. Ir teisėsaugoje gali sakyti – jums nuo to nieko neatsitiko, tai ko dabar keliate bangas? Kai kurie žmonės to norėtų dėl saugumo – tik sekit, kad visi būtų saugūs ir sveiki. Bet taip po truputį tas Didysis Brolis ir atsiranda“, – apibendrino P. Griciūnas.

2021 01 23 19:13
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt