trečiadienis, spalio 5 d.
Žemdirbiams kilpą ant kaklo ES planavo užnerti kitais metais – „išgelbėjo“ pandemija ir karas
Arvydas Jockus
BNS foto
Lietuvos įsipareigojimą ES pievomis paversti 30 tūkst. ha pasėlių galima paaiškinti paprastai: tokiame plote galima išauginti grūdų visus metus šerti kiaules ir pagaminti kiaulienos, kurios užtektų pa

Kai pasauliui gresia maisto krizė, kainoms kylant iki šiol neregėtu tempu, Europos Sąjunga atidėjo planuotas žaliojo kurso priemones, turėjusias mažinti žemės ūkio produktų gamybą Europoje.

Atrodytų, nereikšmingas reikalavimas palikti ne mažesnes kaip trijų metrų pločio palaukes šalia ūkininkų laukuose esančių melioracijos griovių reiškia, kad Lietuva per metus netektų apie 30 tūkst. ha pasėlių. Juose būtų galima išauginti pašarinių grūdų, kuriais šertume kiaules, o tos kiaulienos užtektų visus metus maitinti Vilniaus miesto ir rajono gyventojus.

Šis žaliojo kurso reikalavimas, turėjęs įsigalioti nuo kitų metų, atidėtas, tačiau jį vis tiek planuojama taikyti deklaruojant pasėlius 2024 m. Iki to laiko atidėti ir kiti suplanuoti žaliojo kurso apribojimai, siekiant dar kurį laiką nemažinti žemės ūkio gamybos lygio Europoje ir tokiu būdu nedidinti maisto deficito ir kainų.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius tikisi, jog žemdirbiams kilpa ant kaklo nebus užnerta ir 2024-aisiais, kad krizė prablaivė Europos ir Lietuvos politikus.

„Pandemija ir karas parodė, kad maisto ir žemės ūkio rinka yra pasaulinė ir kad netgi eksportui skirtų produktų pasiūlai sumažėjus maisto kainos kyla ir vietinėje rinkoje“, – naujienų portalui Alfa.lt sakė R. Juknevičius.

ES ir Lietuva šiemet metams atidėjo daugelį suplanuotų suvaržymų, kad skatintų žemdirbius auginti daugiau ir taip sumažintų maisto kainų krizę, kilusią dėl pandemijos ir Rusijos karo Ukrainoje.

„Europos Sąjungoje yra ūkių, kurie gyvuoja 200 ir 300 metų. Ūkininkai tikėjosi, kad ES žaliojo kurso šalininkams nepavyks per trumpą laiką sugriauti to, kas sukurta jų senelių ir prosenelių. Buvo vilčių, kad kažkuriuo metu bus atsitokėta ir rinkėjai išrinks tuos politikus, kurie pateisins jų lūkesčius. Nemanau, kad, kai dabartiniai politikai Europoje ir Lietuvoje rinkėjams siūlė labai švarią aplinką, jie įvardijo, kiek konkrečiam žmogui kainuos švaresnis oras ir vanduo. Kai pabrango maistas, daugelis rinkėjų jau nenori už maistą mokėti tiek, kad nelabai kas ir lieka. Tai ūkininkai viliasi sulaukti meto, kai atsitokės ir žmonės, ir politikai ir kad tos žaliosios nesąmonės nesitęs“, – tikisi V. Juknevičius.

Suvaržymus atidėjo metams

Šią savaitę paskelbta, kad 2023 m. žemdirbiai galės nesilaikyti privalomojo augalų kaitos reikalavimo. Kartu nebus reikalaujama, kad jie ne mažiau kaip 4 proc. ariamosios žemės skirtų negamybinei veiklai.

Lietuva pasinaudojo galimybe vieniems metams pritaikyti Europos Komisijos (EK) pasiūlytas išimtis ir kitais metais netaikys dalies Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) reikalavimų.

„Europos Komisijos pasiūlytos išimtys leis išlaikyti aukštą maisto gamybos lygį, kuriam iššūkių kelia gamtos kataklizmai ir įtampos dėl geopolitinės situacijos. Ūkininkai atitinkamai gali planuoti sėją“, – sprendimą komentavo žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.

Pagal dabartinius 2023 m. augalų kaitos reikalavimus privaloma užtikrinti, kad tas pats pasėlis nebus auginamas ilgiau nei vienus metus tame pačiame lauke, taip pat 4 proc. ariamos žemės turi būti skirta negamybinei veiklai. Taip numatyta ES bioįvairovės išsaugojimo reikalavimuose.

Tačiau R. Juknevičius netrykšta džiaugsmu dėl metams atidėtų reikalavimų ir sako, kad žemdirbiai dar gerai nesuvokia, kokią kilpą ant jų kaklo planavo užnerti eurobiurokratai.

Žemdirbiai dar gerai nesuvokia, kokią kilpą ant jų kaklo planavo užnerti eurobiurokratai.

„Tie reikalavimai iki šiol nebuvo taikomi. Jie būtų atsiradę kartu su naujuoju ES finansavimo paketu atsiradus naujoms taisyklėms. Europos Sąjunga (ne Lietuva) vis dėlto įvertino situaciją pasaulinėje maisto rinkoje ir reikalavimus, kurie galimai mažintų žemės ūkio gamybą ir kartu didintų maisto deficitą, tiesiog atšaukė bent jau 2023 metams“, – aiškino R. Juknevičius.

Pasak jo, ūkininkai dabar dar nelabai gali vertinti, nes didžioji jų dalis net nebuvo įsisąmoninę, kurie reikalavimai juos nuo kitų metų būtų užgulę. „Ūkininkai gana ramūs, įsivaizduodami, kad nieko naujo neįvyko, nes lieka tai, kas buvo“, – pastebėjo jis.

Tragedija paskatino keisti kursą

Gal reikalavimus, kurie mažintų žemės ūkio produktų gamybą, reikėtų ne atidėti, o iš viso jų atsisakyti?

„Ūkininkų bendruomenė, jų atstovai, kurie gilinosi į žaliojo kurso kuriamą tvarką ir jos pasekmes, turėjo daug kritinių pastabų. Žaliąjį kursą įgyvendiname tam, kad mažiau terštume aplinką, bet visi tie dalykai kainuoja. Mes visą laiką pasisakėme, kad turėtume skaičiuoti, kiek vienokie ar kitokie gamybos suvaržymai gali padaryti ekonominės žalos. Bet apie tuos dalykus politikai nenorėjo girdėti tol, kol neprasidėjo karas ir su juo maisto krizė“, – sakė R. Juknevičius.

Žemdirbių atstovas pabrėžė, kad Lietuvoje maistas pabrango gerokai labiau negu Europos šalyse. Lietuvoje jau kalbama apie hiperinfliaciją, bet jos variklis yra maistas.

„Atrodytų, Lietuva yra ta šalis, kuri pati turėtų apsirūpinti maistu. Aišku, lemia pasaulinės tendencijos, bet mūsų politikos niuansai tokie, kad pagal pabrangusį maistą ilgai buvome Europos lyderiai“, – pastebėjo R. Juknevičius.

Ūkininkų lyderis įsitikinęs, kad to priežastis – mūsų politikų pasyvumas, kai artimiausi kaimynai labai greitai ėmėsi veiksmų, kurie palengvintų ūkininkų dalią.

„Įsivaizduokime, su kokiais reiškiniais susidūrėme. Azotinės trąšos šį pavasarį kainavo 5–6 kartus (tai yra 500–600 proc.) brangiau. Skaitytojams tai galbūt įspūdingai skamba, bet ūkininkui tai tiesiog tragedija. Atitinkamai degalams ir kitiems dalykams pabrangus, žemės ūkio ir maisto produktus parduoti ta pačia kaina tiesiog neįmanoma – savikaina gerokai didesnė“, – aiškino pašnekovas.

Kitos šalys, pavyzdžiui, Lenkija, mažino pridėtinės vertės mokestį (PVM) maistui, skyrė tiesioginę paramą kompensuoti trąšų pabrangimą.

„Pas mus nieko tokio nebuvo daroma, nes mūsų valdžia gan liberaliai vertina, kad rinka pati susitvarkys, tai rinka ir padarė, kad pas mus kainos augo daugiausia“, – mano ūkininkų lyderis.

Mažytis reikalavimas – didžiulės pasekmės

Lietuvos žemės ūkio ministerija, pasinaudodama EK suteiktu leidimu, vieniems metams atidėjo reikalavimą palikti ne mažesnes kaip trijų metrų pločio palaukes šalia ūkininkų laukuose esančių melioracijos griovių. Tačiau šį reikalavimą numatoma taikyti deklaruojant pasėlius 2024 m.

R. Juknevičius paaiškino, kad šio reikalavimo keliama situacija yra „labai įdomi“.

„Vienas dalykas, kad reikalavimą palikti trijų metrų pločio palaukes bandoma pagrįsti didžiule nauda aplinkai, nes esą sumažės vandens tarša. Bet galima atsekti, kad šis sprendimas atsirado kaip gelbėjimosi ratas Lietuvai vykdyti įsipareigojimą nemažinti daugiamečių pievų plotų“, – sakė jis.

Ūkininkų atstovo teigimu, gyvulininkystei Lietuvoje nykstant ir nykimo tempui nemažėjant, pievų ir taip nebereikia, nes pievos – tai pašarų bazė gyvuliams ir galvijams.

„Natūralu, kad pievų poreikiui mažėjant ūkininkai, norėdami turėti pajamų, tas pievas aria ir sėja kultūras. Taip buvo sumažintas pievų plotas ir tada ES pagal stojimo sutartį pagrasino Lietuvai sankcijomis. O Lietuva, užuot galvojusi, kaip grįžti prie buvusios žemės ūkio struktūros ir skatinusi gyvulininkystę, kuri dar neseniai duodavo beveik 50 proc. visų žemės ūkio pajamų (dabar perpus mažiau) ir atitinkamai reikėjo dvigubai daugiau pašarų ir pievų, nuėjo paprastesniu keliu. Nusprendė prie melioracijos griovių privalomai palikti 3 metrus daugiamečių pievų. Kartu Lietuva galės įrodinėti ir ES sakyti, kad pievų pas mus nemažėja“, – tam tikrą mūsų valdžios gudravimą paaiškino R. Juknevičius.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas skaičiuoja, kiek dėl tokio politiškai labai paprasto veiksmo, kuriuo sprendžiama maža problema, ūkininkai ir visa Lietuva prarastų.

„Viena vertus, ES įtiksime. Kita vertus, tie trys metrai prie melioracijos griovių per visą Lietuvą sudarys 30 tūkst. hektarų pasėlių. Jų neliks, atitinkamai ūkininkai negaus pajamų, valstybė – mokesčių. Jeigu tame 30 tūkst. hektarų plote užaugintume kviečius ir juos sušertume kiaulėms, o kiaulių mes dabar taip pat nebeužsiauginame, tai tos kiaulienos užtektų Vilniaus miestui pamaitinti ir dar šiek tiek rajonui liktų“, – skaičiavo R. Juknevičius.

Pasak jo, dabar pievos, kurios nenaudojamos gamybai, atrodo skurdžiai ir nenaudingos nei žmonėms, nei gamtai.

Kur atves žaliasis kursas

R. Juknevičius pabrėžė, kad visi reikalavimai, kurie buvo suplanuoti kaip kilpa ant ūkininko kaklo, turėjo įsigalioti nuo 2023 m. Tačiau kai kurie reikalavimai kaip nuolaida ūkininkams vieniems metams atidėti. Ir esą niekas dabar jau neprognozuoja, kas bus nuo 2024 m.

Visi reikalavimai, kurie buvo suplanuoti kaip kilpa ant ūkininko kaklo, turėjo įsigalioti nuo 2023 m.

„Ūkininkai tikisi, kad keisis valdžia Europos Sąjungoje, keisis valdžia Lietuvoje. Gal iki to laiko nespės ūkininkai bankrutuoti, nes daug dalykų sugalvota tokių, kurie labai stipriai mažintų žemės ūkio gamybos apimtis. Ūkininkai dėl to neteks pajamų, o žmonėms brangs maistas“, – sakė R. Juknevičius.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas priminė, kad ES žaliasis kursas buvo projektuojamas nuo 2019 metų. Ir buvo žadama, kad atsisakę gamybos ūkininkai gaus kompensacijas už negautas pajamas. Bet kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad reikalavimai dėl aplinkos didėjo, o kompensavimas kažkur išnyko.

„Kyla klausimas, kieno sąskaita įgyvendinamas žaliasis kursas. Matome, kad valgytojų sąskaita, nes mažėja maisto įvairovė ir kyla maisto kainos. O ūkininkams tai tiesiog išlikimo klausimas“, – pastebėjo pašnekovas.

R. Juknevičius mano, kad Europoje žaliąjį kursą stūmė žalieji politikai, įsitikinę, kad gaminti maisto daugiau, negu europiečiai suvartoja, nenaudinga finansiškai ir kenkia aplinkai.

Žaliąjį kursą stūmė žalieji politikai, įsitikinę, kad gaminti maisto daugiau, negu europiečiai suvartoja, nenaudinga finansiškai ir kenkia aplinkai.

„Žalieji teigė, kad žemės ūkis yra remiamas, gamyboje naudojamos trąšos, chemija. Taigi, Europoje lieka tarša, o visas gėris – žemės ūkio produktai – eksportuojamas į kitas šalis. To eksporto per metus susidaro apie 60 mlrd. eurų. Buvo šneka, kad tokia aplinkai kenksminga veikla turėtų būti peržiūrima. Bet Europos Sąjunga žaliąjį kursą pradėjo modeliuoti taip, kad žemės ūkio gamyba turėjo trauktis. Tada Amerikos, kitų pasaulio šalių, taip pat ir ES nepriklausomos mokslo institucijos atliko tyrimus, kurie parodė, kad žemės ūkio gamyba dėl žaliojo kurso sumažės nuo 20 iki 40 proc. Kad dėl to kris ūkininkų pajamos, didės atskirtis tarp miesto ir kaimo, o vartotojams didės maisto kainos“, – pasakojo R. Juknevičius.

Europos Sąjunga žaliąjį kursą pradėjo modeliuoti taip, kad žemės ūkio gamyba turėjo trauktis.

Jis stebisi, kad ES politikai, regis, tik krizės akivaizdoje suprato, kad maisto produktų rinka yra pasaulinė ir kad subalansuoti gamybą taip, kad ES gamintų tik tiek produktų, kiek europiečiai suvartoja, neįmanoma.

„Jeigu ES tampa žemės ūkio produktų neeksportuojančia šalimi, pasaulio rinkoje ir pačioje ES kyla maisto kainos“, – pastebėjo R. Juknevičius.

Jis pateikė pavyzdį iš Lietuvos, kur importuojama didelė dalis kiaulienos, nes savos nebeužsiauginame. Atrodytų, o kas blogo, kad importuojame pigią kiaulieną?

R. Juknevičiaus įsitikinimu, taip mąstyti apgaulinga. „Klausimas, iki kurio laiko ta kiauliena bus pigesnė. Kol į buvusią pripildytą, bet vėliau ištuštėjusią rinką veržiasi nauji pardavėjai su savo produkcija, kainos mažėja. Kai rinka išsivalo nuo vidinių konkurentų, kainos kyla“, – pastebėjo jis.

2022 08 24 14:47
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt