antradienis, gegužės 26 d.
Dalia Asanavičiūtė: krizės akivaizdoje visame pasaulyje sukūrėme vienybės tinklą
tiesa.com
asmeninis albumas, facebook

Buvome nusiteikę, kad didžiausią šio amžiaus krizę sukėlė britai, nuspręsdami palikti Europos Sąjungą. Oi kaip klydome.

Pradžioje žiūrėję į viruso plitimą Kinijoje dažnas numojome ranka, tačiau kaip dovana atvežtas užkratas ir paskleistas visuose pasaulio kraštuose juoko nebekėlė. Įsitempę žiūrėjome į Italijos agoniją, ir spėliojame, kiek savaičių Jungtinei Karalystei liko iki žaibiško viruso plitimo, kaip virusą suvaldys Vokietija, Prancūzija, Ispanija, JAV ir kitos valstybės.

Kaip Jungtinės Karalystės premjeras pažymėjo, kovojame su nematomu ir nežinomu priešu. Ir pridurčiau kovojame mokydamiesi eigoje. Bandydami ir testuodami įvairias strategijas, tikėdamiesi, jog daugiausiai per tris mėnesius virusas bus pažabotas, arba didžioji dauguma persirgsime ir įgausime imunitetą. Išvadas galėsime padaryti tik ateity.

Bet be viruso kaip reiškinio susidūrėme ir su žmogiškuoju pradu. Emocine reakcija, panika, pykčiu, bet kartu ir gėriu, atjauta, supratingumu ir bendruomeniškumu. Laikome mūsų visų atsakomybės ir sąmoningumo egzaminą. Užsienyje besisvečiuojančius lietuvius pasiekusi žinutė raginanti greičiau grįžti namo, sukėlė mūsų visų stebėtus įvykius - desperatišką bilietų į Lietuvą paiešką, eiles Lenkijos pasienyje, sausakimšus keltus.

Buvo raginama atšaukti nebūtinas keliones ir likti ten, kur yra. Bet buvo ir yra be galo daug situacijų, be galo daug motyvų, kodėl žmonės norėjo grįžti namo. Juk tai kažkieno vaikai, grįžtantys uždarius universitetus, tėvai, grįžtantys pas savo vaikus, broliai, seserys ir kaimynai. Tačiau šalia viso matomo chaoso vyko ir niekam nematomas darbas.

Kai šalia atsidavusių Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų, diplomatinių atstovybių, Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų (nuoširdus ačiū Jums visiems!) dirbančių kiauromis paromis, siekiant surasti svečiose šalyse pasimetusius tautiečius ir padaryti viską, kad jie saugiai grįžtų namo, ranka rankon stojo užsienio kraštuose esančių bendruomenių aktyvistai.

Socialinių tinklų pagalba taip pat ieškojome tarpais atrodytų beviltiškoje padėtyje esančių lietuvių nuo Kamerūno iki Islandijos ir Filipinų. Siunčiant jiems asmeniškai žinutes, jautėmės tarsi laikytumėme ranką, nors ir nematomą. Ryšys su sąlyginai saugiu pasauliu jiems teikė viltį, kad jie yra matomi, apie juos žinoma.

Visa širdimi norėjome perduoti vienintelę žinią – jie nėra palikti, Lietuva jų nepamiršo ir daro viską, kad jie galėtų kuo greičiau kojomis paliesti savo gimtąją žemę. Galima buvo jausti rimstančią paniką, tikėjimą, kad net tokioje sunkiai suvaldomoje situacijoje yra viltis. Visai nepažįstantys vieni kitų žmonės siūlė dovanoti lėktuvo bilietus. Šimtai žinučių, šimtai atsakymų.

Dėkojome žmonėms už jų gerumą, nelaukdami padėkų patys. Ypač įstrigo vienos geraširdės moters reakcija, padėkojus už jos padovanotą lėktuvo bilietą: “Nėra už ką! Visada už tautiečius!” Ir visame tame chaose ir panikoje galima jausti stiprų bendruomeniškumą, stiprią jungtį užsienio lietuvių tarpe.

Nebėra svarbu, kur mes gyvename, kokių organizacijų nariais esame ar nesame. Svarbu padėti, kuo plačiau skleisti informaciją apie visas pagalbos priemones ir būdus. Ir tą dalyti kiek įmanoma operatyviau.

Neklausinėjant, kam ir kodėl to reikia, tiesiog tarsi nematomais siūlais apjuosiant pasaulį, sujungti vieno tikslo. Ir apima tas neįtikėtinai geras jausmas, kai supranti, kad esi naudingas. Kad tokių kaip tu visame pasaulyje yra gausybė.

Ir gera suprasti, kad Globali Lietuva ne teorija, bet realybė. Su visa savo jėga pasaulyje, skirta padėti, prisidėti ir būti kartu ir džiaugsme ir bėdoje.

2020 03 23 16:55
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt