pirmadienis, gegužės 17 d.
Kalavijai, šarvai ir lūžę kaulai – šiuolaikinių vikingų gyvenimas
Alfa.lt

Vieni žmonės kolekcionuoja pašto ženklus, kiti – bėgioja maratonus, o istorijos rekonstruktoriai persikūnija į tolimos praeities karius, kiek įmanoma tiksliai atkuria jų aprangą, šarvus, ginklus ir kaunasi dvikovose bei iš praeities iškilusiuose mūšiuose, kuriuose beveik kaip senovėje kartais liejasi kraujas ir lūžta kaulai.

38 metų Tadas (rekonstruktorių grupėse žinomas Tautvilo vardu) Kavolis – istorijos rekonstruktorius, šia veikla užsiimantis jau apie 20 metų. Pradėjęs Lietuvoje, jo antruoju aš tapo senovės aukštaičių karys, o prieš keletą metų išvykęs gyventi į Jungtinę Karalystę, jis nedelsdamas prisijungė prie tarptautinio vikingų epochos rekonstrukcijos klubo „Ulflag“ atšakos Londone ir tapo vikingu.

Londone dabar gyvenantis kaunietis Tadas pasakojo portalui Alfa.lt, kad istorine rekonstrukcija jį paskatino užsiimti kiti susiję interesai – domėjimasis Lietuvos istorija ir archeologija, etnografija.

„Nuo vaikystės domėjausi viduramžiais, pagoniškąja Lietuva. Dalyvavau keliose archeologinėse ekspedicijose, kur galėjau pats prisiliesti prie iškastų ginklų ir papuošalų. Ir universitete pasirinkau etnologijos studijas“, – pasakojo Tadas.

Kalvių, mokančių kalti senovinius šarvus ir ginklus, Lietuvoje buvo vos vienas kitas, o ir jų darbų kainos jauniems karo istorijos entuziastams buvo neįkandamos. Todėl pirmuosius šarvuotės elementus jie gaminosi patys.

Aukštaičių karys

Pirmuosius žiedinius marškinius Tadas savo rankomis pasigamino iš spyruoklių. Tam prireikė kolosalaus laiko – 3 mėnesius jis savo rankomis jungė grandis ir skirdavo tam po keletą valandų kas vakarą. Šalmus gamindavo iš Antrojo pasaulinio karo šalmų.

„Palyginti su Jungtine Karalyste, ekipuotės autentiškumui Lietuvoje buvo skiriama daug daugiau dėmesio. Tai tapo pačiu svarbiausiu prioritetu ir savadarbiams šarvams vietos nebeliko“, – pasakojo T. Kavolis.

Pačioje pradžioje Tadas prisijungė prie bene garsiausio Lietuvoje rekonstruktorių klubo „Vilkatlakai“, kurio nariai užsiėmė kelių laikotarpių – „tautų kraustymosi“ V–VIII a., „vikingiškojo“ IX–XI a. ir „Lietuvos valstybės kūrimosi ir LDK ankstyvasis laikotarpis“ XII–XIV a. – rekonstrukcija.

„Taigi, skirtingiems festivaliams atitinkamai skirtingai ir rengdavomės. Aprangos ir žalvarinės juvelyrikos dirbinius buvo galima pasigaminti Lietuvoje, o jei prireikdavo ginklų ir šarvų, užsakinėdavome užsienyje – Lenkijoje, Ukrainoje. Beje, tas pats ir Jungtinėje Karalystėje – britai juos taip pat užsako Lenkijoje, Slovėnijoje, Rusijoje, Indijoje. Anglijoje taip pat yra savų meistrų, bet užsienyje užsisakyti pigiau“, – sakė rekonstruktorius.

Kaip jau minėta, lietuviai rekonstruktoriai itin skrupulingai rūpinasi ekipuotės autentika. „Tas skrupulingumas nuolat augo, nes su laiku gerėjo galimybės užsisakyti profesionaliai pagamintus drabužius ir šarvus. Pavyzdžiui, Lietuvoje dirba profesionalios audėjos, autentiškais metodais audžiančios ir dažančios audinius. Anglijoje tam skiriama daug mažiau dėmesio. Čia svarbiau – saugumo priemonės“, – teigė T. Kavolis.

„Anglai kartais po drabužiais dedasi net ir plastikines apsaugas, kurių Lietuvoje vengiama. Pamenu, kad kai kuriuose renginiuose Lietuvoje reikalauta tokio absoliutaus autentiškumo, kad po drabužiais buvo netgi draudžiama dėvėti apatinius. Juk jų senovėje nebuvo“, – juokėsi Alfa.lt pašnekovas.

Ekipuotė brangi, bet „įkandama“

Kraustydamasis į Londoną, Tadas jau žinojo, kur kreiptis, kad toliau užsiimtų mėgstama veikla. Apie 100 narių (30 iš jų nuolat aktyvūs) vienijantis klubas „Ulflag“ jį mielai priėmė į būrį vikingų, anglosaksų, slavų ir kitų Vikingų epochos karių.

„Persikūnijęs“ į vikingą, Tadas atitinkamai rinkosi ir ekipuotę, kurios autentiškumu rūpinasi ne mažiau, nei atkurdamas aukštaičių karį.

Šiuo metu jis turi 2 šalmus, kurių pirmasis atkurtas pagal Ukrainos teritorijoje rastą artefaktą, o antrasis – iš dabartinės Rusijos. Pastarasis nuo originalo skiriasi tuo, kad turi nosies apsaugą. „Tai pavyzdys skirtumo tarp lietuvių ir anglų požiūrio: lietuviai būtų rinkęsi tik nuo originalo nesiskiriantį variantą, o anglai laikosi nuomonės, kad saugumo dėlei galima kiek nusižengti autentikai. Kai kuriuose festivaliuose net neleidžiama dalyvauti be apsaugų“, – paaiškino rekonstruktorius.

Taip pat Tado „arsenale“ yra plieninės oda aptrauktos pirštinės, žiediniai marškiniai ir neseniai iš lenkų meistro Londone įsigyti lameliaro šarvai (atkurti pagal X a. radinį Švedijoje), kuriuos rekonstruktorius nusprendė, be kita ko, įsigyti geresnės apsaugos tikslais. Mėgstamas ginklas – kalavijas. Beje, Lietuvoje dauguma renkasi kalavijus ir kovos kirvius bei dvirankius kirvius. Anglijoje jie taip pat populiarūs, bet taip pat paplitę kovos peiliai, o vienas populiariausių ginklų – ietis.

Norint užsiimti vikingų rekonstrukcija, nebūtina būti galiūnu, bet fizinio parengimo visgi reikia – visas ekipuotės komplektas sveria apie 20 kg. Kovose dalyvauja ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus vyrai. Tadui teko sutikti tokių, kuriems jau buvo per 50 metų.

Visą ekipuotės komplektą, įskaitant drabužius ir dekoro elementus, galima įsigyti už 2000–2500 svarų sterlingų.

Šiuo atžvilgiu Lietuvoje ir Anglijoje taip pat skiriasi tradicijos: Lietuvoje įprasta naujokui duoti naudotis klubo turimais ekipuotės elementais, o klubą paliekantis jo narys palikdavo ir savo ekipuotę. O Anglijos klubuose viską reikia įsigyti pačiam, nors klubas gali padėti tai padaryti.

Skirtingi kovos stiliai

Kaip Alfa.lt pasakojo Tadas, Londone prisijungęs prie klubo „Ulflag“, ėmė lankyti treniruotes, kurios vyksta gana intensyviai – po porą kartų per savaitę. Treniruotės skirtos išmokti ir tobulinti senovės kovos meną, tačiau ne tik – reikia išmokti ir taip kautis, kad dvikovos ar mūšio inscenizacijos metu nesužalotum priešininko.

Beje, egzistuoja 3 kovos stiliai, besiskiriantys realistiškumu – „Vakarų“, „Rytų“ ir „Hema“. Pirmasis laikomas saugiausiu, o trečiasis – agresyviausiu.

„Lietuvoje visada dominavo „Rytų“ stilius, o Anglijoje – „Vakarų“. Pastarasis stilius pasižymi labai griežta smūgių saugumo kontrole ir kaunamasi be šarvų. „Rytų“ stiliuje leidžiama smūgiuoti į galvą, o smūgiai ganėtinai stiprūs. Reikalingi šarvai. „Hema“ stilius laikomas artimiausiu realiai kovai – leidžiama smūgiuoti praktiškai į bet kurią kūno dalį, pavyzdžiui, riešus ir veidą. Tuo pat metu kontroliuojamas smūgių stiprumas. Šis stilius mažiausiai paplitęs“, – pasakojo Tadas.

Lietuvoje ir Anglijoje skiriasi ir dvikovų tradicija. „Lietuvoje, jei išmušei priešininkui iš rankų ginklą – nerašyta taisyklė reikalauja sustoti ir leisti jį pasiimti. Anglijoje – ne, todėl dvikovose privalomas kovos peilis kaip atsarginis ginklas. Mėgstu šį ginklą, nes jis labai efektyvus suėjus į artimą kontaktą su priešininku – su kovos peiliu esi daug greitesnis“, – pasakojo rekonstruktorius.

Be to, dvikovose Anglijoje paprastai skaičiuojami praleisti smūgiai ir po kiekvieno jų kova stabdoma. Lietuvoje dvikova vyksta be pertraukos ir taškai sumuojami jai jau pasibaigus. Anot Tado, šis skirtumas buvo vienas iš faktorių kartu su Lietuvoje įgyta dvikovų patirtimi (laimėtas ne vienas turnyras), padėjusių Anglijoje greitai pelnyti gero kovotojo vardą – pertraukos dvikovoje palengvina fizinį krūvį, kuris Lietuvoje būdavo didesnis.

Tarptautinis bendraminčių tinklas

Kaip Alfa.lt pasakojo T. Kavolis, vikingų rekonstrukcija Europoje gana paplitusi. Vien „Ulflag“ klubas turi padalinius ne tik įvairiuose Anglijos regionuose, bet ir kitose šalyse – Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.

„Pagrindine klubo veikla galima laikyti treniruotes. Lietuvoje daug daugiau dėmesio skiriama žygiams, lankomi piliakalniai. Yra to ir Anglijoje, bet čia, galima sakyti, pagrindinė veikla yra sportinė, primenanti Rytų kovos menų klubų veiklą. Reikia mokėti už treniruotes, kurias veda sertifikuoti meistrai“, – pasakojo Tadas.

Alfa.lt pašnekovas apgailestavo, kad nespėjo su „Ulflag“ klubu dalyvauti daugiau renginių, kurie būna gana masiški. Viską sustabdė apribojimai dėl koronaviruso.

Paprastai rekonstruktorių klubai labai aktyviai dalyvauja renginiuose. „Lietuvoje vasarą į renginius vykdavome turbūt kas antrą savaitgalį, ypač jei metai žymi kokią nors istorijos sukaktį“, – teigė Tadas.

Anglijos, kaip ir kitų šalių, klubai taip pat renkasi į didelius renginius, festivalius. Juose dalyvauja ne tik kariai, bet ir savo gebėjimus pristatantys amatininkai. Abi grupės įsirengia atskiras stovyklas.

„Vyksta dvikovų turnyrai, kurių dalyviai paskirstomi į grupes pagal kovos stilių. Vyksta ir masinės kovos, kuriose Anglijoje taip pat skirstoma į „Rytų“ ir „Vakarų“ stilių“, – pasakojo Tadas.

Klubuose egzistuoja hierarchija, kuri, pavyzdžiui, „Ulflag“ klube priklauso ne nuo meistriškumo, o nuo narystės laiko. Hierarchija atspindima skydų raštais. „Jei ji būtų užtarnaujama dvikovose – jau būčiau pakilęs į aukštesnį lygį“, – juokėsi pašnekovas.

„Rimtos“ ir „nerimtos“ traumos

Nesunku spėti, kad net ir treniruoti rekonstruktoriai neretai sužeidžia vieni kitus. Iš Alfa.lt pašnekovo pasakojimo galima spręsti, kad traumos – gana įprastas reiškinys. Tik kad į kai kurias iš jų rekonstruktoriai net nekreipia dėmesio.

Paklausus, kiek yra patyręs traumų, Tadas pasvarstė, kad „rimta trauma turbūt buvo tik viena“. Paprašytas paaiškinti, ką laiko rimta trauma, pašnekovas įvardijo tik vieną – kai lūžus rankai prireikė dviejų operacijų. Tuo metu į klausimą, ką laiko nerimtomis traumomis, T. Kavolis tiesiog atsakė, kad tai tokios traumos, „dėl kurių nereikia kreiptis į gydytojus – pirštų arba šonkaulių lūžiai, sykį patirtas sužeidimas į skruostą“.

Pasak rekonstruktoriaus, tarptautiniuose renginiuose susirenka šimtai ir net tūkstančiai dalyvių. Tokio masto renginiuose traumos įprastos net ir treniruotėse. „Su „Ulflag“ klubu dalyvavau masinėje treniruotėje Lenkijoje, kur man sulaužė šonkaulius. Nesikreipiau į medikus, tik išgėriau nuskausminamųjų. Visgi tada nusprendžiau, kad būtų pravartu turėti labiau apsaugančius šarvus, ir nusipirkau lameliarą“, – dalijosi patirtimi rekonstruktorius.

Kaip pasakojo Tadas, itin dažnos traumos nuo dūriamųjų smūgių ietimi: „Kai vyksta intensyvi kova, daugelis nesuvaldo smūgio stiprumo ir pataikymas ietimi į šoną, pilvą arba koją net labai juntamas.“ Palitusios ir peties traumos, jei praleidžiamas smūgis dvirankiu kirviu.

Nors pačiam neteko būti tragiškos kovos baigties liudininku, Tadas pasakojo, kad yra girdėjęs ir apie mirtinus atvejus: „Girdėjau, kad po 2012 m. festivalio mirė „Jomsviking“ grupės įkūrėjas, kuris buvo sužeistas kovos metu ir mirė nuo kraujo užkrėtimo.“

„Todėl naujokui atėjus į klubą, jo klausiama, ar pasiskiepijęs nuo stabligės, prašoma įvardyti, kokių traumų patyrė ir ar turi rimtų sveikatos problemų. Asmeniškai nebuvau mirties liudininku, bet daugybę kartų mačiau, kaip traumas patyrusius žmones išsiveždavo greitoji medicinos pagalba“, – pasakojo T. Kavolis.

Pavojai nuo rekonstrukcijos neatbaido ir merginų. Nors jų gana nedaug, ir paties Tado draugė kartu dalyvauja kovinėse treniruotėse. Vyrai niekada jų nepašiepia ir vertina su derama pagarba, kaip jiems lygius karius.

Alfa.lt susisiekė ir su Londono „Ulflag“ klubu pasiteirauti, kaip sekėsi lietuviui Tadui įsilieti į anglų (nors klube yra ir kitų tautybių atstovų) vikingų būrį. Gavome atsakymą, kad Tadas yra tikras komandinis žaidėjas ir puikus draugas. „Jis labai patyręs šioje srityje. Kai prisijungė prie klubo, mūsų gretas papildė tikras veteranas. Puikus vaikinas ir puikus kovotojas!“ – gavome atsakymą iš Londono.

2021 01 30 12:37
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt