pirmadienis, spalio 26 d.
Lietuvė Norvegijoje: „Pinigai nelemia mano gyvenimo kokybės“
tiesa.com

Scenografė Simona Biekšaitė, šiuo metu, kaip pati sako, oficialiai „įsirengusi bazę“ Norvegijoje. Baigusi bakalauro studijas bei įpusėjusi magistrą mergina suprato norinti naujų iššūkių bei kitokio suvokimo apie teatrą, tad pasirinko mokslus Norvegijos teatro akademijoje. Juos baigus jai atsivėrė daugybė kelių viso pasaulio teatruose.

 Išvyko dėl žinių 

– Su kokiais režisieriais bei aktoriais teko dirbti gyvenant Lietuvoje?

– Lietuvoje gal porą metų po bakalauro baigimo, pradėjusi magistro studijas, labai intensyviai dirbau. Tuo metu Jonas Vaitkus man pasiūlė kurti scenografiją savo spektakliui. Tai buvo didelis įvykis ir sunki užduotis, juk J. Vaitkus – legendinis režisierius. Taip pat teko dirbti su Jonu Varnu, Jūrate Paulėkaite. Būtent per ją aš ir pamačiau pasaulio teatrą. Po mūsų susitikimo man atsirado kitas supratimas, didžiulis smalsumas.

Tai buvo jungtinis Suomijos, Belgijos ir Lietuvos teatralų darbas. Režisierius buvo suomis, scenografė – lietuvė, choreografas – belgas. Įšokau į šį spektaklį kaip į ledinį vandenį. Buvau šviežia bakalaurė, vos tesiorientuojanti aplinkoje ir teatrą teoriškai suprantanti iš dailininko pozicijos. Be to, darbe visi bendravome angliškai, ir tai nebuvo labai lengva, nes nemažai dalykų pasakoma tarp eilučių, dėliojami akcentai, kuriuos būtina suprasti. Tai buvo kūryba, kurios aš nebuvau mačiusi: aktoriai repetavo Suomijoje, šokėjai – Briuselyje, scenografija buvo kuriama Lietuvoje, o paskui visi susitikome.

– Lietuvoje turėjote karjeros perspektyvų, tad kokios priežastys paskatino jus išvykti?

– Man labai pasisekė, kad iškart po studijų galėjau dirbti su tokiomis asmenybėmis. Iš esmės jie išprovokavo mano užslėptas ambicijas, tarsi užprogramavo mane siekti daugiau ir žvelgti toliau. Kai esi labai jaunas ir dirbi su geriausiais teatro žmonėmis, ima rodytis, kad jau pasiekei lubas ir nebeturi kur tobulėti Lietuvoje. Būčiau tobulėjusi, neneigiu to, tačiau tuomet atrodė, jog viskas vyktų su tais pačiais žmonėmis, apsuptai tų pačių žinių srauto.

Pajutau, jog Lietuvos kontekstas mane truputį riboja. Tuomet kilo noras mesti iššūkį sau pačiai, kilo daug klausimų apie teatrą užsienyje – teatrą kitomis kalbomis, kitokį supratimą apie dekoracijas, aktorių darbą ir bendravimą. Buvo smalsu, kilo begalinis žinių troškulys, norėjau patikrinti, kaip mąsto tie, kurie pristato savo darbus festivaliuose, tokius skirtingus nuo mūsiškių. Lietuvos kultūros lygis aukštas, ir jį stengiamasi išlaikyti. O man, atvirkščiai, norėjosi paimti ir sugriauti. Kuriant spektaklį nebijoti, kad projektas nepavyks. Mąstymas kūrybai kyla iš lokalios aplinkos ir kasdienybės, jaučiau, kad Lietuvos kontekstas manęs nebedomina ir idėjų nebeduos, reikia jų imti pačiai ir iš kitur.

– Ką tik baigėte studijas Norvegijos teatro Akademijoje. Kokie jūsų tolimesni planai?

– Šiuo metu kuriu scenografiją operai, kuri spalį bus rodoma Oslo operos ir baleto teatre. Tai mano diplominis ir pirmasis profesionalus darbas. Dirbu su švedų ir norvegų kūrybine trupe. Operetė pasakoja apie postapokaliptinį šiaurietišką pasaulį, apie moralės, identiteto problemas, kylančias praradus visus turtus, kuriais šiuo metu garsėja Norvegija. Tai tarsi idėjų kryžkelė, kurioje labai įdomu, nes nėra nustatytų standartų, net nėra baimės, kad dirbame šiame teatre. Viskas prasideda nuo eksperimento. Gera jausti, kad nėra spaudimo, bet kartu būti labai savikritiškai.

Scenografę labiausiai domina modernus teatras.

– Baigusi šį projektą liksite Norvegijoje?

– Turiu planų Estijoje, kuriuos pradėsiu įgyvendinti rugpjūtį. Dirbsiu su savo kolege este, režisieriumi iš Niujorko bei vietiniais aktoriais. Tai bus eksperimentinis darbas, kuriam dar neturime pradinės medžiagos. Rudenį grįšiu į Lietuvą ir kursiu darbą Nacionaliniame teatre su Vidu Bareikiu.

Vėliau dirbsiu su Loreta Vaskova ir Albertu Navicku, kuris gyvena ir dirba Prancūzijoje. Iš esmės, dauguma mano projektų – tarptautiniai. Labai norėčiau pamėginti sukurti scenografiją vietovėje, kur gyvena tik vietiniai žmonės, nėra tautų maišalynės, ir sukurti lokalų darbą, nes tiesiog įdomu, ką ten atrasčiau.

Spektaklis ir klausimai

– Kiek trunka spektaklio kūrimas?

– Tai priklauso nuo konkretaus kūrėjo. Būna, kad tris mėnesius renka medžiagą ir per mėnesį sukuria visą spektaklį. Mes šį projektą pradėjome judinti vasarį. Balandį prasidėjo rimtesni darbai, dabar atostogaujame, o rugpjūtį pradėsime „statybas“: instaliacijas, repeticijas, scenos darbus. Tad išeis apie pusmetį.

– Su kuo daugiausiai dirbate kurdama scenografiją?

– Akademija pakeitė požiūrį į darbą su aktoriais. Jie treniruojami taip, kad galėtų būti ne tik atlikėjai, bet ir režisieriai, vadybininkai ir projekto kūrėjai. Mes, scenografai, buvome mokomi turėti tuos pačius įgūdžius, kad galėtume pateikti save visuomenei. Tarp mūsų sukurtas labai glaudus ryšys.

Man malonu kartu dirbti su aktoriais, suprantančiais, ką kalbu aš, ir pačiai juos suprasti. Taip gimsta netikėti eksperimentai, iš kurių galima išvystyti labai įdomų projektą. Galbūt demokratinė struktūra ir buvo tai, ko ieškojau, nes iki šios akademijos teko dirbti tik hierarchinėse teatro struktūrose.

 

Darbas su geriausiais Lietuvos teatralais paskatino žvalgytis toliau.

– Ar pasitaiko, kad jūsų kurtos scenografijos žiūrovas nesupranta?

– Mes ir stengiamės padaryti taip, kad jis nesuprastų. Mes norime, kad žiūrovams kiltų klausimų. Tai tarsi žvejojimas – užmeti kabliuką, bet nežinai, kas yra po vandeniu. Jei esi geras žvejys, žuvis, vienaip arba kitaip, užkibs. Panašiai yra ir mano darbe – mes provokuojame publiką. Manau, ganėtinai nuobodu žiūrėti spektaklį, kuriame užkoduoti visi atsakymai į klausimus. Man kur kas įdomiau parodyti ką nors naujo ir šokiruoti, nebūtinai iš blogosios pusės. Bet kuriuo atveju, rezultatas turi iškelti ne vieną klausimą.

Įkvėpimo suteikia žmonės

– Kur semiatės idėjų spektakliams?

– Tai yra mano gyvenimas. Idėjų neieškau, analizuoju esamą situaciją. Skaitau laikraščius, tinklaraščius, stebiu aplinką – domiuosi tuo, kas šiandien artima potencialiems žiūrovams. Bendravimas su žmonėmis taip pat suteikia begalę idėjų. Mano pagrindinis inspiracijos šaltinis, turbūt, yra žmonės, nesvarbu, gyvenčiau kaime ar važiuočiau į Niujorką. Žmonės – tarsi veidrodis to, kas vyksta aplink. Kiekvienas žmogus kardinaliai skiriasi nuo kito, jų požiūris bei pateikimas gali būti kiek panašus, bet vis dėlto turės skirtingų aspektų. Visi jie sukuria mirguliuojantį minčių, idėjų, nuomonių paveikslą. Netikiu pilkosios minios koncepcija. Kiekvienas žmogus savaip įdomus, tik reikia juos kažkaip prakalbinti – tai ir stengiuosi daryti.

– Į ką atsižvelgiate kurdama konkretaus spektaklio scenografiją bei kostiumus?

– Tai labai svarbus žingsnis prieš pradedant dirbti. Svarbu nustatyti vietą ir identitetą. Jei vykstu į kitą šalį, pasidomiu jos teatro istorija. Teatro užimama pozicija visuomenėje – labai svarbi, ne mažiau svarbi, nei kasdieniai vietinės bendruomenės įvykiai. Taip pat svarbi politinė, ekonominė situacija bei šalies vaidmuo pasaulyje. Bendrauju su žmonėmis gatvėje. Susirinkusi paviršutinę medžiagą keliauju prie turinio.

Stengiuosi realistiškai įsivaizduoti pasaulį, kurį aprašo kūrinys, ir galiausiai bandau sujungti tuos du pasaulius, rasti susikirtimo taškus tarp esamybės, čia ir dabar, ir tarp kūrinio plotmės. Bet kurią pjesę galima pritaikyti šiuolaikiniam žiūrovui. Kartą su J. Paulėkaite politinių pabėgėlių rajone, netoli Austrijos, pristatėme spektaklį pagal Čechovo „Vyšnių sodą“. Sulaukėme neįprasto rezultato, nes kalbėta buvo tiesiogiai vietiniam žiūrovui. Tikiu, kad pati didžiausia refleksija patiriama tuomet, kai pjesė artima esamai situacijai, kai žiūrovas ir aktorius sutaria svarbiausiais klausimais.

Nesibaido keistuolės etiketės

– Lietuvoje retas teatre dirbantis žmogus gali gerai gyventi iš savo amato. O kaip užsienyje?

– Pragyvenimas – labai reliatyvi sąvoka. Vienam reikia labai daug, kitam – labai mažai. Esama įvairiausių alternatyvų. Pragyvenimas ir pinigai yra skirtingi dalykai. Išgyvenimui pinigų nereikia daug, o jei darai tai, kas tau patinka, ir esi laimingas bei išreiški save kaip asmenybę, tuomet pragyveni ir drįstu sakyti, gyveni kuo puikiausiai. Aš niekad nesu dirbusi dėl pinigų, tai labai neįdomu. Pinigai – tai kažkas, kuo aš sumoku už namus ar lėktuvo bilietus, bet mano gyvenimo kokybės jie nelemia. Tai tarsi įrankis, kurio buvimas nepadaro manęs laimingesnės. Gauti pajamų ir uždirbti reikia, neteigiu, kad pinigai – niekinis dalykas, tačiau jie niekada nebuvo mano tikslas.

– Kokie spektakliai jums artimesni: klasikiniai ar modernūs natūralistiniai?

– Mėgstu ir klasiką, tik neapdulkėjusią. Teatras įdomus kai gyvas ir jaudina publika. Muziejiniai veikalai man nelabai įdomūs, kaip ir publika, mėgstanti tokius spektaklius.

 

Scenografė teigė, jog teatras turi būti gyvas, tarsi organizmas.

– Dažnas teatro žmogus realybėje laikomas keistuoliu. Ar susiduriate su tokiu požiūriu?

– Labai dažnai susiduriu, ir mane vadina kitokia. Iš pradžių pykau dėl tokio požiūrio, bet paskui supratau, kad gal yra tiesos šiame žodyje. Aš nesistengiu sukurti ir pristatyti žmonėms savo pačios paveikslo geriausios versijos. Bendrauju taip, kaip jaučiu, nesistengiu nieko vaidinti, ir jei darau klaidų, tai jos akivaizdžios. Žmones tai šiek tiek trikdo, galbūt tas atvirumas. Pripratau prie požiūrio į save, prie galvosūkio, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Teatro žmonės gyvenime žaidžia, jiems reikalingos kraštutinės patirtys. Jų elgesys dažnai būna ekstremalus. Akademijoje mus mokė laužyti normatyvus, eiti į nežinomybę, daryti tai, kas neleidžiama, griauti tabu, klausti, ar tai, kas draudžiama, tikrai gali būti draudžiama, ar to draudimo reikia. Man nekeista, kad visuomenėje mes atrodom keistokai. Tie, kuriuos priima į teatro akademijas, jau būna gana maištingos sielos, o išėję jie dar ir žino, kaip tą daryti profesionaliai.

2013 08 02 07:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt