trečiadienis, spalio 28 d.
Lietuvei Londone netrūksta nieko
tiesa.com

Daura Gasiūnaitė atvyko į Londoną manydama, kad jei nepritaps ir jai čia nepatiks, grįš atgal. Bet atsitiko taip, kaip retai atsitinka ir pasakose: Londonas tapo vieta, kurnetrūksta nieko. Jauna moteris dirba mylimą darbą ir džiaugiasi nuostabia savo šeima.

– Daura, Londone gyvenate nuo 2007-ųjų. Kas tai lėmė ir kokia buvo pradžia Londone?

– Gyvenau Kaune, dirbau fotoprekių parduotuvėje, auginau 2 vaikus. Buvo lengva, nes šalia buvo mama ir močiutė. Bet aš visą gyvenimą gyvenau Kaune, tam pačiam name, ta pati mokykla. Niekada niekur nesikraustėm, jokių įvykių, jokio streso. Tolimiausias išvažiavimas – 10 dienų atostogos Palangoje. Augindama du vaikus su močiučių pagalba jaučiau galimybę kažką nuveikti, išbandyti nejausto ir nepatirto. Ir išbandžiau.

Sėdau į lėktuvą ir išskridau. Žinoma, dėkinga žmogui, kuris mane sutiko ir vedžiojo už rankos, supažindino su visiškai kitokia aplinka. Buvo labai keista matyti tiek daug skirtingų žmonių, bet iškart pasijutau laisvai, nes niekas nežiūrėjo vertinančiu žvilgsniu. Žmonių veidus puošė šypsenos, jos veikė užkrečiamai, ir šypsena veide tapo nuolatine mano palydove.

Nustebino ir namai, kurie pasirodė labai gražūs ir įdomūs, o beveik prie kiekvieno namo tiek daug nuostabių gėlių. Taigi, pradžia Londone buvo kupina nuostabos, žavėjimosi ir prisitaikymo. Vis tik, mano žvilgsnis lietuviškas – tyrinėti kitą žmogų ir juo stebėtis. Žmogus, pamatęs tokį mano žvilgsnį, nesuprasdavo tikrosios reikšmės, o iškart pasisveikindavo. Tikriausiai pagalvojęs, kad mes pažįstami.

– Auginate tris vaikus. Lietuvoje šeimai, turinčiai tris vaikus, net ir ne krizės sąlygomis sunku išgyventi. O kaip yra Londone?

 

– Ar vienas, ar trys vaikai – ir sunkumų, ir džiaugsmo netrūksta. Iš valstybės jaučiu rūpestį tiek finansiškai, tiek vaiko saugumu. Ir nesvarbu, ar tai vienas vaikas, ar daugiau. Viskas apskaičiuojama, kiek pragyvenimui pakanka kiekvienam asmeniui. Pagal tai ir sprendžiama, ar reikalinga parama šeimai, ar užtenka atlyginimo. Be to, nors labai mėgstu apsipirkti mokyklinių prekių skyriuje, vis dėlto džiaugiuosi, kad nereikia vaikam jų pirkti mokslams. Sąsiuviniai, knygos, pieštukai – visko yra mokykloje. Telieka pasirūpinti uniforma.

Stebėjausi britų rūpesčiu dėl lankomumo. Negalėjau suprasti, kodėl skiria apdovanojimą, jei lankomumas 100 proc. Vis dėlto jie – teisūs. Jei moksleivis nepraleido nė vienos dienos, vadinasi, jis išklausė visą programą. Juk daug lengviau paaiškinti, jeigu nesuprato to, ką išgirdo, nei paaiškinti tai, ko net negirdėjo. Nors daugelis pašiepia mokyklos aptvėrimą, bet aš tuo džiaugiuosi, nes žinau, kad vaikai tikrai mokykloje ir jų saugumu rūpinamasi.

– Kokius darbus per visą tą laiką, praleistą Londone, teko dirbti?

 

– Pirmas mano darbas Londone buvo skrajučių platinimas. Man šis darbas idealiai tiko, nes norėjau pažinti miestą ir pamatyti kuo daugiau, tapti savarankiška. Labai pasisekė, kad pradėjau dirbti būtent tokį darbą, nes pamačiau tai, ko nebūčiau pamačius atvykusi kaip turistė arba dirbdama viešbutyje, biure ar restorane. Kiekvieną dieną gaudavau žemėlapio skiautelę su skirtingais Londono rajonais ir pati savarankiškai sugalvodavau, kaip iki ten nusigauti. Išbandžiau visas transporto priemones – tiek metro, tiek autobusus ir traukinius. Vieną dieną aplankydavau Vakarų Londoną, kitą dieną jau važiuodavau į pietus.

Kitas darbas tetruko vos keletą mėnesių. Dirbau viešbutyje. Sunkumų aš nebijau, bet nesąžiningumo negaliu pakęsti. Sugrįžau prie pirmojo darbo. Į darbą pasiimdavau ir fotoaparatą. Pagaliau supratau, kad vis labiau man patinka fotografuoti, supratau, kad turiu galimybę hobį paversti mylimu užsiėmimu. Nešvaisčiau daugiau laiko kitiems darbams ir ėmiau siekti savo svajonės – ieškojau būdų, kaip tapti profesionalia fotografe.

– Ar galite išduoti paslaptį, kiek minimaliai jūsų šeimai reikia pinigų, kad išgyventų mėnesį ir jaustųsi oriai?

– Turiu tokią blogą savybę – neskaičiuoti pinigų. Ne tik svetimų, bet ir savų neskaičiuoju. Negaliu ir pasakyt, kiek išleidžiame per mėnesį. Bet apsilankymas maisto prekių parduotuvėje svyruoja nuo 40 iki 100 svarų. Jei važiuoju vienąkart per savaitę, tai užtenka ir tiek, jei dažniau, tai ir prisiperkam daugiau. Svarbiausia – susimokėti mokesčius, o jau po to visa kita.

– Dabar Londone fotografuojate. Ar tai yra hobis, ar pragyvenimo šaltinis? Papasakokite, kaip fotografija atsirado jūsų gyvenime ir ką ji jums reiškia?

 

– Vaikystėje stebėdavausi menininkų sugebėjimais piešti žmonių portretus prie Palangos tilto. Nors pati labai mėgdavau piešti ir neblogai sekėsi, bet žmogaus portreto niekaip nepavykdavo. Vis tikėjausi, kad kada nors išmoksiu. Taip ir neišmokau... Bet dabar žmonių portretus fotografuoju. Labai mėgdavau žiūrėti senas tėvų nuotraukas. Albumus esu peržiūrėjus šimtus kartų. Svečiuose visad prašydavau atnešti parodyti nuotraukų albumą. Peržiūrėjus visus albumus jausdavau, kad jau galima eiti namo. Fotografija mano gyvenime svarbi nuo tos dienos, kai mano mama pradėjo reguliariai mane vesti į fotoateljė, kiekvienais metais prieš pat mano gimtadienį. Tiesa, tuomet buvau modelio vietoje ir labai nejaukiai jausdavausi tas keletą sekundžių. Tai yra išlikę ir dabar, todėl dažniau būnu kitoj fotoaparato pusėj.

– Kaip sekėsi mokytis šio amato paslapčių?

– Kai supratau, kad fotografija man reikalinga, ėmiausi ieškoti žmogaus, galinčio pagelbėti įsilieti į fotografų būrį. Deja, sunkiai sekėsi. Pasirodo, fotografai nelinkę dalytis savo žiniomis ir patirtimi. Vis dėlto keletas galinčių patarti atsirado. Viena fotografė sutiko keletą valandų pabendraut su manimi ir pasidalyti savo žiniomis. Vėliau dar viena bendramintė pasiūlė užsirašyti į fotografijos kursus, į kuriuos užsirašius ir pati. Tuos kursus organizavo jaunas studentas iš Lietuvos. Šis studentas ir pervedė mano mėgėjišką fotografiją į darbą su žmonėmis ir už pinigus.

– Kas jūsų klientai ir kiek jiems tenka sumokėti už užfiksuotą akimirką nuotraukose?

– Kadangi šiuolaikinės technologijos leidžia susisiekti ir bendrauti su visu pasauliu, klientai yra ne tik iš Anglijos, bet ir iš Lietuvos, Austrijos. Džiaugiuosi, kad galiu padėti norintiems atidaryti savo verslą, galiu pasiūlyti ne tik savo, kaip fotografės, paslaugas, bet turiu ir modelių, kurie mielai bendradarbiauja įvairiuose projektuose. Dažnai kreipiasi nėštukės, norinčios įamžinti savo nuostabų pilvelį, šeimos ir jaunieji, norintys profesionalių nuotraukų. Taip pat yra klientų, norinčių konfidencialumo. Kiekviena fotosesija, kiekvienas užsakymas yra išskirtinis. Tad ir kaina priklauso nuo daugelio aplinkybių: kur tai vyksta, kokios papildomos paslaugos suteikiamos. Bet galiu patvirtinti, kad kaina tikrai nesikandžioja. Tuo klausimu dažnai gaunu pylos tiek iš savo artimųjų, tiek iš klientų.

– Kokios jūsų, kaip fotografės, svajonės?

– Einu gatve ir matau tiek daug įdomių žmonių – norisi imt ir fotografuot visus iš eilės. Todėl norėčiau atrasti vieną laisvą dieną ir tai padaryti. Daug idėjų ir minčių kirba mano galvoje, kaip ir daugeliui menininkų. Ypač vakare, kai visi užmiega ir pagaliau namuose tyla ir ramybė... Gerai, kad užrašinė visad po ranka, tai kai kyla idėjų išsiveržimas, greit viską susirašau. Norėtųsi visa tai gražiai susidėlioti ir kad viskas eitųsi lyg sviestu patepta. Kartais dirbu viena, kartais prisijungia kitų sričių specialistai. Bet kai galima džiaugtis rezultatais su daugiau žmonių, tai ir džiaugsmas didesnis. Tad ir svajonė yra tokia: dalytis džiugiais rezultatais su kuo daugiau žmonių.

– Ko labiausiai trūksta emigracijoje?

 

– Tiesą pasakius, netrūksta nieko. Kartą per metus grįžtam į Lietuvą pasidžiaugti artimaisiais, lietuviška gamta, aplankyti vaikystės draugų, prisiminimų. Čia, Londone, yra daug lietuviškų parduotuvių, grožio salonų, lietuvių fotografų, lietuviškų mokyklėlių, televizija. Galima būtų vardinti ir vardinti, kiek gėrio mes čia turime. Šiuolaikinės technologijos leidžia greitai ir nemokamai susiskambinti ir susimatyti su esančiais Lietuvoje. Tad neįmanomas dalykas kol kas tik vienas – šiltas ir realus apkabinimas iš Lietuvos. Bet ir gyvenantieji Lietuvoje, arti vienas kito, kažin ar apsikabina dažniau nei kartą per metus?

2014 10 17 07:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt