šeštadienis, kovo 6 d.
Lietuvį į Laplandiją išvijo tautiečių nenoras tobulėti
tiesa.com

Nuo informacinių technologijų darbo Lietuvoje iki noro dirbti mokytoju Laplandijoje. Tokį kelią vos per keletą metų nuėjo kaunietis Vaidotas Urbanavičius, dabar savo gyvenimą dalijantis tarp Švedijos ir atšiauriausios Suomijos šiaurės.

Apie tai, kokie darbo kultūros ypatumai išvijo iš Lietuvos ir kaip jaukinasi amžiną tamsą ir šaltį Laplandijoje, V. Urbanavičius su „Tiesa“ kalbėjosi iš Kalėdų Senelio gimtinės Rovaniemio, spaudžiant 22-iem laipsniams šalčio.

– Prieš septynerius metus išvykdamas studijuoti į Angliją sėkmingai dirbai Lietuvos televizijoje, taip pat savanoriavai kūrybinėse „Atgajos“ vaikų stovyklose. Kas paskatino viską mesti ir išvažiuoti?

– Tuomet dirbau informacinių technologijų srityje, tad nepaisant to, kad viskas klojosi puikiai, norėjau išvykti svetur ir įgauti kitokios patirties. Kadangi mano pirmoji užsienio kalba buvo anglų, studijos Anglijoje buvo prioritetas. Buvau pakviestas studijuoti televizijos produkcijos bakalauro Lutone.

– Bet iškart po studijų vėl patraukei atgal į Lietuvą?

– Panorau sugrįžti ir pasidalyti patirtimi, kurią studijuodamas ir dirbdamas Jungtinėje Karalystėje įgijau medijų srityje. Tačiau darbo santykiuose, ir dėl bendrų darbo principų Anglijoje, Lietuvoje jaučiau nemažą skirtumą. Labai skyrėsi vadovų požiūris į darbuotoją, vadovo ir darbuotojo santykis, kolegų bendravimas tarpusavyje ir galimybės siekti karjeros aukštumų. Anglijoje visada esi skatinamas, ir jei tik nori, galimybių

tobulėti visada bus. Tiesa, konkurencija didelė, ypač ieškant darbo. Kai rinka perpildyta, kad darbdavys

tave pastebėtų, turi išsiskirti iš visos žmonių masės.

Galimybių pasilikti ir dirbti Anglijoje turėjau, bet mane vis dėlto traukė gimtasis kraštas. Taip jau susiklostė, kad tik gavęs diplomą grįžau į Vilnių, į Lietuvos televiziją, kur įsidarbinau režisieriumi.

– Kaip sekėsi tvarkytis su ta skirtinga lietuviška darbo kultūra, kurią minėjai?

– Grįžti buvo labai gera. Lyginant su Londonu, Vilniuje galėjau atsipūsti. Žinojimas, kad nereikės valandų praleisti metro, buvo tikra atgaiva. Londonas – puiki kryptis kelionėms, bet jei ten reikėtų gyventi vėl, labai apsvarstyčiau, ar verta pasinerti į tą nenumaldomą bėgimo ir skubėjimo kažkur ritmą. Vilniuje nemažai laiko praleisdavau savo mėgstamose Užupio ar senamiesčio vietose. Miesto paprastumas, skirtingas gyvenimo ritmas, laisvės ir erdvės jausmas mieste, jo istorija, architektūra, nors ir kaip niūriai atrodo pilkos miegamųjų rajonų dėžutės, visada mane vilios.

Tačiau palaipsniui pradėjau jausti didelius skirtumus tarp buvusio gyvenimo Anglijoje ir Lietuvoje. Ypač pasijautė skirtingas žmonių elgesys, man buvo sunku jį suprasti. Visi niūrūs, pikti ir susiraukę. Sakysit, tai lietuviškas žmonių mentalitetas būti viskuo nepatenkintam, bambėti ir jaudintis, kad kitam tik nebūtų geriau nei man, bet aš toks nebuvau nei prieš išvažiuodamas, nei tokiu tapau grįžęs.

Turbūt sunkiausia sekėsi darbuotis, nes turėjau grįžti prie tos struktūros, nuo kurios jau buvau atpratęs. Anglijoje ir studijuojant, ir dirbdant buvo palikta laisvės būti savarankiškam. Svetur buvau skatinamas, mano patirtis buvo vertinama, nors visada žinojau, kad kartu esu atsakingas už savo sprendimus.

Lietuvoje tarsi ir galiojo tos spačios taisyklės, bet tai buvo tik žodžiai. Mano atsiradimą darbe kiekvienas priimėmė labai asmeniškai: aš buvau konkurentas, atėjęs atimti / užimti darbo vietos. Darbą sunkino kitų nenoras tobulėti. Sveika konkurencija – sveikintina, bet lietuviams iki to labai toli.

– Tas nusivylimas tave ir išvijo į Švediją?

– Dar būdamas Lietuvoje galvojau apie tolimesnes magistro studijas ir iš draugų sužinojau, kad Skandinavijoje mokslas nekainuotų. Įstojau į Stokholmo technologijų universitetą ir nusileidau Stokholmo oro uoste turėdamas tik savo didelį lagaminą, kelioninę kuprinę ir mažą kasdienę kuprinukę. Dar nė nežinojau, kur gyvensiu. Teko išlipti iš visų savo komforto zonų, nes iki tol gyvenime buvo viskas sudėliota į savo vietas. Švedijoje pradėjau nuo nulio. Nieko nepažinojau svetimoje šalyje, vienintelis dalykas, kuris tuo metu buvo aiškus – studijos universitete. Kiek iš mūsų ryžtųsi tokiems dideliems gyvenimo pokyčiams?

Pradžia nebuvo lengva dėl visų persikraustymų, naujos šalies, kitokio gyvenimo būdo ir aukšto pragyvenimo lygio. Atsiradau tarp dviejų pasirinkimų: arba reikėjo eiti į priekį nepaisant visų sunkumų ir bandyti daryti viską, kas įmanoma, kad įsitvirtinančiau, arba nuleisti rankas ir grįžti ten, kur buvau, tikslus palikus tik svajonėse.

Fotografija – didžiausias Vaido hobis: Stokholmo vaizdai (Vaidoto Urbanavičiaus nuotr.).

– Pasirinkai: mokaisi švedų kalbos. Kaip švedai priima užsieniečius? Ir kaip tau sekasi gyventi tarp jų?

– Kadangi mano antroji užsienio kalba yra vokiečių, švediškai mokytis nėra labai sunku. Didesnė problema yra bendrauti švediškai, kadangi patys švedai labai mėgsta ir stengiasi kalbėti angliškai, tad vos pajaučia, kad pašnekovas yra užsienietis, iškart „persijungia“ į anglų kalbą. Tačiau Švedijos Vyriausybė sudaro labai puikias sąlygas atvykusiems žmonėms studijuoti kalbą nemokamai, nes be švedų kalbos tikrai nėra lengva įsidarbinti.

Švedus suskirstyčiau į kelias grupes: į tuos, kurie su atvykėliais noriai bendrauja angliškai, ir tuos, kurie labiau norėtų, kad bendravimas vyktų švedų kalba, ir labiau skatina tai daryti. Dar kitiems apskritai nesvarbu, ar moki švediškai, ar ne, jie vis tiek su tavimi bendraus tik savo gimtąja kalba. Todėl dažnai, jeigu nemoki kalbos, būni atskirtas nuo bendruomenės.

Faktas, kad švedai nėra linkę greitai užmegzti artimesnių santykių. Nepamatytume autobuse švedų, bendraujančių tarpusavyje, jie greičiau sėdi įsistebeiliję į mobiliuosius. Švedams labai svarbi asmeninė erdvė ir atstumas. Bendraudami jie tikrai apsvarstys, ar verta prasidėti su kitataučiais, ar tas ryšys greitai nenutrūks. Todėl užmegzti artimesnį kontaktą gali trukti savaites ar net mėnesius.

– Mokslus Švedijoje jau beveik baigei, koks velnias tave nešė į Laplandiją?

– Mane visada žavėjo suomių mokymo sistema, o Laplandijos universiteto siūlomą medijų edukologijos magistro programą aptikau atsitiktinai. Visada galvoju grįžti prie pedagoginio darbo. Kada gi kitą kartą, jei ne dabar?

Nežinau, kokio ryžto reikia kraustytis gyventi čia, kur, ypač žiemą, saulės beveik nematyti, didžiąją paros dalį tamsu ir labai šalta. Vasaros labai trumpos, o ir didelių miestų, kurie būtų arti, nėra – sostinė Helsinkis maždaug už 830 kilometrų. Norint ten nuvažiuoti, reikia bent dešimt valandų praleisti automobilyje.

Dabar lauke už lango termometro stulpelis rodo –22 ºC. Nors Lietuvoje yra tekę patirti tokių šalčių kaip ir čia, bet šaltis čia tampa tikra kasdienybe. Tereikia šiltai apsirengti ne vienu sluoksniu drabužių. Gali nuskambėti neįprastai, bet dviratis išlieka viena iš susisiekimo priemonių net ir spaudžiant dideliam šaltukui.Pripratau.

Suomijoje per ledą ir sniegą skubantys dviratininkai nieko nestebina (Vaidoto Urbanavičiaus nuotr.).

– Gyveni jau ketvirtoje šalyje – gal gali palyginti, kuo skiriasi britai, švedai ir suomiai?

– Britai yra daug atviresni nei švedai ar suomiai. Jie itin mandagūs ir labai dažnai vartoja tokius žodžius kaip „prašau“, „ačiū“, „atleiskite“, „atsiprašau“. Į Angliją atvykę svetimtaučiai, kurie bendraudami yra linkę nuomonę išsakyti tiesiogiai, o mandagumą parodyti intonacija, savo bendravimu britus net pykdo, kadangi jų kultūroje labai įprasta vartoti mandagumo frazes.

Tuo tarpu švedams labai svarbus punktualumas, ypač jei tai susiję su darbo santykiais. Geriau jau atvykti penkiomis minutėmis anksčiau, negu pavėluoti, nes tai – labai nemandagu. Dar įdomu, kad atsakydami į telefono skambutį švedai visada pasako savo vardą – kitoks atsakymas gali būti palaikytas nemandagiu.

Keista, bet suomiai niekada nenori būti lyginami su skandinavais, o ypač su švedais. Taigi reikia būti itin atsargiems ir nepavadinti jų skandinavais – iškart supyks. Lyginant su švedais, suomiai atrodo dar šaltesni. Šaltas klimatas ir saulės trūkumas tikrai daro įtaką jų bendravimo ypatumams. Suomiai yra santūrūs, uždari, bet juos pažinęs matai, kad viduje jie – labai šilti ir draugiški. Ir ką suomiai mėgsta – tai mėgsta kavą, per dieną jos gali išgerti iki šešių ar net aštuonių puodelių.

– Tai kur galiausiai žadi apsistoti?

– Į šį klausimą dabar sunku atsakyti. Galvoju ieškoti pedagoginio darbo čia, Rovaniemyje. Nors man svarbiausi žmonės, kurie mane supa. Esu atviras pasirinkimams ir pokyčiams gyvenime, nors mano prioritetas turbūt visada bus Lietuva – kol bus, kas manęs ten laukia.

2015 02 13 08:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt