sekmadienis, liepos 25 d.
Neįtikėtina istorija, arba kaip lietuvis Haičio karaliumi tapo
Alfa.lt

Lietuviai emigrantai daugiau nei 100 metų barstėsi po tolimiausius žemės kampelius, jų istorijos margos kaip pasaulis. Bet kai kurių biografijos stebina net visko mačiusius ir girdėjusius. JAV lietuvis Faustinas Wirkus prieš beveik 100 metų Haityje tapo karaliumi.

1940 m. apie jį JAV išleista lietuvių autoriaus knyga, bet informacijos internete galima rasti daug ir anglų kalba. Kai kuriuose straipsniuose, kaip šiais laikais madinga, F. Wirkaus istorija traktuojama per „Amerikos imperializmo“ prizmę, tačiau daugelyje šaltinių teigiama, kad karaliaus titulo F. Wirkus nusipelnė ne grobikiškais žygiais, o pelnęs vietos gyventojų simpatijas. Bet kuriuo atveju jo istorija buvo tokia populiari, kad F. Wirkaus kilmę mėgino „savintis“ kaimynai lenkai ir net estai. Skaitytojų patogumui pamėginome iš daugelio šaltinių apibendrinti duomenis apie neįtikėtiną F. Wirkaus istoriją.

Okupacinės pajėgos

Haitis paskelbė nepriklausomybę 1804 m. ir tapo pirmąja pasaulyje juodaodžių demokratija. 1911 m. šalyje prasidėjo suirutė – viena vyriausybė keitė kitą, kilo keletas maištų, o 1915 m. buvo nužudytas prezidentas Vilbrunas Samas. Beje, prezidentas pats nebuvo šventasis – įtūžusi minia atėjo jo galvos po to, kai jis įsakė kalėjime išžudyti 167 politinius oponentus.

Skurdi šalis buvo skolinga JAV bankams milijonus dolerių ir siekdami užtikrinti tvarką ir apginti Vašingtono interesus, liepos 28 d. pirmieji JAV jūrų pėstininkai išsilaipino Haičio sostinėje Port o Prense. Amerikiečiai nerimavo dėl savo piliečių saugumo ir siekė apsaugoti amerikiečių kompanijų turtą.

Tuo metu vyko Pirmasis pasaulinis karas, be kita ko, JAV baiminosi, kad nedidelė, bet klestinti poros šimtų vokiečių bendruomenė Haityje Reicho pajėgoms atvers duris į JAV „galinį kiemą“, iš kurio vokiečiai galėtų plėsti savo įtaką Karibuose ir grasinti JAV interesams regione, ypač ką tik atidaryto Panamos kanalo rajone.

JAV ekspedicinės pajėgos nesunkiai užėmė miestus, bet provincijoje liko pasipriešinimo židiniai. Visgi partizanai negalėjo lygintis su amerikiečių jūrų pėstininkais. Apie 2000 vietinių sukilėlių žuvo, prieš tai nukovę kelis šimtus amerikiečių kareivių ir jiems paklūstančių vietinių žandarų.

Faustinas iš Pensilvanijos

Vienas iš šių jūrų pėstininkų buvo F. Wirkus. Jis gimė 1896 m. skurdžioje angliakasio šeimoje Pitstone, Pensilvanijos valstijoje. Jo tėvas buvo kilęs iš tuo metu carų valdomos Lietuvos, o motina – iš Rytprūsių, Tilžės. Šeima tikėjosi, kad Faustinas seks tėvo pėdomis, tačiau jaunuolis neketino visą gyvenimą lenkti nugaros anglies kasykloje ir nusprendė ieškoti laimės savarankiškai. Sulaukęs 18 metų amžiaus, stojo į JAV Jūrų pėstininkų korpusą, kuris vėliau oficialiai ištyrė ir įamžino vienintelio jūrų pėstininko karaliaus biografiją.

1915 m. rugpjūčio 9 d. F. Wirkus su antrąja ekspedicinių pajėgų banga JAV karo laivu „Tennessee“ plaukė į Haitį. Remiantis jo paties pasakojimu, nei jis, nei kiti „marinai“ neturėjo jokio supratimo, kur yra Haitis. Apie Port o Prensą jis pasakojo, kad mieste jautėsi romantiškai: „Atrodė, kad atplaukėme į praėjusių amžių miestą, kurio šlovė pergyveno modernybės bjaurumą.“

Tačiau pirmieji romantiški įspūdžiai netrukus išblėso. Kai jūrų pėstininkai patraukė į miesto gatves, F. Wirkus pasakojo, kad „Pasakų šalis iš tiesų pasirodė besanti kiaulidė. Mūsų čia niekas nelaukė ir mes tai jautėme taip pat aiškiai, kaip nutekamųjų griovių smarvę.“

Lyg okupacinių pajėgų kareivio tarnyba būtų dar nepakankamai sunki, po metų F. Wirkus susilaužė ranką ir buvo išsiųstas gydytis į JAV. Pasveikęs, jis buvo paskirtas į Kubą, o 1919 m. grįžo į Haitį kaip žandarų „Garde d’Haiti“ (sukarinta policija, kurią sukūrė okupacinė administracija) seržantas.

Imperatoriaus sugrįžimas

Po 6 metų pavyzdinės tarnybos F. Wirkus išgirdo, kad ieškomas žmogus vadovauti už maždaug 75 km nuo Port o Prensio kranto buvusios La Gonavės salos gvardiečiams. Lietuvis pateikė savo kandidatūrą ir buvo paskirtas į šias pareigas.

Kadaise La Gonavė buvo prancūzų piratų buveinė, o kai į ją atvyko F. Wirkus, jis pamatė tik nederlingą žemę ir 12 tūkst. sunkiai žvejyba besiverčiančių gyventojų. Laivai iš Haičio atplaukdavo retai ir gana izoliuotoje saloje vis dar klestėjo senoviniai afrikiečių papročiai ir apeigos, išlikusios nuo kolonijinių laikų, kai ispanai ir prancūzai gabeno čia vergus iš Afrikos.

Pasirodė, kad iš Pensilvanijos kilęs lietuvis buvo talentingas administratorius. Jis efektyviai rinko mokesčius, tinkamai ir, kaip teigiama, švelniai vykdė magistrato (teisėjo) pareigas ir net mokė vietos gyventojus žemės ūkio gudrybių (daugiausia kiaulininkystės). Jis rūpinosi gyventojų gerove, išrūpino jiems sėklų ir žemės ūkio padargų, organizavo gaisrininkų komandą, gatvės šlavėjų ir sanitarų grupes bei diegė vietos gyventojams įprotį tvarkytis ir rūpintis aplinkos švara.

Beje, JAV administracija liepė naikinti vudu šventyklas ir drausti apeigas, bet F. Wirkus į tai žiūrėjo pro pirštus ir leido atlikti vudu ritualus, jei tik šie nekeldavo pavojaus žmonėms ir grėsmės viešajai tvarkai. Lankydamasis Port o Prense jis pasakodavo kitiems jūrų pėstininkams apie magiškus salos kultus ir vudu karalienę, bet tarnybos draugai iš jo tik juokdavosi.

F. Wirkus tuo pačiu metu vadovavo 28-iems žandarams (su kuriais puikiai sutarė ir buvo pavaldinių mėgstamas) ir faktiškai tapo salos valdovu. Vienintelis baltasis saloje, F. Wirkus vėliau gyrėsi, kad buvo toks populiarus, kad juodaodžiai jį kvietėsi jungtis į pusiau slaptas bendruomenes, kurios praktikavo vudu ritualus. Galiausiai, kai vietos gyventojai surengė jo „įšventinimo“ apeigas, F. Wirkus suprato, kad populiarus buvo ne tik dėl savo talentų.

Pasirodė, kad egzistavo ir istorinis sutapimas (o į tokius sutapimus vietiniai žiūrėjo rimtai) – salą kažkada jau valdė vienas Faustinas. 1849–1859 m. Haičio valdovu buvo pats save imperatoriumi pasiskelbęs Faustinas Soulouqe, beje, kaip ir daugelis Haičio valdytojų, taip pat pasižymėjęs žiaurumais ir oponentų žudynėmis.

Nuvertimo išvakarėse, Faustinas I, bėgdamas iš Haičio, pareiškė nedėkingiems valdiniams, kad vieną dieną sugrįš. La Gonavės gyventojai prisiminė šią pranašystę ir ją taip pat vertino visiškai rimtai. Taigi, į salą atvykus lietuvio kalnakasio sūnui, vietiniai kaipmat įtikėjo, kad grįžo jų imperatorius.

Nors jiems buvo keista, kad imperatorius grįžo plačiaveidžio Amerikos lietuvio pavidalu, visgi pranašystė yra pranašystė ir 1926 m. liepos 18 d. F. Wirkus buvo iškilmingai ištepliotas gaidžio krauju ir paskelbtas Faustinu II.

F. Wirkus vėliau pasakojo apie ceremoniją. Ten būta visko, ko reikėjo geram vudu ritualui: transinių šokių, būgnų ritmo ir gaidžio aukojimo. „Iš pradžių maniau, kad tai kažkokia šventė, bet pasirodė, kad jie mane padarė lyg ir karaliumi. Sužinojau, kad buvau kadaise valdžiusio karaliaus reinkarnacija, o jo vardas taip pat buvo Faustinas. Man tiesiog atsitiktinai pasisekė“, – pasakojo F. Wirkus.

Beje, tos pačios ceremonijos metu, jam buvo pristatyta ir „karalienė“, ir niekas neklausė Faustino II nuomonės, ar jis nori tuoktis. Žinomas ir F. Wirkaus „žmonos“ vardas – Ti Meminne.

Tarptautinė šlovė

Šiandien kai kurie kritikai teigia, kad F. Wirkaus pasakojimuose netrūksta tam laikmečiui būdingo „rasistinio“ požiūrio ir polinkio vietinius gyventojus vaizduoti stereotipinėmis klišėmis, bet faktas lieka faktu – jis tikrai buvo paskelbtas karaliumi.

Jūrų pėstininko karaliaus šlovė pasklido, kai 1929 m. žurnalistas Williamas Seabrookas parašė knygą „Stebuklinga sala“. Istorija atrodė tokia neįtikėtina, kad daug kas ją palaikė žurnalisto pramanu. Tačiau F. Wirkaus biografė Beth Crumley išsklaidė abejones. Pasak jos, istorijos tikroviškumą patvirtina vien jau tas faktas, kad 1928 m. La Gonavėje apsilankęs Haičio prezidentas Louisas Borno aiškiai reiškė nepasitenkinimą, kad saloje jau buvo karalius.

Karaliavo F. Wirkus neilgai – netrukus po karūnavimo jam buvo liepta grįžti į „didžiąją“ salą, o 1931 m. jis baigė tarnybą JAV kariuomenėje. Tais pačiais metais, padedamas rašytojo Taney Dudley, parašė atsiminimų knygą „Baltasis La Gonavės karalius“, kuri vėliau buvo išleista ir kitomis kalbomis. Knyga sulaukė didžiulio pasisekimo ir F. Wirkų dažnai kviesdavo skaityti paskaitas apie Haitį. 1931 m. jo istorija buvo aprašyta Lietuvos ir Estijos spaudoje. Ne sykį istorija aprašyta JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“.

1932 m. F. Wirkaus istorija buvo ekranizuota daugiau vaidybinėje nei dokumentinėje juostoje „Vudu“, kurios filmavimas vyko La Gonavėje ir filmo scenose vaidino buvę F. Wirkaus „valdiniai“. Tiesa, kritikai teigia, kad filmas buvo pastatytas holivudišku stiliumi – tikrovės neatitiko jame vaizduoti ritualai, o ir su F. Wirkaus pasakojimu jis gerokai prasilenkė.

1934 m. F. Wirkus vedė (šį kartą jau iš tikrųjų), susilaukė sūnaus. Likusį gyvenimą jis dirbo prekybos agentu ir mirė 1945 m. Garsusis lietuvis palaidotas nacionalinėse Arlingtono kapinėse. 1945 m. lapkričio 30 d. „Draugas“ įdėjo nekrologą: „Mirė lietuvis, buvęs Haičio salos karalius.“

2021 04 04 11:16
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt