penktadienis, rugsėjo 25 d.
Pasaulį išmaišę lietuviai: „Kiekvienai svajonei – savas laikas“
tiesa.com

Akvilė ir Agnius – netradiciniai lietuviai, mat šiuos keliautojus gimtojoje šalyje sutiksi itin retai. Jų gyvenimas daugeliui gali atrodyti tarsi svajonė, tačiau patys visą pasaulį skersai ir išilgai išmaišę jaunuoliai prisipažįsta, kad svajonių sąrašo niekada nesudarinėjo.

„Kai kokia mintis šauna, šauna visokių kreizi, tai spontaniškai ir įgyvendinam, – šypteli Akvilė. – Turim rimtų gyvenimo tikslų, turim ir didelių svajonių, tačiau kiekvienai – savas laikas“, – pokalbį pradeda „Tiesos“ pašnekovai.

− Ar prisimenate savo pirmąją ilgą kelionę? Tą akimirką, kai susižavėjote tolimomis šalimis, egzotiška gamta ir supratote, kad kelio atgal nebėra?

− Mano pirmoji tolimesnė kelionė buvo tik baigus mokyklą – mėnesiui su drauge išrūkome tyrinėti Europos įsigiję „Interrail“ traukinių bilietus.

Pirmoji ilgesnė kelionė kartu – tai mėnesio trukmės kelionė autostopu per Skandinaviją. Smalsumas nepažintiems kraštams mums abiems visuomet buvo kaip savaime suprantamas dalykas, kaip ir polinkis į nuotykius bei avantiūras.

Gyvendami Lietuvoje niekada neįsivaizdavome, kad turėsime galimybę leistis į tokias tolimas ir ilgas keliones. Tada bastymasis apsiribojo Lietuva ir Europa, bet gyvenimas svetur atvėrė kitokį supratimą. Tolimi kraštai nėra tokie tolimi, o keliavimas nėra būtinai brangus malonumas. Svarbu noras ir ryžtas žengti pirmąjį žingsnį.

[4951]

[4952]

− Planuojate nusėsti kurioje nors šalyje ar grįžti gyventi į Lietuvą?

− Nusėsti tikrai kartais reikia, tačiau konkrečių planų kol kas nėra. Mūsų planai dažnai neišdega – arba likimas visai kitaip sudėlioja, arba atsibosta plano laikytis. Tuomet didžiausia laimė yra supratimas, kad turi laisvę tą planą pakeisti.

Apie Lietuvą irgi kartais pamąstome. Jau dairėmės sodybos, bet supratome, kad gal dar esame per daug judrūs ir nesusitupėję. Idealiausia būtų turėti dvi gyvenimo bazes: vieną kur šilta, kitą – arčiau šeimos, draugų, savos aplinkos.

[4957]

− Kuri pasaulio šalis yra jūsų sielos namai?

− Sunku pasakyti. Mums patinka daug skirtingų šalių, kiekviena dėl skirtingų priežasčių. Bet aš labai gerai jaučiuosi ten, kur vandenynai, kalnai, milžiniška gamtos įvairovė, kur šilta, daug saulės ir šypsenų. Sentimentaliai jaučiuosi ir grįžusi į Lietuvą, galime didžiuotis nuostabia gamta. Tik gaila, kad mūsuose daug streso.

[4958]

− Koks jūsų gyvenimas buvo iki pradedant keliauti ir koks dabar?

− Pradėjusi keliauti išmokau labai daug dalykų: daugiau šypsotis, mažiau dejuoti, iškilus problemai greičiau surasti sprendimą ir nesikoncentruoti tik į neigiamus aspektus. Išmokau neprisirišti prie daiktų, ir dabar didėjantis jų kiekis greitai ima slėgti. Taip pat išmokau būti sukalbamesnė, ieškoti kompromisų ir, labai svarbu, mažiau teisti žmones.

[4960]

− Ar visada keliaujate drauge? Juk ilgos kelionės – išbandymas ne tik kūnui, bet ir tarpusavio santykiams.

− Beveik visada keliaujame drauge. Draugystės pradžioje apskritai nė dienos atskirai neįsivaizdavome, bet dabar ir kelionių atskirai pasitaiko. Neseniai Agnius su draugu mėnesį praleido Irane, o aš sausį lankiausi Kenijoje.

Nors visko pasitaiko, kelionėse pykstamės tikrai retai. Kritinėse situacijose apskritai esame kaip kumštis. Esame stipriai susigyvenę, ir kelionės santykius tik sustiprino. Turbūt buityje atsiranda daugiau nesutarimų.

[4959]

− Ką patartumėte į pirmąją ilgą kelionę išsiruošiantiems žmonėms? Ką svarbu žinoti, kokius daiktus pasiimti, kaip elgtis ekstremaliose situacijose?

− Na, patarimas priklauso nuo to, kur ta kelionė būtų ir koks jos pobūdis. Taisyklė viena: kuo mažiau svorio, tuo mažiau jo reiks tempti. Prisikrovęs per daug daiktų jau po kurio laiko pamatai, kad daugelio iš jų beveik nenaudoji, o jei kur nors ko prireikia, lengvai galima įsigyti. Juk žmonės visur panašiai gyvena, tik kai kur paprasčiau. Svarbiausia pasiimti pasą, šiek tiek pinigų ir budrumą, na, dar keletą drabužių. O visa kita – tai priedai.

Ekstremaliose situacijose patarimai dažnai nepadeda, žmogus reaguoja pagal savo patirtį. Žinoma, reikėtų stengtis išlikti kuo ramesniam, nesutrikti ir neleisti sau pulti į paniką.

[4961]

[4962]

− Kokios komiškos situacijos iškyla prieš akis pagalvojus apie keliones?

− Begalės, netilptų nė į dešimtis lapų.

Kuriozai ir nesusipratimai kelionėse dažnai tampa ir kasdienybe, ir būtinybe. Ypač kai kalbama skirtingomis kalbomis. Linksmų situacijų ir istorijų buvo šimtai, dažnai ir ne visai linksmas situacijas po kurio laiko prisimeni su šypsena, kaip gerą nuotykį ar gyvenimo pamoką, nors tuo metu jos ir įvarė nemažai streso.

Kartą naktį su savo autobusiuku važiavome į atokų Senegalo parką. Matėme daugybę automobilių vėžių, tad mums pasirodė, kad galime kirsti kampą. Bet įvažiavome į pelkę, iš kurios įjungę jau ir visus keturis varomuosius ratus nebeišvažiavome. Neturėjome ko pakišti po ratais, naudojome, ką radome, t. y. sofos atlošus... Tačiau klampynė vis tiek nugalėjo… Įsitikinę, kad giliau nesmengame, nusprendėme: dabar bus protingiausia išgerti vyno ir eiti miegoti. Nuovargis, tamsa situaciją tik apsunkina, o išaušus ankstyvam rytui išvažiuoti padėjo pro šalį keliavę vietiniai gyventojai su asilu. Tiesa, po ratais jau buvau primetusi šalimais rastų gyvūnų kaulų...

[4949]

Mes mėgstame keliauti su nuotykiais ir dažnai leidžiamės į avantiūras. Nusprendus pailsėti kokiame nors paplūdimyje nieko neveikiant greitai apima nuobodulys, ir tuoj pat išsiruošiame tyrinėti apylinkių.

Kita iš atminties išplaukusi situacija – kai kėlėmės iš vienos Komorų salos į kitą. Kursuojantis laivas tą dieną neplaukė, tad susiradome mažą laivelį. Vairininkas buvo kažkoks įsitempęs, o vos tik atplaukėme, po minutės mus pasitiko policijos pareigūnas ir pristatė į nuovadą. Pasirodo, turistams šiais laiveliais plaukti draudžiama. Reikėjo pakovoti, kad greičiau atiduotų pasus ir leistų važiuoti toliau. Vėliau viename viešbutyje dirbęs slovakas pasakė, kad už tokį nusižengimą čia kartais gali ir į kalėjimą sėsti.

Dar baisiau buvo Indonezijoje, kai iš Floreso salos perpildytu keltu plaukėme į Vakarų Timoro salą. Prieš tai turėję plaukti keltai buvo atšaukti dėl audros, tad į šį reisą susirinko daug žmonių, ir laivas pažemėjo akyse. Į jį lipome paskutiniai ir nukeliavome tiesiai pas kapitoną. Norėjau išgirsti užtikrintą pažadą, kad plaukti saugu.

[4950]

Galbūt pati rimčiausia situacija buvo tyrinėjant Šano valstijos kalnus Mianmare, kai patekome į karo zoną ir tapome Šano ir valstybinės armijos susirėmimo liudininkais. Netyčia nakčiai apsistojome tame pačiame kaime, gretimame name, todėl mūsų gidas buvo tikrai rimtai sunerimęs, kad valstybinės armijos kariai nesugalvotų naktį atakuoti…

Dar viena istorija, kaip Madagaskare plaukėme vietiniu žvejų burlaiviu vakarine pakrante. Kelių ten nėra, tad vienintelis būdas įveikti 300 km atstumą – samdytis laivelį. Laivelis išskaptuotas iš lengvo vietinio medžio, burės dažnai būna pasiūtos iš ryžių maišų, bet malagasių žvejai laikomi neblogais buriuotojais. Mums laiviukas kliuvo „ne pirmos jaunystės“ (jie apskritai dvejus metus tarnauja, nes medis po truputį įmirksta jūroje), burės paplyšusios. Galvojome, kad čia atsarginės, bet kai parodė atsarginę, tai ten apskritai žiojėjo didžiausios skylės. Plaukėme beveik keturias dienas, naktį apsistodami pakrantės kaimeliuose. Vieną dieną vėjas buvo nurimęs, tad atsilikome nuo plano, ir vairininkas nusprendė, kad plauks tamsoj. Staiga ėmė kilti bangos, saulė ėmė leistis, o mes jau pradėjome galvoti, ką darysime, jei laivelis subyrės. Užprotestavome ir liepėme plaukti į krantą.

[4965]

Norvegijoje sutikau belgą žurnalistą, rengiantį visokius įdomius reportažus, ir jis papasakojo apie lygiai tokią pat kelionę. Tik jų laivelis bangų neatlaikė, subyrėjo, nuskendo daiktai ir visa videoįranga su unikaliais reportažais apie Madagaskaro žemės ūkį.

− Akvilės nuotraukose atsispindi pasaulio užterštumo problema. Kaip manote, kodėl svarbu įamžinti ne tik gražiąją pasaulio pusę?

− Gražiąją pusę svarbu parodyti tam, kad žmonija vertintų, ką turime. Dažnai tai tik padidina turistų mases, ir tos gražios vietos būna nusiaubtos. Taigi, lazda turi du galus.

Tačiau dar svarbiau parodyti realybę, kuri dažnai šokiruoja. Būtent tarša, ypač plastiko kiekis, mus labiausiai ir šokiravo keliaujant. Atvykus iš gana švarių kraštų sunku įsivaizduoti, kad kai kur žmonėms gyventi tarp šiukšlių įprasta.

Nekontroliuojama produkcija, klimato kaita, žmonių išnaudojimas, socialinė nelygybė… Prie šių ir kitų problemų net nežinodami prisidedame ir daugelis iš mūsų. Ekonomikos augimas yra destruktyvus. Todėl, kol vystymasis nebus darnus, tol žmonijos kasama duobė gilės.

[4953]

[4954]

[4955]

− Akvile, minėjai, kad ir vėl ruošiatės į kelionę. Kur trauksite šį kartą?

− Šiuo metu gyvename ir dirbame kalnų kurorte, kur žiema ir vasara – pagrindinis darbymetis. Todėl ruduo – galimybė išsiprašyti ilgų atostogų. Vėl tyrinėsime Pietryčių Aziją, šįkart – Kambodžą, Laosą ir Vietnamą. Tam skirsime du mėnesius. Apie mėnesį tikiuosi skirti vandens sportui, gal šį kartą ir pailsėti pavyks.

Daugiau Akvilės ir Agniaus kelionių istorijų galite rasti asmeniniame tinklaraštyje kurakysmato.blogspot.com.

[4956,4964]

[4962]

[4963]

2016 10 07 12:55
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt