šeštadienis, kovo 6 d.
Per šventes džiaugsmą Londone dosniai dalija aktoriai
tiesa.com

Aktoriai Danielė ir Gintas Martinkėnai jau dešimtmetį gyvena Anglijoje. Šventines tradicijas ir užsienyje išlaikanti šeima savo spektakliais džiugina svetur gyvenančius lietuvius. Daug metų stebintys besikeičiančius žmonių įpročius, „Tiesos“ pašnekovai tikino, kad vaikai – nesikeičia. Nors dovanų kasmet ir nori brangesnių, bet Kalėdų seneliu persirengusio vyro jie vis dar tebelaukia žibančiomis akutėmis.

– Kaip manote, ar lietuviai Anglijoje išlaiko senąsias žiemos švenčių tradicijas?

– Danielė: Tiek, kiek įmanoma, išlaiko. Namie tradicijos priklauso nuo žmonių. Jei moteriškė bent ką nors žino apie šventes ir gaminimą, tikrai ruošia šventinius patiekalus. Gal yra ir tokių, kurie nieko nedaro, bet abejoju. Nebent mišrios šeimos. Jei atvirai, ir Lietuvoje šeimos nebesilaiko įprastų papročių. Mūsų vaikystėje visą savaitę iki švenčių nebūdavo net minties apie mėsą, per Kūčias gamindavome be jokių gyvulinių produktų: kiaušinių, grietinės. Dabar toli gražu taip nebėra.

– Gintas: Išlaiko. Tikrai išlaiko. Vien bažnyčioje tą galima pamatyti. Per šventes žmonės netelpa į bažnyčią. Ir lietuvių parduotuvėse jau plepa moterėlės: „Tik, kad tos silkės užtektų...“.

– Turbūt ne vienerius metus šventes švenčiate ne Lietuvoje. Ar pasikeitė jūsų ritualai, gal pritaikėte britiškų tradicijų?

– Danielė: Na, dažniausiai švęsdavome Lietuvoje. Šie metai bus treti iš dešimties, kai liksime čia. Pirmais metais tiesiog neturėjome pinigų. Bet nepriklausomai nuo, kur švenčiame, namuose papročiai nepasikeitė, viską gaminame tą patį ir švenčiame taip pat. Kūčios visada būdavo šventos, tačiau, gyvenant Lietuvoje, Kalėdos ir Naujieji metai mums būdavo pats darbymetis. Vaidindavome arba vesdavome renginius. Čia to nebėra.

– Gintas: Tiesą sakant, net nežinau, kokios britų tradicijos per šventes. Tik atvažiavę domėjomės D. Britanijos istorija. Keliavome po dvarus, daug skaitėme. Manau, nėra daug skirtumų tarp jų ir mūsų šventimo. Tik žinau, kad jie neturi Advento, susikaupimo laikotarpio.

– Kaip palygintumėte Kūčias Lietuvoje ir Anglijoje?

– Danielė: Aš jaučiu didžiulį skirtumą. Vos atvykę čia šventėme trise – mes ir duktė. Tai ne Kūčios ir ne Kalėdos... Ten mes turime savo namus, eglę kieme, būdavo sniego, su vaikais burdavome... Vaikai sako, kad važiuodami pas mus per šventes Lietuvoje jau iš tolo matydavo šviečiančius langus, suoliuką po obelimi, kurį lauke puošėme lemputėmis.

– Gintas: Kai negalime būti kartu, nėra ir šventės. Čia šventės kitokios todėl, kad esame dešimties metų trukmės komandiruotėje. O komandiruotėse juk viskas būna kitaip. Pasiklausykite ir anglų kalėdinių dainų, kas antroje dainuojama: „I‘m going Home for Christmas“. Tai reiškia, kad Kūčios ir Kalėdos turi būti namuose, o čia – ne namai.

– Kokius burtus atlikdavote per šventes?

– Danielė: Traukdavome šiaudus. Vaikai negirdi, tai pasakysiu: aš specialiai pririnkdavau ilgų šiaudų, būdavo baisu, kad vaikas išsitrauks trumpą. Dar mėgdavome deginimą. Po dvyliktos valandos susėsdavome prie ugnies – židinio, krosnies. Paimdavome po baltą popieriaus lapą ir apdegindavome kraštus. Tada suglamžydavome, išsivyniodavome ir žiūrėdavome, ką ta ugnis ten išpaišė ir mums žada. Labai gražus ir įdomus burtas.

– Kaip manote, ar šiais laikais žmonėms dar svarbu pasninkauti ir susilaikyti nuo malonumų per adventą?

– Danielė: Jokiu būdu ne. Manau, tai – nebe šio laikmečio tradicija. Visos šventės sutapdavo su gamtos dėsniais. Kaime žiemą būdavo lengva susikaupti ir daug ko atsisakyti. Įsivaizduokite: nėra darbų, anksti temsta, televizorių nėra. Žmogui nebūdavo kur dėtis. O dėl susikaupimo – šiuo metu sudėtinga. Juk dabar visi visur skuba. Žinoma, viduje susikaupti ir apsivalyti sielą galima, tačiau žmogus vis tiek privalės dirbti ir atlikti kitas pareigas. Juk dėl advento nemesi darbo. Žmogus tiek įsibėgėjęs, kad jam sustoti mėnesiui tiesiog nebeišeina. Be to, tėvai vaikų to nebemoko. Gerai pamenu, kaip mus sutuokęs monsinjoras Vasiliauskas prieš vestuves per išpažintį man pasakė: „Aš jus labai gerbiu, kad jūs tęsiate savo tėvų papročius.“ Manau, tai viską pasako. Anksčiau visą savaitę laukdavome Kūčių, kad pagaliau galėtume normaliai pavalgyti, tai buvo pats smagumas.

– Gintas: Na, pavyzdžiui, kaip ir Užgavėnės. Po jų negalima valgyti tam tikrų produktų, bet senovėje, manau, taip darydavo dėl to, kad maisto atsargos artėdavo prie pabaigos. Nebūdavo ko valgyti. O dabar – yra. Manau, ne visi papročiai turėtų būti nuosekliai atkartojami. Susikaupimas, apsivalymas – dvasiniai dalykai. Kiekvienas gali jį atlikti savaip arba visai to atsisakyti. Dirbtinai nieko nepadarysi. Šiais laikais – labai daug laisvių. Mūsų laikais buvo paprasta: neduoda mama mėsos – ir pasninkauji.

 Kalėdų seneliu kelis dešimtmečius „dirbantis“ aktorius tikino, kad vaikai per tą laiką nepasikeitė.

– Gintai, daugybę metų per renginius tapdavote Kalėdų seneliu. Ar per tą laiką vaikai pasikeitė?

– Danielė: Nežinome, kaip vaikai pasikeitė Lietuvoje. Nors turiu įtarimų, kad pasikeitė. Anksčiau vaidindavome įvairaus amžiaus vaikams nuo visai mažų iki 8–9 klasės. Mūsų teatro vadybininkė Lietuvoje sakė, kad dabar vaidinama tik pirmosioms klasėms, o nuo 4–5 klasės vaikų reikėtų atsisakyti. Suprantu, kad pokyčių yra – ir nemenkų.

Lietuviai Anglijoje – irgi kitokie. Jie privalo galvoti ir kalbėti mažiausiai dviem kalbom. Sunku jiems paaiškinti kai kuriuos dalykus, ir net ne todėl, kad jie nesupranta kai kurių žodžių. Tiesiog jų mąstymas lėtesnis.

– Gintas: Su vaikais dirbu ir jiems vaidinu nuo 1981-ųjų, ir man atrodo, kad vaikai per visą šį laiką nė trupučio nepasikeitė. Vaikai yra vaikai. Aišku, jie deklamuoja kitokius eilėraščius, bet iš esmės vaikai visais laikais vienodi. Anksčiau vaikų darželiuose jie rodydavo tai, ko juos išmokė – ir dabar tas pats. Anglijoje gal mažiau moka lietuviškai, mažiau deklamuoja, nes jiems sunkiau kalbėti, jie atpratę. Bet visi vaikai laukia Kalėdų senelio. Ypač mažiausieji.

– Patys auklėjate keletą vaikų. Ką mažieji labiausiai nori rasti po Kalėdų eglute?

– Danielė: Labai daug skirtingų dalykų. Pernai lietuviškoje mokykloje gavome brolio ir sesers laiškus. Mergaitės buvo dar nieko, o berniuko – trys puslapiai. Ten buvo žaislų sąrašas – ir ne bet kokių žaislų, už kelis tūkstančius. Dar buvo nurodymas atnešti iki 25 ar 26 dienos, nes vėliau jis su šeima kažkur išvyksta. Tam berniukui buvo gal 6–7 metai, tai, kad jis mums davė šį laišką, rodo, kad jis dar tebetiki. Vaikai šiais laikais jau viską turi, ir tu nieko nepakeisi.

– Gintas: Informacinės priemonės skleidžia reklamą apie visokius brangius prietaisus ir žaislus, tai natūralu, kad vaikai jų ir nori. Anksčiau pasirinkimas buvo mažesnis, tai ir norai – mažesni. Juk vaikiška industrija dabar pasaulinio dydžio. Toks gyvenimas.

– Kalbama, kad šiais laikais Kūčios ir Kalėdos – labiau komercinės, nei šeimos šventės. Ką apie tai pasakytumėte?

– Danielė: Kadaise man vienas senukas pasakė labai teisingus žodžius: „Verkia verkia visi, kad lietuviškos tradicijos prapuolė. Na, tai negi lietuvis dabar turi atsisėsti ir skaptuot tą kurpę. Kaip XVIII amžiuje, taip ir dabar?“ Neturi. Jei keičiasi laikai, ir žmogus turi keistis. Bet susirinkti per šventes buvo svarbu anksčiau, svarbu ir dabar.

– Gintas: Jeigu kažkas iš to uždirba, tai tegu. Šalia visko yra komercija. O šiaip – čia du skirtingi dalykai. Šeimos šventė yra šeimos. Ir apskritai, kas čia per klausimas?

– Kaip jausdavotės dirbdami per šventes?

– Danielė: Niekaip. Pasirinkdami tokį darbą žinojome, kaip bus. Naujieji metai mums niekad nebuvo reikšmingi. Smagiausia būdavo matyti laimingus tuos, kuriems pasirodydavome.

– Gintas: O kaip chirurgas operuoja Kūčių naktį? Taip reikia. Mes nešvęsdavome. Pavyzdžiui, pyškina senamiestyje fejerverkai, o mes sėdime kažkokioj virtuvėj ant dėžių, laikome stiklinę sulčių ar vandens, susidaužiame, o mums šaukia: „Jau laikas į sceną!“

– Ko jūs patys labiausiai trokštate atėjus šventėms?

– Danielė: Šiemet vėl būsime trise, labai norime kažkur išeiti, iki vėlaus vakaro vaikščioti ten, kur gražu. Ir tada grįžti pavakarieniauti. Kai nėra šeimynos, nesinori ir namie būti.

– Gintas: Norime ramybės. Ir kitiems norime palinkėti ramybės ir sėkmės.

– Kokios dovanos jums atrodo iškalbingiausios ir nuoširdžiausios?

– Danielė: Iš patirties sakau, kad nesvarbu, kokia tai dovana, maža ar didelė, svarbiausia, kad ji būtų labai norima. Svarbiausia, kad žmogus labai norėtų ir visai nesitikėtų gauti tos dovanos. Va tada jis labiausiai džiaugsis. Tai gali būti elementarus daiktas.

– Gintas: Pirmiausia – ne vokelis su pinigais. Nieko nėra baisiau per Kalėdas. Mes iš vaikų kartą gavome metinį abonementą lankytis visose Anglijos pilyse ir dvaruose. Net nežinojome, kad toks bilietas yra, ir labai mėgome lankytis tokiose vietose. Labai džiaugėmės tokia dovana.

– Kaip patartumėte sutikti Naujuosius Metus, kad ateinantieji metai būtų sėkmingi?

– Gintas: Norint, kad ateinantys metai būti geri, reikėtų juos sutinkant pradžiuginti kitus žmones. Manau, ateina metas, kai reikia rūpintis ne tik savimi. Naujųjų metų naktį pradžiuginęs kitą turėtum sulaukti sėkmės.

2014 12 26 02:45
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt