sekmadienis, spalio 24 d.
Prancūzijoje įsikūręs olimpinis čempionas A. Kasputis: nesu iš tų, kuris išvažiavo ir pamiršo savo gimtinę
Alfa.lt

Vienas tituluočiausių visų laikų Lietuvos dviratininkų, Seulo olimpinis dviračių treko čempionas 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse, 1987 m. pasaulio čempionato bronzinis prizininkas, 1992 m. pasaulio profesionalų čempionato bronzos medalio laimėtojas 5 km individualinėse persekiojimo lenktynėse, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvis, 10 kartų Lietuvos čempionas Artūras Kasputis jau 26 metus dirba Prancūzijoje.

Jis – ir 1985 pasaulio jaunimo dviračių treko čempionas 3 km individualinėse persekiojimo lenktynėse ir bronzinis prizininkas 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse.

„Nesu iš tų emigrantų, kuris išvažiavo ir pamiršo savo gimtinę. Lietuvą visada aplankau po keletą kartų per metus“, – sako legendinis dviratininkas.

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pristato dar vienos #OlimpinėsLegendos istoriją. Šioje rubrikoje kviečiame prisiminti įspūdingas pergales mūsų šaliai pelniusius olimpiečius.

A.Kasputis 1994-2002-aisiais atstovavo Prancūzijos „Casino“ profesionalų klubui, o nuo 2003–iųjų yra „AG2R La Mondiale“ komandos vienas iš šešių sporto direktorių.

53-ejų A. Kasputis – ir Lietuvos dviračių rinktinės vyr. treneris, dabar nemažą dėmesį yra sutelkęs Tokijo olimpinėms žaidynėms.

– Prancūzijoje dirbate jau 26 metus, iš jų septyniolika esate komandos sporto direktorius. Darbų daug, atsakomybė didelė, tikriausiai, nėra kada ir į Lietuvą sugrįžti?

– Būna laiko, nesu iš tų emigrantų, kuris išvažiavo ir pamiršo savo gimtinę. Lietuvą visada aplankau po kelis kartus per metus. Pernai buvau ir savo trenerio, kuriam birželio 21-ąją sukako 82-eji, dokumentinio filmo „Narsutis Dumbauskas. Dviračių sporto profesorius“ pristatyme, susitikau su savo buvusiais treniruočių draugais.

Su treneriu dažnai pasimatyti netenka. Tačiau, kai tik būnu Lietuvoje, tai su malonumu su treneriu susitinku per jo gimtadienį. Mūsų tarpusavio santykiai išliko geri iki šių dienų.

– Iš Lietuvos išvažiavote 1994-aisiais ir apsigyvenote Savojos regione, Šamberi mieste, ar gerai įsikūrėte?

– Šiame pačiame regione įsikūrė ir mūsų komanda „AG2R La Mondiale“. Šamberi miestas yra Prancūzijos pietryčiuose, 55 km į šiaurę nuo Grenoblio. Savojos regionas labai gražus, aplinkui kalnai, visur žalia. Žiemą daug sniego. Prancūzijos regionas man pakeitė Lietuvos aplinką. Klaipėdoje galiu grožėtis jūra, o sugrįžęs į Šemberi – Alpėmis.

– Anksčiau sakėte, kad gimtinė – Lietuva, o darbovietė – Prancūzija, o kaip dabar?

– Lietuva buvo ir liks gimtinė, jos niekas nepakeis. Šiais laikais, manau, be didelių problemų galima dirbti bet kurioje Europos Sąjungos šalyje. Kiekvienas pagal galimybes gali pasirinkti, kur jam maloniau ir geriau keliauti ar gyventi.

– Kone tris dešimtmečius praleidžiate toje pačioje komandoje, esate nepakeičiamas?

– Per ketvirtį amžiaus tapau vienu komandos senbuvių. Darbe būna visko: ir gerų rezultatų, sėkmių, bet ir nesėkmių. Mano pareigos nėra trenerio, esu komandos sporto direktorius. Dviračių sporte nėra taip, kaip futbole ar krepšinyje, kur treneriai keičiasi kone kas metus.

Dviračių sporte taip nebūna. Sporto direktorių pagrindinės pareigos – kai komanda, kurioje nuo 20 iki 30 žmonių, išvyksta į lenktynes. Tada mūsų rankose – visas kolektyvas: sportininkai, aptarnaujantis personalas. Turime išspręsti visas problemas, jeigu jos tik atsiranda.

Pasitaiko, kad nežinai, dėl kokios priežasties jos iškilo, tada reikia rasti išeitį iš bet kurios situacijos.

– Ar esate pasiskirstę pareigomis?

– Taip. Kas būna atsakingas už trasą, taktiką, kas – už bendravimą su sportininkais, personalu ir t. t. Per lenktynes, ypač daugiadienes, dažniausiai dirbame dviese. Svarbiose klasikinėse „Tour de France“, „Giro d’Italia“, „Vuelta Espana“ lenktynėse, kur dalyvauja geriausios pasaulio 18 komandų, būname trise.

Lenktynės su išvykimu vyksta kone 4 savaites, yra didelis krūvis ir trise bandome susitvarkyti. Mano pareigos per lenktynes būna daugmaž tos pačios: esu atsakingas už taktiką, per varžybas seku sportininkus, kurie dalyvauja pabėgimuose. Tačiau, jeigu būna atsilikusiųjų, reikia aptarnauti ir juos – tą dieną jiems nėra darbo, bet komandai jie bus naudingi vėliau.

– Prancūzijoje 1994-aisiais atsidūrėte kaip dviratininkas, ar ir ten karjera buvo tokia įspūdinga, kaip ir treniruojantis Klaipėdoje?

– Tada buvo visai kiti laikai. Treniruojantis Lietuvoje pagrindinis tikslas buvo pasaulio čempionatai, olimpinės žaidynės, kur dalyvaudavo mėgėjai. Tada mėgėjų ir profesionalų lenktynės vykdavo atskirai, olimpinėse žaidynėse profesionalai negalėdavo dalyvauti. Ir tik per Atlantos olimpines žaidynes jiems buvo leista kovoti dėl medalių kartu su mėgėjais.

Penkis kartus dalyvavau „Tour de France“ daugiadienėse lenktynėse, triskart – Vuelta Espana“, vieną kartą – „Giro d’Italia“, bet jų nebaigiau. Profesionalų sportas – tai prekė, komandos stengiasi reklamuoti savo rėmėjus ir siekia kuo geresnių rezultatų. Kone visos lenktynės yra komercinės, išskyrus olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus.

Per sezoną būna apie 70-90 startų. Mano profesionalo karjera tęsėsi 10 metų, buvo visko: ir pergalių, ir nesėkmių, ir traumų.

– Ar galite teigti, kad, dalyvaudamas profesionalų dviračių sporte, susikūrėte sau gerą gyvenimą ir ateityje jums nereikės vargti?

– Taip nesakau. Dviračių sporte nebūna milijoninių kontraktų, kaip krepšinyje, tenise, futbole ar dar keliose sporto šakose. Mūsų sportas nėra gerai apmokamas. Reikia daug dirbti. Yra tik keletas pačio aukščiausio lygio sportininkų, su kuriais pasirašomas milijono ar didesnis metų kontraktas.

– Prisiminkite Seulą, kai tapote olimpiniu čempionu 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse, kiek metų ėjote link šio titulo?

– Devynerius. Sportuoti pradėjau nuo 1980-ųjų pas trenerį Vladimirą Kolesnikovą, o pačias svariausias pergales pasiekiau, vadovaujant treneriui Narsučiui Dumbauskui.

Tikrai teko nemažai išlieti prakaito. Ne vienam sportininkui olimpinės žaidynės – tarsi koks sapnas, o jose iškovoti medalį, – nereali svajonė. Nė vienose varžybose, kol nepravažiuodavau finišo linijos, savęs nelaikydavau lyderiu.

Olimpiniame Seulo treke buvo didelė fizinė ir psichologinė įtampa. Finalinė kova dėl aukso medalių su VDR kvartetu buvo ypač atkakli nuo pat pirmųjų iki paskutiniųjų distancijos metrų. Mums pergalę lėmė tik dešimtosios sekundės dalys. SSRS komandą sudarė Klaipėdos ir Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) dviratininkai.

Siekiant užsitikrinti kelialapius į Seulą, mums reikėjo laimėti SSRS čempionatą, ką mes ir padarėme Krylatskojės olimpiniame dviračių treke.

– Ar dabar palaikote ryšį su buvusiais komandos draugais?

– Jau dešimt metų po nelaimingo atsilikimo tarp gyvųjų nebėra Dmitrijaus Neliubino iš Sankt Peterburgo. Su Viačeslavu Jekimovu, kuris yra sukūręs šeimą su mūsų dviratininke Jolanta Polikevičiūte, susitinkame per pasaulio, Europos čempionatus. Dabar jis yra Rusijos dviračių sporto federacijos prezidentas ir paskutinįjį kartą matėmės 2019-aisiais Anglijoje.

Su Gintautu Umaru daug bendravome per mūsų trenerio Narsučio Dumbausko dokumentinio filmo pristatymą.

– Kaip dabar vertinate savo trenerį, kuris su jumis dirbo kaip su tikrais profesionalais – principingai, vertė griežtai laikytis sportinio režimo?

– Treniruojantis buvo visko. Juk buvome jauni, daug ko norėjosi. Mano nuomone, Narsutis Dumbauskas buvo tikras dviračių sporto profesorius, anksčiau tokių žmonių buvo tik vienas, kitas. Nežinau, ar dabar yra tokių. Jeigu yra, tai jų darbo metodai kiti. Kai buvome visi kartu ir rengdavomės pasaulio čempionatams, olimpinėms žaidynėms, prakaitas tiesiog upeliais liejosi.

Treniravomės, negailėdami savęs. Pasiektos pergalės su kaupu atpirko visus vargus. Esu įsitikinęs, kad mūsų darbas buvo dar rimtesnis ir sunkesnis nei profesionalų.

– Dalyvavote ir Atlantos bei Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, kurios iš šių trijų jums padarė didžiausią įspūdį?

– Žinoma, pirmosios Seule. Tik per olimpines žaidynes visų sporto šakų atstovai susirenka į vieną vietą – į olimpinį kaimelį. Prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo galima ne kartą susitikti su sporto įžymybėmis, olimpiniais čempionais, pasaulio rekordininkais ir su jais pabendrauti. Olimpinės žaidynės – tai pačio aukščiausio lygio varžybos.

– Lietuvoje dabar nėra dviratininkų, kurie sudarytų komandinį persekiojimo kvartetą, ar tikite, kad kada nors jis bus išugdytas?

– Laikas bėga ir jo sugrąžinti atgal niekas negali. Sunku pasakyti, kas gali būti po penkerių ar dešimties metų. Gyvenimas keičiasi, viskas tobulėja. Gali būti kažkas panašaus, bet bus kitaip.

– Sėkmingai rungtyniaudavote ir treke, ir plente, kur buvo mieliau?

– Ir ten, ir ten buvo įdomu, tai du skirtingi dalykai. Trekas – tai greitis ir ištvermė: 4 km komandinių persekiojimų lenktynių kvartetas distanciją jau įveikia greičiau nei per 4 min, grupinės lenktynės trunka iki 1 valandos. Plentas – tai didžiulės ištvermės reikalaujančios lenktynės. Kai kurios jų, kai etapai būna po 250-300 km, trunka ir iki 8 valandų.

– Pernai visus planus sugriovė pandemija, ar jūsų komanda dalyvavo prestižinėse lenktynėse?

– Komanda lenktyniavo iki kovo mėnesio, pandemijos pradžios. O po to – tik rugpjūčio viduryje iki spalio pabaigos. Per „Tour de France“ lenktynes mūsų komandos narys laimėjo vieną etapą, o „Giro d’Italia“, „Vuelta Espana“ lenktynėse tokių pergalių neiškovojome.

Dabar dviratininkai rengiasi individualiai kas namuose, kas stovyklose. Pernai gruodžio mėnesį neplanavome jokių bendrų stovyklų, ji numatyta sausio mėnesį Ispanijoje. Gruodžio viduryje dauguma mūsų dviratininkai buvo atvykę į komandos bazę ir su jais buvo daug bendraujama: jie susitiko su komandos medikais, psichologais, dietologais.

Buvo aptarti 2020 metų rezultatai, kalbėta apie 2021-ųjų planus. 2020 metais pasauliniame profesionalių komandų reitinge buvome 16-i. Norėjosi geriau. Tikimės, kad 2021-aisiais pasirodysime dar geriau, nes mūsų komandoje bus nemažų pokyčių.

Truputį keisis komandos sudėtis, pakvietėme dviratininkų, kurie yra aukštesnio lygio. Dabartiniai rėmėjai mus remia jau daugiau nei 20 metų, o 2021-aisiais prie jų prisijungs dar vienas naujas rėmėjas.

– Kas naujajame sezone atstovaus „AG2R La Mondiale“ komandai?

– 2021-aisiais komandoje bus 5 belgai, po 2 šveicarus ir liuksemburgiečius, po 1 italą, australą… Komandoje bus apie 30 dviratininkų.

– Anksčiau komandoje buvo ir Lietuvos dviratininkų: Linas Balčiūnas, Tomas Vaitkus, Gediminas Bagdonas, išsilaikęs septynerius metus, o dabar nėra nė vieno…

– Šiuo metu nėra tokio lygio Lietuvos jaunųjų sportininkų, kurie galėtų įsilieti į profesionalų komandą. Buvo kartos, kada dviratininkai pakildavo iki profesionalų lygio, todėl jie ir buvo pakviesti į mūsų komandą.

– Kodėl „AG2R La Mondiale“ komandoje neatsirado vietos stipriausiems Lietuvos dviratininkams Ramūnui Navardauskui ir Ignatui Konovalovui?

– Kiekvienas dviratininkas pasirenka, kuriai komandai jis nori atstovauti.

– Esate ir Lietuvos nacionalinės dviračių rinktinės vyr. treneris, ar nenusiviliate, juk būkim atviri: reikalai nėra geri?

– Žinoma, liūdna. Tie dviratininkai, kurie dalyvauja elito varžybose, jiems jau daugiau nei 30 metų ir jų karjera eina į pabaigą. Tačiau žemė sukasi, todėl, manau, laikui bėgant, ateis jaunimas, kuris vėl papildys profesionalų gretas.

– Ar savo gyvenimą galvojate susieti su Lietuva, ar su Prancūzija?

– Nežinai žmogus, kaip gali susiklostyti gyvenimas po metų, penkerių ar dešimties.

2021 01 10 18:18
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt