šeštadienis, gegužės 8 d.
Sugrįžę į Lietuvą: pinigai Airijoje buvo geresni, bet čia mūsų vieta, mūsų gentis
Alfa.lt

Adomas ir Alma į Airiją emigravo 2004 m., o po 11 metų sugrįžo į Lietuvą. Pirmųjų sugrįžimo mėnesių euforija netruko praeiti – nebuvo paprasta vėl įsitvirtinti Lietuvoje. Tačiau abu jie sako nesigailintys dėl grįžimo, nes visada greta jausti esant artimųjų petį yra geriau už riebesnę algą emigracijoje.

Prikalbino draugai

Sprendimą emigruoti anuomet pasufleravo draugai. „Daug kas tuo metu važiavo į Airiją. Ten jau gyveno keletas mūsų draugų. Visi kalbėjo apie geras galimybes užsidirbti, geras perspektyvas, pakvietė atvažiuoti ir mus“, – pasakojo Adomas.

Abu Alfa.lt pašnekovai tuo metu turėjo darbą Vilniuje, tačiau nebuvo juo patenkinti. Valstybinėje įmonėje IT specialistu dirbęs Adomas apie darbą atsiliepė paprastai – „užkniso“. Pora nusprendė nuvykti į Airiją atostogų, tik apsidairyti. Tačiau, lyg žinodami, susikrovė talpesnius lagaminus, nes po atostogų jau nebepanaudojo atgalinių bilietų į Lietuvą ir pasiliko „Smaragdinėje saloje“.

„Aplankėme draugus ir abu priėmėme sprendimą pasilikti. Nekenčiau savo darbo, uždirbdavau tik pragyvenimui ir daugiau beveik nieko negalėjome sau leisti. Net nepamenu, ar tada jau planavome turėti vaikų, bet buvau įsitikinęs, kad, jei jau kuri šeimą, negalima gyventi nuomojamame vieno kambario butuke ir dirbti už algą, iš kurios vos pragyveni. Reikėjo kažką daryti“, – prisiminė Adomas.

Nuo žemiausio laiptelio

„Gyvenimo Airijoje pradžia tikrai nebuvo lengva. Ten turėdavai pradėti nuo žemiausio laiptelio“, – sakė Alma. Retam atvykėliui pavykdavo iš karto gauti padoresnį darbą, nes daugeliui darbdavių nerūpėjo, kuo žmogus dirbo Lietuvoje, – juos domino tik jiems žinomų darbdavių rekomendacijos. Adomas ir Alma per mėnesį išsiuntinėjo apie 50 gyvenimo aprašymų, tačiau nesėkmingai. Teko pradėti nuo darbo greitojo maisto restorane.

„Tai buvo vienintelė vieta, kur neprašė rekomendacijų. Nors mokėjo minimalią algą, ji buvo trigubai didesnė nei Lietuvoje ir po pirmo uždarbio pasijutome „ponais“ – prisipirkome džinsų, marškinėlių ir panašiai“, – juokėsi Adomas.

Alma greitojo maisto restorane išdirbo pusantrų metų ir jautė, kad toks gyvenimas ima slėgti. Tuomet ji kreipėsi į vieną iš Golvėjaus, kur abu įsikūrė, ligoninių. Nors taip pat teko pradėti nuo žemiausios pakopos – valytojos, Alma pasakojo, kad, rodant tinkamą iniciatyvą ir nebijant padirbėti daugiau, atsirado galimybių kilti į aukštesnes pozicijas.

„Pradėjau kaip valytoja endoskopijos skyriuje. Netrukus supratau, kad darbas organizuojamas pagal gerai veikiančią sistemą, ir tuo pasinaudojau. Netrukus į motinystės atostogas turėjo išeiti skyriaus administratorė ir aš pasiteiravau, ar galėčiau būti kuo nors labiau naudinga. Man leido save išmėginti administratorės pozicijoje – sulaukiau teigiamų atsiliepimų. Netrukus į mane kreipėsi ir kitas ligoninės skyrius, kur taip pat ėmiau dalį laiko dirbti. Taigi, dirbau 3 darbus, o netrukus dar ėmiau talkinti apskaitos skyriuje“, – prisiminimais dalijosi Alma ir pridūrė, kad sėkmės kelias buvo labai nelengvas – dirbti reikėjo nuo aušros iki nakties.

Adomas iš pradžių įsidarbino IT pagalbos linijoje ir aptarnavo klientus iš Jungtinės Karalystės. Įdomi detalė – anglų kalbą mokančiam lietuviui telefonu bendrauti su klientais svetimtaučiais buvo daug lengviau nei su vietiniais. Šis darbas taip pat nesužavėjo ir galiausiai Adomas įsidarbino medicinos įrangos gamykloje.

„Nors gaudavau gerokai daugiau nei minimumą, supratau, kad darbas IT srityje man apskritai nepatinka, o atsakinėti į skundus telefonu – tuo labiau“, – dalijosi atsiminimais Adomas.

Lietuvis – nebūtinai draugas

Pasak Adomo ir Almos, emociškai emigracija taip pat turėjo savų trūkumų. Po poros pirmų mėnesių entuziazmas priblėso ir atsirado slegiantis ilgesys saviems ir pažįstamiems dalykams. Su lietuvių bendruomene pora palaikė mažai ryšių, o ir pati bendruomenė Golvėjuje buvo nedidelė ir neaktyvi, skirtingai nuo, pavyzdžiui, Dublino, kur lietuviai gyvena kompaktiškiau ir daugiau bendrauja. Be to, sunku buvo bendrauti su lietuviais iš kitų Lietuvos vietų ir kitokių socialinių sluoksnių.

„Man pakako vieno lietuviško baliaus. Pamačiau tuos „linksmus“ žaidimus, kuriuos lietuviškose vestuvėse ar sukaktuvėse turbūt visi yra patyrę, ir pagalvojau, ką aš čia veikiu. Ačiū, viso gero“, – pasakojo Alma.

„Juk, kai gyveni Lietuvoje, renkiesi draugus pagal tarp jūsų užsimezgantį ryšį, o ne kilmę. Emigracijoje taip pat. Nebus taip, kad kiekvienas lietuvis kitam automatiškai yra draugas“, – pritarė Adomas.

Visgi draugystė ir kasdieniai rūpesčiai yra skirtingi dalykai. Pasak Adomo, lietuviai – bendruomeniški žmonės, padedantys pigiau suremontuoti automobilį ar išspręsti kitą buitinę problemą.

Pasitaiko emigrantų, „verdančių lietuviškose sultyse“. Tokių, pasak Almos ir Adomo, daugiausia yra tarp nededančių pastangų gerai išmokti anglų kalbą. Mūsų pašnekovai ilgainiui susirado ir savą airių draugų ratą. Ilgas valandas dirbusiai Almai jais tapo bendradarbiai, o gitara grojantis Adomas pasinėrė į vietinį „undergroundą“ – metalistų, pankų ir kitų neformalų terpę. Ėmė groti metalo grupėje.

Nevarykite ant Lietuvos ir migrantų

Ar emigrantai nori pasipuikuoti prieš namie likusius tautiečius? Kaip pasakojo Alma, iš pradžių toks noras kildavo. „Grįžusi atostogų į Lietuvą vis lepteldavau, kad „Akropolyje“ groja „lieva“ muzika, o ten kažkas „be ryšio“, o ir ten kažkas ne taip. Draugai mane greitai nuramino: nepatinka – nevažiuok čia. Dabar aš taip darantiems emigrantams pati sakau lygiai tą patį“, – sakė Alma.

„Negaliu pakęsti abiejų kraštutinumų. Kai mes išvažiavome, Lietuvoje buvo populiaru sakyti, kad emigrantai – už gardesnį duonos kąsnį parsidavę išdavikai. O emigrantai kartodavo, kaip Lietuvoje „gaidys“ viskas, ponų valdžia. Kai kurie emigrantai taip pat sakydavo, kad „airiai – debilai, aš čia tuoj dvigubai pašalpas nusimelšiu“. Nei Lietuva žlugusi, nei Airijoje tave iškart pinigais apipils“, – piktinosi Adomas.

Grįžti dėl vaiko ir artimųjų

Po penkerių metų nuo persikraustymo Alma ir Adomas susilaukė sūnaus Džiugo. Gyvenimas pasikeitė iš esmės. Keletą darbų vienu metu dirbanti Alma išeidavo, kol Adomas ir Džiugas dar miegodavo, o grįždavo, kai namiškiai jau būdavo sumigę. Adomas net vedžiodavo sūnų į ligoninę, kad šis prieš miegą mamą pamatytų.

Abiem tėvams intensyviai dirbant, vaiko priežiūra buvo didžiulis papildomas krūvis. Netrukus pora priėmė sprendimą ir Adomas metė darbą gamykloje, kad galėtų skirti laiką vaikui ir namams. „Emigracijoje labai pasijaučia, kad aplink nėra artimųjų ir giminių, kurie tokiais atvejais kažkuo galėtų padėti“, – sakė Adomas.

Sūnaus gimimas tapo ir didžiausiu akstinu pradėti galvoti apie grįžimą į tėvynę. „Grįžome dėl Džiugo“, – vienu balsu sakė Alma ir Adomas. Be to, vis dažniau kilo minčių apie artimuosius Lietuvoje, kokia jų sveikata, ar jie gali išsiversti be priežiūros.

„Mes niekada negalvojome, kad liksime užsienyje visam laikui. Tik užtruko ilgiau – manėme, kad grįšime jau po 4–5 metų“, – sakė Adomas. Pora taip pat nebuvo iš tų emigrantų, kurie taupė kiekvieną centą ir gyveno susigrūdę po kelis mažame butuke. Alma ir Adomas nesiekė rimtos karjeros, gyveno patogiame būste, daug keliavo ir nekėlė sau konkrečių finansinių tikslų. „Mūsų planas užsidirbti būstui Lietuvoje pasikeitė į planą normaliai pagyventi ir tiesiog grįžti. Galiausiai, kaip banaliai beskambėtų, myliu Lietuvą ir visada žinojau, kad grįšiu“, – prisiminė Adomas.

Čia mūsų gentis

„Kai grįžau, labai aiškiai suvokiau, kad čia ta vieta, kur priklausau, mano žmonės, mano gentis. Finansiškai Lietuvoje gyvename prasčiau, bet dvasiškai jaučiamės daug geriau“, – sakė Alma.

Iš pradžių taip pat veikė sugrįžimo euforija – vis dar buvo santaupų ir gyvenimas Lietuvoje atrodė visai malonus. Po kurio laiko visgi pasijuto, kad pajamos ir finansinės galimybės namie – ne tokios geros kaip Airijoje.

Alma įsidarbino administratore medicinos klinikoje, o Adomas – gamybinėje įmonėje. „Grįžę vėl pradėjome nuo pradžių. Draugai padarė karjerą, turi geresnių pajamų, o tu pradedi kaip naujokas. Tai dabar, po 5 metų, jau galiu atsikvėpti ir pasakyti, kad štai – galima gyventi“, – sakė Alma.

„Mums pasisekė. Kai išvažiavome, Lietuvoje situacija buvo prasta, o Airijoje – labai gera. Kai grįžome, Lietuvoje reikalai taisėsi, o Airijoje – atvirkščiai. Pragyvenimo sąlygos abiejose šalyse gerokai supanašėjo. Lietuva per tuos metus labai pakilo“, – sakė Adomas ir pridūrė, kad pirmus 3–4 emigracijos metus grįždamas į Lietuvą jautėsi pasiturintis, tačiau vėliau šis skirtumas blėso.

Adomas pripažino, kad pragyvenimas Lietuvoje yra labai sunkus, ypač pradedant beveik nuo nulio, kaip ir darė mūsų pašnekovai. Tačiau čia yra artimų žmonių, kurie nuo pat pradžių palaikė ir rėmė, kuo tik gebėjo.

„Grįžęs vertini ne tik ekonominius dalykus. Airijoje daugiau uždirbome, bet slėgė mažo miestelio socialinio gyvenimo vakuumas. Kalbu ne tik apie bendravimą su draugais, bet ir patį miesto gyvenimą, kuris kultūriniu požiūriu Vilniuje yra nepalyginamai aktyvesnis. Vos grįžę, puolėme lankytis renginiuose ir koncertuose“, – pasakojo Adomas.

Alma ir Adomas pripažino, kad grįždami svarstė apie tai, kad neprasigyvenus tektų vėl emigruoti, tačiau dabar apie pagalvoja retai. „Nebent kada nors dėl klimato. Jei klimatas Lietuvoje pasikeistų – kur šilčiau“, – juokėsi Adomas.

„Dabartiniam Lietuvos jaunimui tikrai patartume kuriam laikui išvažiuoti ir pagyventi svetur – pažinti kitokius žmones ir per juos – save, išmokti gyvenimo pamokų. Tik nemanykite, kad viskas bus lengva – kartais teks sukąsti dantis, teks paklausyti ir patylėti. Kaip tau seksis Lietuvoje arba svetur, priklausys nuo tavo pastangų“, – sakė abu pašnekovai.

2021 04 25 09:06
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt