sekmadienis, rugsėjo 27 d.
Talentingo amerikiečio gyvenimą Lietuva apvertė aukštyn kojomis
tiesa.com

Abrahamas Brody’is užaugo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Dabar nepaprastai talentingas muzikantas gyvena ir kuria Londone. Smuikininkas įsitikinęs, kad Lietuvoje mes turime tai, ko neturi nei viena Amerikos valstija. 24 metų vyras prisipažino, kad augdamas visada jautė tuštumą, kurią netikėtai užpildė atvykęs į Lietuvą. Čia jis rado ne tik vieną pagrindinių savo kūrybos įkvėpimo šaltinių – lietuvišką folk muziką, tačiau ir dar vieną netikėtą dalyką – kad jo paties venomis teka lietuviškas kraujas.

− Gimėte ir augote New Hampshire, šiaurinėje JAV dalyje. Papasakokite, kas jus atvedė būtent į tolimąją Lietuvą?

− Ten, iš kur atvykau, žiemos labai panašios į lietuviškas – šaltos, tačiau saulėtos. Labai gražu ir gaivu. Mes, kaip ir jūs, džiaugiamės keturiais sezonais.

Pirmiausia atvykau į Vieną (Austrija) tęsti smuiko studijų. Tai man suteikė šansą susipažinti su Europos kultūra iš arčiau. Studijos Vienoje buvo klasikinės, vietos improvizacijai buvo mažai. Turiu prisipažinti, kad pradėjau nuobodžiauti, todėl visą laiką ieškojau galimybių susipažinti su kitomis kultūromis.

Atvykęs į Londoną susipažinau su akordeonistu Martynu Levickiu. Pradėjome groti duetu. Tai jis pirmasis mane ir nusivežė į Lietuvą maždaug prieš penkerius metus. Mūsų duetas pasirodė Kristupo vasaros festivalyje Vilniuje.

[3614]

Tik atvykęs iš karto įsimylėjau Vilnių. Po koncertų išvykome iš miesto, laiką leidome gamtoje, ir mane aplankė labai keistas, tačiau intensyvus jausmas, kad jau esu čia buvęs.

Po kurio laiko kalbėjausi su mama ir pasakojau, kad man Lietuva pasirodė neįprastai artima. Čia atvykęs pajutau, tarsi mane su šia šalimi kažkas sieja. Mama patarė pasidomėti mūsų giminės istorija, nes jai atrodė, kad turime lietuviško kraujo. Tik tuomet išsiaiškinau, kad mano proprosenelis gyveno Vilniuje. Galite patikėti tokiu sutapimu? Vis dar pats negaliu tuo patikėti.

Nuo pat pirmojo vizito Lietuvoje užmezgiau daug pažinčių ir susiradau gerų draugų. Lietuvai jaučiau didžiulę trauką, tačiau kai sužinojau, kad ir mano šeimos šaknys yra čia – šalyje praleisti daugiau laiko buvo tiesiog logiška.

Tai gana dažnai pasitaikanti istorija apie imigrantų šeimą, kuri atvyksta į Ameriką ir, norėdama kuo greičiau integruotis, pamiršta savo šaknis. Tik gyvendamas svetimoje šalyje pradedi iš tikrųjų savęs klausti, iš kur esi kilęs ir kur yra tavo šaknys. Būtent šie egzistenciniai klausimai mane ir atvedė prie tradicinės folklorinės lietuviškos muzikos.

[3608]

− Jūsų susidomėjimas folkloru iš tikrųjų stebina. O kokios mintys, emocijos aplankė pirmą kartą išgirdus tradicinę lietuvišką dainą?

− Taip atrodo tik jums. Iš tiesų lietuvių liaudies muzika Lietuvoje – visur. Lietuvių folk muzika – ypatinga, melancholiška. Man atrodo, kad pirmą kartą išgirdau dainuojant dzūkišką lietuvių liaudies dainą. Prisimenu moterišką balsą, improvizuojantį labai liūdną melodiją. Galbūt tai buvo „Rūta žalioji“. Tai mane sukrėtė. Nebuvau girdėjęs nieko panašaus. Labai susižavėjau jūsų muzika. Tai tarsi tapo mano manija gerąja prasme.

Kartu su M. Levickiu pradėjome groti įvairias aranžuotes, improvizuoti. Kai mūsų duetas pasuko skirtingais keliais, aš tai tęsiau.

Praėjusią vasarą buvau pakviestas dalyvauti Barbacan menų centro rezidencijoje, kurios metu turėjau sukurti keturis pasirodymus. Kadangi jutau didžiulį poreikį sukurti kažką, susijusio su mano kilme, nusprendžiau plėtoti sutartinių temą.

[3609]

Sutartinės – nepaprastai autentiškos, pagoniškos, glaudžiai su gamta susijusios liaudies dainos. Mane domina ritualai, skirti iššaukti gamtos malonę: lietų, derlių, saulę. Sutartinės – tarsi tūkstantmečių senumo ryšys su mūsų protėviais ir gamta. Jose užkoduota tiek daug – muzikoje ir žodžiuose perduodama tūkstantmečių patirtis. Lietuviams tikrai pasisekė, kad jie vis dar tai turi. Daugybė kitų pasaulio šalių jau seniai prarado šį neįkainojamą ryšį ir paveldą.

Iki šiol žinių apie lietuvių liaudies muziką sėmiausi iš profesionalių muzikantų, tačiau mano svajonė – aplankyti Lietuvos kaimus, sutikti tas dainas visą gyvenimą dainuojančius žmones ir jas išgirsti iš pirmų lūpų. Tikiuosi, kad ji išsipildys šią vasarą.

− Jūsų kuriama muzika sunkiai telpa į bet kokius žanro rėmus: turite klasikinį muzikinį išsilavinimą, tačiau kuriate modernią, šiuolaikinę muziką ir atliekate performansus. Kur semiatės įkvėpimo?

[3611]

− Visą gyvenimą jaučiau, kad man kažko trūksta. Apsilankius Lietuvoje atsirado žinojimas, kad čia kažką atradau. Lietuvos kultūra – tokia nepaprastai turtinga. To Amerikoje tikrai nerasi.

Mane labai įkvepia lietuviška duonos raugo tradicija – raugą motina perduoda dukrai. Jis yra saugomas, maitinamas ir mylimas. Iš jo ruošiamas svarbiausias šeimos maistas – kasdienė duona. Lygiai taip pat suprantu ir tradicijų svarbą. Jos yra perduodamos iš kartos į kartą. Jomis reikia rūpintis, jas saugoti. Tradicijos – kertinis šeimos, žmogaus pamatas.

Tai, kad galiu būti viso to dalis, man labai svarbu. Nesu tikintis žmogus, tačiau tikiu tradicijomis ir gamta. Man svarbu susipažinti su savo protėviais, suprasti savo identitetą, žinoti, kur šioje žemėje yra mano šaknys.

Visada domėjausi Rytų Europos kultūra, ritualais, vadinamąja folk muzika. Apsilankęs Lietuvoje radau didžiulę, neįkainojamą šių nykstančių tradicijų bazę.

Kūryboje man taip pat labai svarbus santykis su klausytoju. Taip išsivystė performansų serija, kurių metu aš improvizuoju žiūrėdamas klausytojui į akis. Erdvėje stovi dvi kėdės. Ant vienos sėdžiu aš, ant kitos gali prisėsti bet kuris galerijos lankytojas.

Žmogui prisėdus, aš pradedu improvizuoti grodamas smuiku žiūrėdamas klausytojui į akis. Tai be galo betarpiškas ryšys, o muzika kyla iš klausytojo siunčiamų emocijų. Aš tarsi skaitau jo sielą, o gautą informaciją paverčiu muzikos garsais. Performansas „The violinist is present“ buvo atliktas ir Vilniuje, galerijoje „Vartai“. Taip pat buvau pakviestas menininkės Marinos Abramovič šešių valandų trukmės performansą atlikti jos kuruotame renginyje Šveicarijoje.

− Naudodamas liaudiškos muzikos motyvus savo kūryboje klausytojui siunčiate žinią. Kas tai per žinia ir ką ji reiškia jums pačiam? Papasakokite apie naujausią savo muzikos vaizdo įrašą „Teka saulė“. Jame atskleidžiamos dvi priešpriešos: perpildyta pagrindinė Londono gatvė ir harmonija alsuojanti Lietuvos gamta.

− Šio vaizdo įrašo koncepcija – bandymas pabėgti iš miesto ir grįžti prie savo šaknų. Savyje nuolatos jaučiu panašų konfliktą. Viena vertus, aš noriu gyventi Londone – kosmopolitiškame mieste, kuris gali pasiūlyti šimtus galimybių. Mieste, kuriame turiu galimybę susipažinti su viso pasaulio kultūromis. Kitą vertus, aš labai ilgiuosi gamtos. Gamta yra pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis. Glaudus ryšys su gamta labai svarbus mano kūryboje. Būdamas Lietuvoje jaučiu, kad įkvėpimas yra visur aplink mane. Gyvenant tokiame mieste kaip Londonas labai lengva pamiršti savo identitetą, pasimesti minioje, prarasti ryšį su savo vidiniu pasauliu.

Tai – visos mūsų kartos problema: globalizacija, popkultūros sklaida, laisvas žmonių judėjimas veda spartaus tradicijų pamiršimo link. Tikrai nesakau, kad turėtume užsidaryti savo šalyse ir niekur nekišti nosies. Tačiau žmonės praranda ryšį su savo protėviais, pamiršta, iš kur jie yra kilę, o šis žinojimas yra labai svarbus.

Turiu ne vieną lietuvį draugą, kuris nemoka nei vienos lietuvių liaudies dainos. Todėl tai, ką aš darau, juos labai stebina. Pažįstami lietuviai mane labai remia, tačiau nebūtinai domisi tuo, ką darau (šypsosi, – aut. past.). Tačiau turiu ir tokių draugų, kurie yra mano amžiaus, tačiau moka kelis šimtus tradicinių dainų ir yra nuostabūs dainininkai.

− Kokie jūsų artimiausi planai?

− Ritualais pradėjau domėtis dirbdamas prie projekto „Sutartinės“. Nagrinėjome pamirštus, su dainomis susijusius ritualus ir bandėme juos prikelti. Šis antropologinis tyrimas mane nuvedė prie naujo mano projekto. Šią vasarą planuoju kelionę į Sibirą, kur gyvensiu ir įkvėpimo semsiuosi iš vietinių šamanų ir jų tradicijų. Studijuosiu muzikos ir tradicijų ryšį. Po to šią informaciją naudosiu savo tolimesnėje kūryboje.

Šiuo metu intensyviai mokausi rusų kalbos. Mokausi ir lietuvių kalbos, tačiau turiu pripažinti, kad ji labai sudėtinga (juokiasi, – aut. past.).

Tarp mano artimiausių planų – ir kelionė į Lietuvą. Labai noriu pabandyti apsigyventi Lietuvoje. Jau gavau leidimą gyventi metams ir planuoju persikraustyti. Apie gyvenimą Lietuvoje svajojau kelerius metus, todėl dabar nusprendžiau: jeigu ne dabar, tai kada?

2016 06 01 09:15
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt