antradienis, rugsėjo 22 d.
Tėvynei – duoti nieko nesitikint?
tiesa.com

„Ko mes pageidaujame iš Lietuvos?“ – tokį klausimą išsikėlė pirmuoju savo suvažiavimo programos punktu praėjusią savaitę iš daugiau nei poros dešimčių šalių į Lietuvos Respublikos Seimą suvažiavę lietuviai. Ir, atrodo, patys jo pabūgo.

Paklausė, ką Tėvynė gali duoti savo išvykusiems žmonėms, ir čia pat ėmė teisintis savo klausimo. Ypač po to, kai sveikinimo kalbą suvažiavime taręs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis papriekaištavo, kad esą laisvės gynėjai ir kovotojai niekad tokio klausimo nebūtų suformulavę. Ministro teigimu reikia vadovautis JAV prezidento J.F.Kenedžio fraze, kad nereikėtų klausti ką šalis gali duoti tau, o galvoti apie tai, kaip tu jai gali būti naudingas.
 
Užsienio lietuvių provokacija
„Šis klausimas yra provokacinio pobūdžio, taip tik norėjome paskatinti diskusiją“ – aiškino po pasaulį pasklidusius lietuvius vienijančios organizacijos Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) valdybos narys iš Lenkijos Petras Maksimavičius. Anot jo, Lietuva yra visų pasaulio lietuvių nuosavybė, todėl visi ir turi teisę apie ją diskutuoti, kažko iš jos norėti, reikalauti. Be to, į norų Lietuvai sąrašą įeina tokie kaip antai geresnis gyvenimas Lietuvoje, geresnė ekonominė padėtis, geri tarptautiniai santykiai, kad teisingumo Lietuvoje būtų daugiau ir kt.
„Per spaudos konferenciją žurnalistai mūsų paklausė kiek esama išeivijoje žmonių, kuriems reikalinga toji dviguba pilietybė. Tuomet man norisi paklausti, o ar jūs žinote kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie po pusmečio gali iš jos išvykti? Tad klausimas apie pilietybę yra aktualus ne tik esantiems svetur, bet ir likusiems Lietuvoje, nes nežinia kaip tų likusių situacija gali pasikeisti,“ – pavyzdžiu tai, kad tiek užsienio lietuvių, tiek Lietuvos rūpesčiai yra aktualūs visiems bandė iliustruoti P.Maksimavičius.
Jaučiasi nuvilti
„O aš drįstu šį klausimą kelti ir jaučiuosi tam turinti teisę,“ – klausimo apie pageidavimus iš Lietuvos nepabūgo Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė ir PLB valdybos narė Jūratė Caspersen. Ji patikino, kad užsienio lietuviai ir patys yra pasiruošę įnešti savo indėlį, todėl turį tiesę išsakyti ir savo lūkesčius. „Mes norime ne tik išlaikyti ryšį su Lietuva, norime būti jos dalimi,“ – akcentavo Šveicarijos lietuvė.
Pasak jos, svarbiausias užsienyje gyvenančių tautiečių noras, kad būtų išspręsti su pilietybe susiję klausimai, tačiau pageidavimų esama ir kitokių, ir dažnokai Lietuvos institucijos ar politikai į juos neįsiklauso. „Lietuvos santykiuose su mumis yra padaryta daug klaidingų sprendimų ir nenoriu apie juos nutylėti,“ – kartėlio neslėpė J.Caspersen.
Vienu tokių ji įvardijo Seimo sprendimą panaikinti ne vieną su užsienio lietuviais dirbusią instituciją, pradedant Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu (TMID), Lietuvos institutu (LI), Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centru (LGĮTIC) ir baigiant Užsienio lietuvių rėmimo centru (ULRC).
„Dabar beveik visi reikalai susiję su užsienio lietuviais pavesti spręsti naujai įsteigtam Užsienio lietuvių departamentui, kuris yra viso labo tik vienas iš 19 Užsienio reikalų ministerijos departamentų, o kuruoja 1 mln. svetur gyvenančių lietuvių klausimus. Toks sprendimas mūsų netenkina,“ – pabrėžė J.Caspersen.
Pasak jos, į PLB valdybos prieštaravimus nebuvo atsižvelgta ir tai labai nuvylė. „Kėlėme reikalavimus, kad, jei TMID reorganizuojamas, kad jame visgi liktų dirbti tie patys darbuotojai, nes su jais jau buvome radę bendrą kalbą ir, kad naujoji institucija veiktų prie Vyriausybės. Bet į mūsų norus nebuvo atsižvelgta ir mes jau jaučiame to pasekmes. Rašome raštus, o į juos nereaguojama. Negi PLB, organizacijos atstovaujančios užsienio lietuvius, balsas jau visai nieko nereiškia?“ – piktinosi PLB valdybos narė.
Užsienio lietuvių poreikiai - skirtingi
Iš Rusijos, Sibiro, atvykęs Antanas Rasiulis savo pasisakymą apie pageidavimus Lietuvai pradėjo nuo kito galo – jis ėmė dėstyti, ką jie, Rytų kraštų lietuviai gali duoti Tėvynei. Pasak Krasnojarsko lietuvio tai - genofondas, mat nemaža dalis tremtinių anūkų dabar grįžta mokytis į Lietuvą, kadangi Vilniuje veikianti internatinė mokykla „Lietuvių namai“ kasmet sulaukia nemažo būrio joje norinčių mokytis Rusijos lietuvių atžalų. „Tačiau neretai baigę vidurinę mokyklą tie vaikai pasuka toliau, į Vakarus. Todėl norėtųsi, kad Lietuva darytų viską, kad juos čia sulaikytų, kad kažkaip padėtų susirasti darbus ar pan.“ – Rusijos lietuvių norus bandė išdėstyti A.Rasiulis.
„Kai savęs paklausiu ko mums reikia iš Lietuvos, pirmas atsakymas būna spontaniškas – nieko nereikia, viską esame įpratę susikurti patys.“ – aiškino iš Sidnėjaus, Australijos, atvykusi Angonita Wallis. Tačiau, anot jos, ilgiau pagalvojus pasirodo, kad nei klausimas, nei atsakymas į jį nėra jau toks paprastas. „Norisi klausti ar mes reikalingi Lietuvai ir atrodo, kad nelabai, nebent materialinėje plotmėje,“ – nuogąstavo Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. Be to, anot jos, skirtingose šalyse, skirtingų kartų lietuvių ir poreikiai labai skiriasi, juk vieno esą reikia senstančiai Australijos lietuvių bendruomenei, visai ko kito jaunai ir gyvybingai Airijos, o dar kitokie atšiauriojo Sibiro lietuvių poreikiai.
Reikalauti neetiška
„Tikėtis kažko iš Lietuvos, reiškia kažko tikėtis iš pačių savęs. Pirmiausia reikia kažką duoti ir net nesitikėti nieko.“ – įsitikinęs Gintaras Ručys iš Vokietijos. Jo manymu, užsienio lietuvius jau galima vadinti tiesiog ne taip dažnai esančiais Lietuvoje lietuviais. G.Ručys buvo labiau linkęs išskirti ko nereikėtų iš Lietuvos pageidauti ir pasak jo tai būtų pora pagrindinių dalykų – Lietuva neturėtų kištis ir spręsti svetur esančių lietuviškų bendruomenių vidinių problemų, nes jos esą visuomeninės organizacijos ir pačios su tuo turėtų dorotis, o taip pat negalima reikalauti pilietybės, nes jos niekas negalįs atimti, mat tai esanti kiekvieno lietuvio prigimtinė teisė.
Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, Europos Parlamento pirmininko Jerzy Buzeko patarėjas Arnoldas Pranckevičius pastebėjo, kad diskutuojant būtina atskirti Lietuvą nuo jos Vyriausybės. „Nes Lietuva – tai ir mes patys.“ – pažymėjo jis. Anot jo, sunkmečiu iš Lietuvos tikėtis finansinės paramos būtų neetiška. „Ko galėtume tikėtis iš Lietuvos Vyriausybės, kad ji gerintų gyvenimą čia likusiems, taip stiprėtų ir ryšys su išeiviais bei jų noras grįžti.“ – savo mintis dėstė A.Pranckevičius.
Praėjusiais metais Belgijos lietuviai iš Lietuvos negavo nė vieno lito, bet tai nesutrukdė suorganizuoti gausybės renginių ir apskritai nesustabdė bendruomenės veiklos. Belgijos lietuvių lyderis prieš ko nors pageidaujant iš Lietuvos pasiūlė pagalvoti ir apie tai, kad ne vienoje šalyje, kur esama lietuvių vidutinis atlyginimas gerokai didesnis nei Tėvynėje.
Nori likti savais
„Mes Lietuvai atiduodame patys save ir tik prašome nepadaryti mūsų svetimtaučiais.“ – sakė PLB pirmininkė Regina Narušienė. Ji pasakojo, kad visi jos bičiuliai bei kolegos Amerikoje puikiai žinojo, kad ji yra lietuvė, tačiau kai ji pirmą kartą lankėsi Lietuvoje, staiga čia tapo „amerikone“. R.Narušienė pastebėjo, kad dažnai užsienio lietuviams prikišama, kad jų balsas būtų labiau girdimas, jei jie aktyviau balsuotų Lietuvos rinkimuose, tačiau pirmininkė sako, kad ir Lietuvoje ne visi lietuviai balsuoja, nors jiems tą padaryti ir lengviau nei užsienyje išsiblaškiusiems tautiečiams.
„Nejaučiu noro kažko prašyti ar klausti leidimo, jaučiuosi savo žemėje. Bet gal mes patys kažką darome ne taip, kad Lietuvos valdžia ir jos žmonės nesupranta kokie galime būti naudingi.“ – svarstė Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Fausta Sidaugaitė.
JAV lietuvių bendruomenės pirmininkas Vytas Maciūnas teigė, kad apie išeivijos potencialą jau kalbama daugelį metų, tačiau, Amerikos lietuvio įsitikinimu reikia tiesiog akivaizdžiais pavyzdžiais parodyti kokie užsienio lietuviai gali būti naudingi tiek Lietuvos valdžiai, tiek visuomenei.
Todėl anot Belgijoje gyvenančios PLB valdybos narės Aurelijos Goris-Norienės reikėtų garsiau kalbėti apie užsienio lietuvių veiklą ir stipriau užsiimti viešaisiais ryšiais.
Portugalijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Ernesta Žukauskaitė Monteiro iškėlė mintį, kad Lietuva turėtų labiau užsiimti visuomenės švietimu, apvalymu nuo rasizmo ir ksenofobijos, kad mišrias šeimas sukūrę lietuviai nebijotų grįžti į Tėvynę, parsivežti čia savo sutuoktinių, kad galėtų jaustis savi, o ne svetimi ir pirštais baksnojami.
Ne pinigai svarbiausia
Ir nors diskusijoje ne kartą užsiminta apie finansinę Lietuvos paramą užsienyje gyventiems tautiečiams, visgi pinigai dažniau buvo minimi kaip ne tokie svarbūs, koks svarbus yra priklausymo Lietuvai jausmas. Beveik vienu balsu susirinkusieji sakė, kad svarbiausia, kad būtų įsiklausoma į jų balsą, sprendimai nebūtų priimami neįsigilinus į jų nuomones ir įžvalgas, o dalyvavimas Lietuvos politiniame, kultūriniame, ekonominiame bei visuomeniniame gyvenime jiems nebūtų ribojamas nereikalingais barjerais, o atvirkščiai skatinamas ir puoselėjimas, nes iš to laimės visų mūsų Lietuva. „Kurkime Lietuvą be sienų visi kartu.“ – tokius žodžius ištarė Vokietijoje jau keletą metų gyvenantis ir muzikos mokytoju lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje dirbantis G.Ručys.
 

2010 08 06 16:15
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt