trečiadienis, spalio 28 d.
Tik Londone: iš statybininkų – į modelių kompaniją
tiesa.com

Fotografija – daugeliui prieinama, bet ne kiekvienam skirta veikla. Londone gyvenantį ir dirbantį fotografą Robertą Lipnickį mažų mažiausiai galima vadinti atkakliu. Jaunas vyras dėl pomėgio, palaipsniui užimančio vis didesnę vietą gyvenime, privalėjo daug ir sunkiai dirbti, palikti namus Lietuvoje.

Dabar „Tiesos“ pašnekovas Robertas fotografijos pasaulyje jau ne naujokas: jaunas vyras patirties įgijo tarptautiniuose projektuose, jo darbai puikuojasi ant žurnalų viršelių, lietuvio vardą galima rasti populiariausioje kino filmų duomenų bazėje IMBD.

Tačiau vyras sako tik įpusėjęs mokytis ir net neketina sustoti, nes galvoje knibždėte knibžda įvairiausių planų ir idėjų. Neįprasta ir tai, kad mados industrijoje dirbantį fotografą tą pačią dieną galima sutikti ir vilkintį kombinezonu bei nešiną įrankiais statybų aikštelėje, ir studijoje tarp gražuolių modelių.

– Kaip atsirado fotografija Jūsų gyvenime?

– Fotografiją pažinojau nuo vaikystės, mat tuo užsiėmė senelis. Jis archyvams fotografuodavo aplink Vilnių esančių kaimų bažnyčias. Tai buvo ir jo laisvalaikio užsiėmimas, senelis fotografuodavo buitines situacijas namuose, žmones. Jis turėjo labai daug įvairiausios fototechnikos. Stebėdavau, kaip senelis eksperimentuoja, pavyzdžiui, fotografuoja naktį. Visa tai man buvo labai įdomu ir labai patiko.

Vis dėlto prieš pasirinkdamas, kur ir ką studijuoti, galvojau kitaip: norėjau įgyti profesiją, pagal kurią būtų galima užsiimti pelninga veikla, gerai uždirbti.

– Ir tai buvo fotografija?

– Ne, pasirinkau statybų inžineriją. Vėliau dirbau statybvietėse pagalbiniu darbuotoju, plytelių klojėju. Tai nereiškia, kad nustojau galvoti apie fotografiją, atvirkščiai, norėjau įsigyti labai gerą fotoaparatą, tačiau galimybės nelabai leido: tarp technikos kainos ir atlyginimo buvo didžiulis skirtumas. Pasitaikius progai išvažiavau iš Lietuvos dirbti į Norvegiją. Ten išsvajotąjį fotoaparatą galėjau nusipirkti jau gavęs pirmąjį atlyginimą.

Gyvenau ir dirbau Norvegijos šiaurėje esančiame Bodo miestelyje, kurį supa nuostabi gamta, todėl buvo lengva pasirinkti, kur išbandyti fotoaparatą: po darbo griebdavau jį ir – į kalnus.

– Ar jau mokėjote elgtis su profesionalia technika, ar tai tebuvo mokslų pradžia?

– Aš viską atsiminiau dar iš vaikystės, kai fotografuodavau juostiniu fotoaparatu, nors tai labai skirtingos technikos. Tačiau dabar internete pilna mokomosios medžiagos, tad sėdėjau ir daug skaičiau. Tačiau instrukcijos atsibodo per porą dienų, todėl ėmiau fotografuoti „iš akies“, pasirinkęs rankinį nustatymą. Labai daug eksperimentavau.

– Ką fotografuodavote?

– Kraštovaizdį, gėlytes, gamtos vaizdus. Kažkodėl tuo metu galvojau, kad žmonių nefotografuosiu. Tai man atrodė nuobodu, nepatrauklu: reikia su kiekvienu bendrauti, o aš į tai nebuvau linkęs. Tik vėliau supratau, kad norėdamas tobulėti to neišvengsi. Grįžau į Lietuvą, tačiau buvau tikras, kad čia per maža rinka, todėl nusprendžiau persikelti į Londoną.

– Koks buvo startas šiame megapolyje?

– Iš pradžių su fotografija nebuvo nieko bendro. Kaip ir daugelis lietuvių, įsidarbinau statybose, klojau plyteles – juk moku tai daryti. Fotografija yra gana brangus užsiėmimas, taigi reikėjo pinigų. Fotoaparatą į rankas paimdavau tik laisvalaikiu, tačiau daug mokiausi, stengiausi tobulėti, kad galėčiau imtis rimtesnių darbų. Visur eidavau su technika, ieškodamas „kabliuko“ fotografuodavau viską. Tokį mane ir atsimena aplinkiniai – nė žingsnio be fotoaparato. Norėjau surasti sritį, kurioje jausčiausi kaip žuvis vandenyje, norėjau ir tebenoriu būti geriausias.

– Taigi kas atsidūrė fotoobjektyvo taikiklyje?

Modeliai – susidomėjau mados fotografija. Be to, Londone didžiulis šios srities fotografų poreikis, mada šiame mieste yra didžiulė industrija. Čia prasidėjo fotografija studijoje su specialiu apšvietimu. Vėl daug naujovių, teko daug mokytis, kaip susikoncentruoti į objektą, į modelį. Iš pradžių atrodė, kad reikia dešimties prožektorių, bet laikui bėgant supranti, kad jų nereikia...

[2937]

– Supratote, kokia svarbi patirtis šiame darbe?

– Taip. Ir ne tik tai. Kritika čia – ne mažiau svarbu, to labai reikia, tai padeda augti. Galima užmigti ant laurų, kai tave visi, galbūt nelabai išmanantys, aplinkui giria. Bet kai šalia atsiranda patyręs profesionalas ir pažiūrėjęs į, tavo manymu, puikų darbą sako: žiūrėk, čia padarei klaidą – nereikia tokiais atvejais įsižeisti, reikia tai priimti kaip vertingą pamoką.

Tada imi kitaip žvelgti į savo darbus. Supranti, jog jie tau patinka gal tik pirmąją valandą, o vėliau ieškai „kabliukų“, kas ne taip padaryta. Norisi vis geriau.

– Ar yra fotografijoje taškas, kurį pasiekęs gali pasakyti: dabar aš geras fotografas?

– Galbūt panašiai galvojau tada, kai pradėjau iš šios veiklos uždirbti pinigų fotografuodamas vestuves. Tačiau pradėjęs dirbti su modeliais supranti, jog šioje veikloje rezultatas priklauso ne tik nuo tavęs, bet ir kitų sričių specialistų – dizaino, makiažo ir dar daugybės kitų.

– Teko girdėti, kad ši veikla suvedė su antrąja puse?

– Taip, su Stefanija vykdėme vieną iš projektų – ji vizažistė. O kaipgi bus kitaip, kai kartu praleidi kone 24 valandas? Kartu dirbi, kartu pietauji, kartu eini atsipalaiduoti į klubą.

[2938]

– Taigi, šiandien jus galima pamatyti statybų aikštelėje tarp darbininkų, o po kelių valandų – prožektorių šviesoje studijoje, tarp modelių?

– Taip, tai įmanoma. Nors stengiuosi šių veiklų nepainioti, esant reikalui viską galima suderinti. Reikia tik planuoti, reikia žinoti savo galimybes – per kiek laiko sugebėsi kokybiškai atlikti savo darbą, kad fotosesiją būtų galima laikyti pavykusia. Fotografija atima begalę laiko. Reikia pinigų studijų nuomai, reikia atsiskaityti su kitų sričių specialistais. Kai sudedi, ne tokios mažos sumos atrodo.

Lig šiol stengiuosi neiššokti aukščiau bambos ir griebtis didelio biudžeto projektų dar nenoriu: esu labai savikritiškas. Tačiau sistemingai einu to link. Imuosi vis sudėtingesnių darbų, išbandau reklamos sritį, kur norint darbą atlikti itin kokybiškai reikia labai daug pastangų ir laiko.

– Bet vieną dieną bus tik fotografija ir daugiau nieko – ar toks tikslas?

– Galbūt. Tačiau visada reikia turėti atsarginį variantą, gyvenimas juk nenuspėjamas. Be to, veiklos viena kitai netrukdo, kai viskas suplanuota.

– Nė karto nebuvo dvejonių viską mesti?

– Žinoma, kad buvo. Bet manau, kad visiems kūrybiniams darbuotojams tokių sunkumo akimirkų pasitaiko, nepriklausomai nuo to, ar būtum fotografas, rašytojas, tapytojas, kompozitorius ar muzikantas. Gal ateina toks metas, kai pervargsti, „perkaisti“. Padedi viską atokiau, atsipalaiduoji. Bet tada į galvą šauna kokia nors idėja, ir vėl su užsidegimu puoli ją įgyvendinti.

– O įsivaizduojate savo gyvenimo kadrą? Gal tai ypatinga vieta ar akimirka, kuriai užfiksuoti reikia specialios technikos?

– To kadro ieškai kaskart – jis privalo būti toks, kokio lig šiol dar niekas nepadarė. Todėl ieškojimas ir bandymai vyksta nuolat. Galima pastebėti tendenciją, kad fotografijoje, kaip ir kitose srityse, apsisuka istorijos ratas, į madą grįžta vieni ar kiti stiliai, jie tobulinami.

Man patinka neapsisprendę žmonės, prašantys, kad fotografijoje juos pavaizduočiau taip, kaip tik aš įsivaizduoju. Ir kai pavyksta tokiu būdu atskleisti jų asmenybę, pasitenkinimo jausmas atperka visą vargą. Tai dar didesnis atlyginimas nei pinigai.

Taip atsiranda žmonių, kurie pasitiki manimi ir mano darbo stiliumi, ir jie grįžta, nes žino, kad padarysiu kitaip, nei visi.

Patinka žaisti su spalvomis ir išgauti efektą: kartais užtenka mažos detalės, kad pakeistų visą portretą.

– Tiems, kurie dvejoja, nesvarbu, kokia veikla jie užsiimtų, ko palinkėtum?

– Neklausykite aplinkinių, darykite, ką jaučiate. Kartais gali stabdyti žmonės iš artimiausios aplinkos, šeimos nariai gali sakyti: kam tau to reikia, kaip tu iš to uždirbsi. Bet kartais tie, kurie tau sako, ką daryti, patys nežino, kuo užsiimti. Esu labai dėkingas tėvams, kad jie išmokė nepasiduoti ir atkakliai siekti savo tikslo, labai juos už tai gerbiu. Tikri draugai taip pat suprato, ko aš noriu, jutau jų palaikymą.

Atsikratykite negatyvo. Mažiau skųskitės.

Daug dirbkite, stenkitės tobulėti.

Negalvokite, ką apie jus galvoja kiti.

Pasikliaukite intuicija.

Nesistenkite įtikti visiems – visiems geras nebūsi.

[2935]

[2939]

2016 04 01 08:00
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt