trečiadienis, spalio 20 d.
Baltarusių vaikai Batkos rankose – ginklas prieš opoziciją ir milijonai eurų iš vergų darbo
Aidanas Praleika
Scanpix

Lietuvoje netrūksta informacijos apie Aliaksandro Lukašenkos režimo baudžiamuosius žygius prieš opozicijos aktyvistus ir baltarusius, išdrįsusius prisidėti prie gatvių protestų. Daug mažiau žinomas režimo cinizmo aspektas – nepilnamečiai, kurie režimui kadaise tapo ginklu prieš nepaklusnius tėvus ir nemenku pajamų šaltiniu.

Šiuo metu Baltarusijos įkalinimo įstaigose yra apie 8000 nepilnamečių ir jaunuolių iki 21 metų. Niekam nerūpi jų gyvenimo sąlygos arba socialinė reintegracija. Visuomenės akyse jie jau prarasti. Tokią nuomonę per ilgą laiką pasistengė suformuoti valstybinė propaganda. O štai pačiai valstybei jie – verslas.

Įkalinimo įstaigose esantys jaunuoliai, du trečdaliai iš kurių – vadinamieji narkomanai (nubausti už narkotikų laikymą arba prekybą – aut. past.) – varomoji jėga, tarnaujanti didžiuliam Vidaus reikalų ministerijos verslo mechanizmui. Šiuo atveju žodžio „verslas“ net nereikia rašyti su kabutėmis, nes Baltarusijos režimas leido VRM teisėtai kurti komercines įmones, o Bausmių vykdymo departamento interneto puslapis apskritai labiau primena interneto parduotuvę nei teisėsaugos žinybą. Oficialiais duomenimis, šis verslas režimui generuoja per 100 mln. eurų per metus.

100 priežasčių atimti vaiką

Nuo 2006 m. Baltarusijoje galioja liūdnai pagarsėjęs prezidento įsakas nr. 18 dėl „Vaikų, esančių pavojingoje socialinėje padėtyje, apsaugos“. Pasak opozicijos aktyvistės Olgos Karač, šis teisinis aktas iš pradžių buvo daugiausia naudojamas kaip ekonominio spaudimo priemonė. Pavyzdžiui, jei tėvai kelis mėnesius nesusimoka už komunalines paslaugas, iš jų galima paimti vaiką. Tėvai gali atsiimti atžalas, bet šioje vietoje slypi kitas „fokusas“ – už atgautą atžalą tėvai turi maždaug pusmetį mokėti valstybei po beveik 100 eurų per mėnesį.

„Įsivaizduokite vienišą trijų vaikų motiną mažame provincijos miestelyje. Ji praranda darbą, o naują susirasti galimybių mažai. Pajamų nėra ir ji negali susimokėti už dujas. Po 3 mėn. tai jau priežastis atimti vaikus“, – sakė O. Karač.

Mokesčiai už komunalines paslaugas – anaiptol ne vienintelis pretekstas valstybei atimti vaiką. Tai galima padaryti dėl „blogų sąlygų“ namuose. Ir kalbama ne apie nešvarą ar panašius dalykus, o tai, kad kartu su vaikais gyvena „pernelyg senas“ šuo arba tai, kad vaikai namuose piešia ant sienų. „Pakaktų ir to, kad tėvai yra veganai arba nuosekliai praktikuojantys tikintieji. Priežasčių apstu ir pasakysime tiesiai, kad tėvai tapo priklausomi nuo to, kokio lygio psichologinių problemų turi vienas ar kitas socialinis darbuotojas. O kitokių valdininkų Lukašenka net neturi“, – ironizavo opozicijos atstovė.

Batka arba jo aplinka netruko sumoti, kad vaikų atiminėjimas gali būti ne tik ekonominė, bet ir politinė priemonė. Viena pirmųjų tai pajuto teisių gynėja, visuomeninės organizacijos „Mūsų namai“ narė Kristina Šatikova – vieniša dviejų vaikų motina. Iš jos vaikus mėgino atimti už tai, kad moteris buvo viena iš protestų organizatorių 2006 metais. Pasitaikydavo pavyzdžių, kai opozicijos atstovams darytas spaudimas ne tik dėl jų vaikų, bet ir nepilnamečių brolių ar seserų.

Opozicijos atstovų vaikais paprastai „užsiima“ jau ne socialiniai darbuotojai, o tiesiogiai milicija. Vaikai paprastai paimami tuo metu, kai tėvų nėra šalia – iš vaikų darželio, mokyklos ir panašiai. 2010 m. milicija mėgino pagrobti trimetį kandidato į prezidentus Andrejaus Sanikovo sūnų Danilą.

„2014 m. ir aš patyriau, ką tai reiškia. Vieną sausio rytą mane iškvietė į Mokesčių inspekciją ir, aišku, aš neėmiau kartu sūnaus, kuriam tebuvo mėnuo. Jis liko namie su tėčiu ir seneliais, bet vos man išvykus, prisistatė valdininkai ir surašė protokolą, kad vaikas paliktas vienas. Kaip jis galėjo būti vienas!? Kas juos į butą įleido, galų gale, jei ne mano namiškiai?“ – dalikosi sunkia patirtimi O. Karač. Nepavykus to padaryti pirmą kartą, valdžia pas Olgą siuntė vieną komisiją po kitos, o galiausiai iškėlė baudžiamąją bylą jos vyrui dėl neva padirbtų teisių. „Tada supratome, kad nebegalime likti Baltarusijoje ir išvažiavome į Lietuvą“, – sakė O. Karač ir pridūrė, kad nesibaigiančių administracinių ir baudžiamųjų ieškinių, siekiant gauti pretekstą atimti vaikus, per visus šiuos metus sulaukė daugybė Baltarusijos visuomenininkų, žurnalistų ir kitų režimui neparankių žmonių.

Opozicijos duomenimis, per pastaruosius revoliucingus metus Baltarusijos prokuratūra mėgino iš protestų dalyvių atimti apie 400 vaikų. Paprastai tokio pobūdžio grasinimai kaip spaudimo priemonė taikomi protestuose dalyvavusioms moterims. Pasak O. Karač, pastaraisiais metais per tokį kankinimų mechanizmą perėjo bent keletas tūkstančių baltarusių šeimų.

Nepilnamečiai vergai

Visai kitas pavyzdys, iliustruojantis Batkos valdžios cinizmą – nepilnamečių išnaudojimas kaip režimo pasipelnymo šaltinis. Ne paslaptis, kad taip išnaudojami suaugę kaliniai, tačiau ir nepilnamečius baudžiamosios sistemos mašina išnaudoja nė kiek ne menkiau.

„Lukašenka Baltarusijoje atkuria GULAGą. Įkalinimo vietose veikia didžiulis gamybos įmonių tinklas, kuris visiškai atvirai sukurtas po VRM „skėčiu“. Jam reikia nemokamos darbo jėgos. Sąlygos vienintelėje nepilnamečių kolonijoje Babruiske yra baisios – daug blogesnės nei pas suaugusius“, – pasakojo Alfa.lt pašnekovė.

Režimas ir šiuo atžvilgiu palengvino sau darbą renkant nepilnamečių darbininkų armiją – du trečdaliai nuteistųjų už grotų patenka pagal BK 328-ąjį straipsnį – už narkotikus. Pasak O. Karač, tai pareigūnams labai patogus straipsnis, nes jie nesibodi patys „verbuoti“ nepilnamečius socialiniuose tinkluose, siūlydami jiems galimybę lengvai užsidirbti pasakiškus pinigus. Teisių gynėjų duomenimis, šio straipsnio taikymas yra toks „patogus“ ir lengvai fabrikuojamas, kad iš 32 tūkst. Baltarusijos nuteistųjų net 20 tūkst. yra vadinamieji narkomanai. Daugelis jų – jauni žmonės ir nepilnamečiai. Įprastas nuosprendis nepilnamečiams – 10 metų kalėjimo, suaugusiesiems – iki 25 metų.

„Kaliniai dirba už 5–10 euro centų per mėnesį ir gamina viską – nuo metalo ir medžio gaminių iki tekstilės. O visa tai, ką jie pagamina, per savo įmones parduoda VRM. Užeikite į Kalėjimų departamento interneto puslapį. Jis labiau primena ne valstybės įstaigą, o internetinės parduotuvės katalogą su reklaminiais šūkiais „mūsų produkcija – kokybiškiausia ir pigiausia!“. Deja, jų produkcijai net teikiami europiniai kokybės sertifikatai. Praėjusiais metais VRM įmonės gavo teisę ne tik gaminti produkciją, bet ir prekiauti brangiaisiais metalais ir juvelyrikos gaminiais“, – pasakojo opozicijos atstovė.

Pasak jos, iš viso VRM iš kalinių darbo uždirba beveik 100 mln. eurų per metus. Tačiau tai dar ne viskas. Dar apie 40 mln. atiteka iš tuo pačiu užsiimančių Gydymo ir darbo profilaktoriumų – dar vieno makabriško Baltarusijos režimo išradimo. Iš esmės tai – taip pat savotiški kalėjimai, tačiau į juos žmonės patenka ne už kriminalinius nusikaltimus, o „nesveiką gyvenimo būdą“. Pavyzdžiui, trečią kartą per metus neblaivus sulaikytas pilietis turi visas galimybes kelis mėnesius, o gal ir visus metus praleisti tokioje „gydymo“ įstaigoje.

Skamba beveik neįtikimai, tačiau nepaisant to, kad režimui vergų sąlygomis dirba tūkstančiai nepilnamečių, jų pačių šeimos neretai nedrįsta garsiai protestuoti, nes visuomenė šiuo atžvilgiu yra be galo stigmatizuota. „Tavo vaikas sėdi „už narkotikus“ – taip jam ir reikia. Nemažai žmonių galvoja būtent taip ir visiškai nemąsto, kad visų šių vaikų gyvenimai jau nepataisomai sulaužyti. Mes esame nedidelė tauta – 9 milijonai ir mums tai gresia demografine katastrofa. Tačiau Lukašenkos režimui tai nė motais – jie stato savo GULAGą ir patys netgi atvirai giriasi, kad daro būtent tai, nes neva yra „GULAGo trupinėlis“. Iš pradžių net negalėjome suvokti, kodėl jie tai daro, bet kai tik pasidomėjome atidžiau – viskas tapo aišku. Tai – labai pelningas verslas“, – teigė Alfa.lt pašnekovė.

2021 09 07 09:14
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt