antradienis, rugpjūčio 9 d.
Diktatoriai perprato revoliucijų malšinimo paslaptį. Dabar kurstys neramumus pas mus?
Aidanas Praleika
Scanpix

Neramumai Kazachstane numalšinti. Tenka pripažinti, kad savotiška „diktatorių savitarpio pagalbos linija“ – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO) – suveikė operatyviai ir efektyviai. Ar posovietinių šalių diktatoriai perprato masinių protestų ir revoliucinių judėjimų prigimtį ir geba jas sėkmingai malšinti, nes suprato, kad sėkmės raktas – nebijoti naudoti net žiauriausias priemones? Dar svarbesnis klausimas, ar jie gali kelti neramumus ir demokratinėse valstybėse, įskaitant Lietuvą. Apie tai Alfa.lt kalbėjosi su buvusiu Lietuvos kariuomenės vadu generolu majoru Valdu Tutkumi.

– KSSO karinė operacija atlikta tikrai operatyviai. Tai gerai sutepto mechanizmo požymis ar galbūt Rusija iš anksto žinojo, kas nutiks ir tam ruošėsi?

– Mechanizmas iš tiesų veikia ir jau seniai. Įvairiose valstybėse narėse jis buvo ne kartą patikrintas įvairaus masto pratybomis. Taigi, galime daryti prielaidą, kad KSSO iš tiesų yra labai neblogai organizuota. Į Kazachstaną buvo pasiųsti desantininkai, o jų paskirtis tokia ir yra – reaguoti nedelsiant ir bet kur.

Kita vertus, situacija Kazachstane prieš neramumus buvo gana sudėtinga. Prezidento Tokajevo pozicija buvo daugiau simbolinė, o Nazarbajevas vadovavo iš Saugumo tarybos vadovo posto ir kontroliavo vyriausybę bei jėgos struktūras. Įsiplieskus neramumams, Tokajevas atstatydino vyriausybę, ėmėsi statyti savo žmones ir performuoti senas bei kurti naujas struktūras, įskaitant specialiosios paskirties pajėgas, nacionalinę gvardiją ir taip toliau. Kitaip sakant, jo klanas perėmė valdymą iš Nazarbajevo klano.

Kalbant apie Rusiją, labai keistai viskas sutapo – įtampa Ukrainos pasienyje, Rusijos derybos su JAV ir NATO… Ir kaip tik tokiu metu Maskva pademonstruoja savo gebėjimą žaibiškai veikti. Deja, kol kas turime daugiau klausimų negu atsakymų.

– „Taikdarių“ skaičius gana kuklus tokiai didelei valstybei kaip Kazachstanas. Ar jų vaidmuo tikrai buvo lemiamas?

– Šiuo atveju svarbiausia yra ne skaičius, o pati reakcija, operatyvumas, pats kariuomenės įvedimo faktas. Be to, prieš valdžią stojo ne organizuota ir centralizuotai valdoma opozicija. Greičiau galėtume tai pavadinti stichiniu liaudies sukilimu. Pagrindinis KSSO pajėgų uždavinys buvo atkirsti sukilėlius nuo strateginių objektų, o ne numalšinti sukilimą.

Kazachstanas pats turi pajėgią kariuomenę, policijos ir saugumo pajėgas. Atvykus papildomoms pajėgoms, kazachų jėgos struktūros taip pat ėmė veikti aktyviau. Nors neramumai ne visiškai užgesinti, jau tuo metu buvo iš esmės padėtas taškas.

Šių valstybių vadovai išmoko Ukrainos Maidano pamokas.

– Numalšinta Baltarusijos revoliucija, sukilimas Kazachstane faktiškai taip pat, o Rusijoje jau senokai apskritai nebėra jokių galimybių sukelti masinius protestus. Diktatoriai suprato, kad jei nebijos naudoti brutalią jėgą, taikios revoliucijos jiems nebebaisios?

– Šių valstybių vadovai išmoko Ukrainos Maidano pamokas. Sunku spėlioti, kas būtų jeigu būtų, tačiau visai tikėtina, kad Ukrainos revoliucija galbūt nebūtų pavykusi, jei Maidano protestai būtų užgniaužti pačioje pradžioje. Kazachstane protestuotojų jėgos buvo greitai išskaidytos ir izoliuotos, vyko masiniai areštai. Masinės represijos atbaidė daugelį žmonių nuo protestų. Juk panašiai įvykiai susiklostė ir Baltarusijoje – eliminuoti protestų lyderiai, o protestų masiškumas ėmė sparčiai mažėti, nepakeldamas represijų spaudimo. Tad Ukrainos scenarijus vargiai gali pasikartoti Rusijoje ir kitose mūsų aptariamose šalyse.

– Tarp rusų opozicijos vis dažniau girdimas teiginys, kad nesmurtinės revoliucijos pasidarė nebeįmanomos. Ar pritartumėte tokiai nuomonei?

– Tame yra tiesos. Taikios revoliucijos pergalė įmanoma tada, kai valdžia nenori, ar nesiryžta atsukti ginklų į savo piliečius ir mėgina derėtis su protestuotojais. Vakar siuntė Kazachstano valdžiai aiškius signalus, kad ši turėtų kalbėtis su protestuotojais, bet nuo pradžių buvo akivaizdu, kad niekas su niekuo derėtis net negalvoja. Vėlgi tai patvirtina ir Baltarusijos pavyzdys. Taikūs protestai buvo didžiuliai, juose dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių. O kuo tai baigėsi? Taigi, bent jau šiandien taikus perėjimas prie bet kokių pokyčių šiose valstybėse, mano nuomone, nėra įmanomas.

– Taigi, diktatoriški režimai perprato pačią revoliucijų esmę. Kitaip turbūt nesugebėtų jų numalšinti?

– Be jokios abejonės.

– O ar tokie režimai kaip Kremlius sugebėtų naudoti tai kaip ginklą demokratiniame pasaulyje?

– Sudėtingas klausimas, tačiau teoriškai, kodėl gi ne. Vakarų pasaulyje šiandien tvyro daugybė įtampos, daugybė žmonių yra nepatenkinti, daugelyje šalių kyla protestai. Protestuojanti minia visada yra įsiaudrinusi, ir, manau, visai įmanoma, kad, tarkime, Rusija galėtų „pametėti“ kurstytojų, organizatorių, o galbūt net ginklų. Viskas priklauso nuo to, kiek Vakarų šalys yra pasiruošusios to neleisti.

– Pradedant antivakserių protestais ir baigiant „geltonųjų liemenių“ riaušėmis bei Katalonijos nepriklausomybės judėjimu, populiarų, ypač Lietuvoje, visur identifikuoti „Kremliaus ranką“. Kremlius tikrai sukelia neramumų ar racionaliai naudojasi progomis, kurstydamas autentiškus piliečių protestus Vakaruose?

– Kartais man kelia šypseną, kad už bet kokių problemų regime Kremliaus, Minsko ar dar kieno nors „ranką“. Kas yra visiškai realu, tai, kad tas pats Kremlius labai atidžiai stebi visus įvykius Vakarų pasaulyje. Dėl to nėra jokių abejonių. Rusija, be abejonės, ieško tinkamų progų pakurstyti įtampą savo naudai, bet nereikia suabsoliutinti jos galimybių. Jokia šalis pasaulyje neturi tokių pajėgumų, kad sukeltų masinius neramumus dešimtyse šalių vienu metu. Iš esmės neramumų kelti net nereikia – jie kyla savaime. Kai susirenka kritinė masė nepatenkintųjų (ir visiškai nesvarbu, ar jų nepasitenkinimas pagrįstas, ar ne) – pyktis išsilieja į gatves. Iš vienos pusės, žmonės yra nuvargę, pikti ir susipriešinę, iš kitos, visose šalyse atsiras vidinių jėgų, kurios kurstys žmones ir be Kremliaus įsikišimo.

Protestuojanti minia visada yra įsiaudrinusi, ir, manau, visai įmanoma, kad, tarkime, Rusija galėtų „pametėti“ kurstytojų, organizatorių, o galbūt net ginklų.

– Išeina įdomi situacija. Maskva nuolat dėl mažiausio protesto kaltina Vakarus, nors pastarieji neturi realių galimybių kažką panašaus sukelti Rusijoje. O Maskva turi visas galimybes pasinaudoti panašiomis situacijomis Vakaruose ir jai pačiai net kurti jų nereikia?

– Imkime kad ir Kazachstano pavyzdį. Taip pat kaltinti Vakarai, nors tai tiesiog juokinga. Tas pats ir Rusijoje. Tiksliau nustatyti, kiek Rusija pajėgi paveikti situaciją Vakaruose, labai sudėtinga. Juk tokios šalys kaip Prancūzija, Vokietija, o tuo labiau JAV yra galingos valstybės, gebančios pasirūpinti savo gynyba nuo destruktyvaus įsikišimo iš užsienio. Kita vertus, tiesa, kad Kremliui imtis panašių veiksmų labai lengva. Režimas nėra varžomas jokių taisyklių ar teisinių apribojimų. Jis gali žaibiškai priimti su niekuo nederinamus sprendimus, duoti įsakymus arba taškytis pinigais.

Negaliu kategoriškai tvirtinti, nes neturiu tokių faktų, bet tikiu, kad bent jau kaimyninėse Rusijai šalyse neramumų organizatoriai gauna Maskvos paramą. Be to, mūsų atžvilgiu Rusijai veikti lengviau ne tik dėl geografinio artumo, bet ir Lietuvos dydžio. Mažai mūsų šaliai kokie 100 milijonų yra dideli pinigai, o Rusijai „numesti“ tokią sumą nieko nereiškia. Bet tam ir turime atitinkamas tarnybas, kad panašius veiksmus prognozuotume iš anksto ir greitai juos užkardytume.

Rusija, be abejonės, ieško tinkamų progų pakurstyti įtampą savo naudai, bet nereikia suabsoliutinti jos galimybių.

– Pastarojo meto protestuose Lietuvoje matėme daug nuoširdžiai nepatenkintų žmonių, bet tuo pat metu ir atvirai prorusiškų veikėjų.

– Tokie veikėjai nedelsdami prilimpa prie bet kokio protesto. Visgi turime juos atskirti nuo nepatenkintų, bet niekuo daugiau nekaltų piliečių. Kai kurias tokias krizes Lietuvoje buvo nesunku prognozuoti, bet tai nebuvo padaryta. Pavyzdžiui, buvo visiškai akivaizdu, kad tokios iniciatyvos kaip Partnerystės įstatymas arba raginimai įteisinti vienos lyties santuokas. Didžiajai daliai Lietuvos visuomenės nepatiks, kurstys žmonių nepasitenkinimą. Su žmonėmis reikia komunikuoti ir neignoruoti jų nuomonės.

– Su šia problema susiduria ne tik Vyriausybė arba įvairios valstybės tarnybos, bet ir pati visuomenė. Lengva ranka svaidomasi įžeidimais, ieškoma priešų.

– Tai gana rimta problema. Imkime neramumų prie Seimo (nes riaušėmis tai vadinti kiek perdėta) pavyzdį. Pats mitingas buvo visai taikus ir ten buvę žmonės nerodė agresijos ženklų. Tačiau vėliau, jau po mitingo, atsirado veikėjų, kurie akivaizdžiai siekė kuo didesnio konflikto. Tačiau riaušininkų etiketę gavo visi. Kovoti reikia ne su visais žmonėmis, o su neramumų kurstytojais. Tai galima padaryti nesueinant į konfliktą su gana didele visuomenės dalimi.

Atsirado veikėjų, kurie siekė kuo didesnio konflikto. Tačiau riaušininkų etiketę gavo visi. Kovoti reikia ne su visais žmonėmis, o su neramumų kurstytojais.

Kad ir tų pačių antivakserių pavyzdys. Nei aš jiems priklausau, nei jiems pritariu ir tokių turbūt dauguma, bet visai nebūtina juos nuolat apšaukinėti debilais ir kitais įžeidimais. Ir su jais valdžia turi komunikuoti, juos įtikinėti ir šviesti, o ne niekinti.

Mano manymu, reikia ramiai dirbti ir kalbėtis, o ne provokuoti vieniems kitus. Lietuvoje veikia Rusijai tarnaujantys žmonės – turime tarnybas, kurių darbo objektu jie kaip tik ir yra. Apskritai pasitikiu mūsų tauta, visuomene, jos sveiku protu ir nemanau, kad kokiam nors Kremliaus provokatoriui pavyktų lengvai apversti viską aukštyn kojomis. Ir vėlgi, jei dauguma visuomenės nepritaria kažkokiam sprendimui, reikia kalbėtis, o ne provokuoti pyktį. O jei jau mes patys tai išprovokuojame – reikia vadovautis sveiku protu ir taisyti klaidas, o ne dar labiau kurstyti pyktį šaukiant apie „Kremliaus ranką“. Šitaip mes tik padedame Kremliui pasinaudoti mūsų tarpusavio nesutarimais.

2022 01 20 09:39
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt