ketvirtadienis, sausio 27 d.
E. Macrono tęsinys? Prancūzijos laukiantys politiniai metai
Sophie Pedder
Emmanuelis Macronas

Prancūzijai ruošiantis prezidento ir parlamento rinkimams, laukia audringi politiniai metai.

Jei per dviejų etapų rinkimus 2022 m. balandžio 10 ir 24 d. Emmanuelis Macronas laimės antrąją kadenciją, jis taps pirmuoju perrinktu Prancūzijos prezidentu per pastaruosius 20 metų, bet tai bus nelengva.

2021 m. pandemiją Prancūzija išgyveno palyginti neprastai: mokyklos beveik nebuvo uždarytos, verslas ir atlyginimai neblogai apsaugoti, o vakcinos plačiai paskirstytos. Atsigaunanti ekonomika artėjančiais metais padės kurti darbo vietas. Valstybėje sumažėjusi mokesčių našta, technologijos žengia į priekį, o verslo aplinka palankesnė nei anksčiau. Teoriškai visa tai E. Macronui turėtų būti naudinga. Tačiau jam dar teks įrodyti, kad yra ne tik kompetentingas, bet ir geba įsiklausyti.

Konkurencija bus įtempta, pagiežinga ir skaldanti. Prancūzai labiau už viską negali pakęsti surežisuotų tekstų. Apklausų rezultatai banguos, rinkėjai kandidatams tąsys nervus. Jie nenori pakartoti 2017-ųjų, kai finale ietis sukryžiavo E. Macronas ir Marine Le Pen. Nacionalinio susivienijimo (anksčiau – Nacionalinio fronto) vadovė bandys įsiteikti prieš E. Macroną nusiteikusioms „geltonosioms liemenėms“. Kraštutinių dešinių pažiūrų lyderė skolinsis „Brexito“ šūkius, tokius kaip „susigrąžinkime valdžią“, bet jau neberagins surengti referendumo dėl „Frexito“ ar atsisakyti euro. Vis dėlto trečią sykį bandydama prasiveržti į prezidentūrą ši kandidatė pristigs šviežumo.

Partijos nebus tokios svarbios kaip asmenybės ir apklausos. Tačiau gali pasirodyti koks nors chaosą sėjantis populistas, kaip nutiko JAV ir Brazilijoje. Prancūzijoje juo galėtų tapti antiimigracinę polemiką kurstantis 63-ejų Ericas Zemmouras, tvirtinsiantis, kad M. Le Pen pernelyg nuosaiki, ir pilsiantis vis daugiau žibalo į diskusijų liepsnas. Jis gali suskaldyti dešiniuosius rinkėjus ir taip užkirsti jai kelią į antrąjį turą.

Jei konkuruojantys centro dešinės respublikonų kandidatai parems kurią nors vieną asmenybę, ši partija galėtų pasiūlyti stipriausią alternatyvą E. Macronui. Ji savo pasirinkimą turėtų paskelbti gruodžio 4 d. Daugiausia galimybių turi trys kandidatai. Šiauriniam Aukštutinės Prancūzijos regionui vadovaujantis Xavier Bertrand’as prisistatys kaip nuosaikus antisisteminis priešnuodis prieš E. Macroną, bet partijoje juo ne itin pasitikima. Paryžių juosiančio Il de Franso regiono vadovė Valérie Pécresse – politika besivadovaujanti komandos žaidėja, bet daugeliui atrodo snobiška. Buvęs ES derybininkas dėl „Brexito“ Michelis Barnier, ko gero, garsesnis Didžiojoje Britanijoje nei Prancūzijoje, bet partijos nariai jį mėgsta. Jei M. Bertrand’as pralaimės, niekas pernelyg nenustebtų, jei jis išsikeltų nepriklausomą kandidatūrą į prezidentus. Visi trys žadės labiau „gerbti“ prancūzus ir pirštais badys į E. Macrono išdidumą.

Kairiųjų politikų perspektyvos atrodo gerokai liūdniau, nebent konkurentai susivienytų ir paremtų kurį nors vieną kandidatą. Socialistų partijos Anne Hidalgo (Paryžiaus merė) ir Žaliųjų partijos Yannickas Jadot patinka dviračiais lakstantiems didmiesčių rinkėjams, bet stokoja platesnio palaikymo. Kairiųjų rinkėjų balsus dar labiau išskaidys kraštutinės kairės kandidatai, tarp jų Jeanas Lucas Mélenchonas.

Nuo sausio Prancūzija pusmetį pirmininkaus ES taryboje. Dėl to Europa taps pagrindine E. Macrono rinkimų kampanijos tema. Galima tikėtis bandymų stumti europinio suvereniteto idėją reaguojant į augančią Kinijos įtaką bei vis labiau atsitraukiančias JAV. Indijos ir Ramiojo vandenynų regionų anglakalbių išduotas E. Macronas kaip niekada stengsis stiprinti savo šalies strateginius saitus ir pasibaigus Angelos Merkel erai kalbėti vyraujančiu balsu Europoje.

E. Macronas turi visas galimybes laimėti rinkimus, bet įveikti centro dešinės varžovą bus nelengva. Ir net iškovojus pergalę jam gali būti sunku surinkti daugumą per birželį vyksiančius parlamento rinkimus. Tam reikės pasitelkti buvusį ministrą pirmininką Édouard’ą Philippe’ą, kuris bandys laimėti vietų ir įtakos su savo naująja partija „Horizons“. Nauja centro dešinės vadovaujama vyriausybė bandys apkarpyti per pandemiją pašlijusias valstybės išlaidas ir padidinti pensinį amžių. Dėl to kils piktų protestų ir streikų. Net ir perrinktas E. Macronas bus priverstas dėti didžiules pastangas užglaistyti nesutarimus po karštligiškų ir audringų metų.

Sophie Pedder yra „The Economist“ Paryžiaus biuro vadovė.

BEREKLAMOS:

2022 01 06 09:17
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt