trečiadienis, spalio 5 d.
Gudų karys Ukrainoje: Gudijoje dabar nėra žmonių, galinčių pakartoti tai, ką lietuviai padarė 1991 m.
Aidanas Praleika
Kosto kalinausko pulko nuotraukos

Ukrainoje kariauja tūkstančiai savanorių iš kitų valstybių, bet tik vienos šalies piliečiai turi savo etninį pulką – gudai.

Alfa.lt susisiekė su patyrusiu Kosto Kalinausko pulko kariu, šaukiniu „Chutar“, ir teiravosi apie gudų savanorių kovas, gyvenimą Ukrainoje ir ateities lūkesčius dėl jų pačių tėvynės.

– Kaip į jus reaguoja A. Lukašenkos režimas? Matomos pastangos diskredituoti gudų savanorius.

– Jie elgiasi gana protingai – nedaug kalba apie mus žiniasklaidoje. Vietoje to socialiniuose tinkluose skelbia informaciją apie mūsų karius ir mus remiančius žmones. Štai ten jie naudoja retoriką, kuri netiktų net ir valstybinei televizijai. Jie nusitaikę į tam tikrą, dažniausiai vyresnio amžiaus, žmonių grupę, kuri mielai valgo tokius blėnis, pavyzdžiui, neseniai paskelbti žodžiai, kad mūsų pulko atstovės šukuosena primena Adolfo Hitlerio. Aš pats jų neskaitau, o kiti vaikinai iš to juokiasi.

Mėgino kurti netikrus pulko profilius ir panašiai. Šitie dalykai neveikia, bet tokiais būdais jie, matyt, mėgino identifikuoti mus palaikančius žmones Gudijoje. Kita vertus, jie stengiasi apie mus daug nekalbėti, nes net ir keikdami padarytų mums reklamą.

– Suprantama, kad dauguma pulko karių – jauni žmonės. Ar pas jus atvyksta vyresnio amžiaus savanorių? Kad ir ne ginklo imti, o padėti jums kitaip?

– Vienam iš mūsų minosvaidininkų jau per 60 metų ir puikiausiai jaučiasi. Taip, yra vyresnių žmonių. Juk visokio darbo yra labai daug – pagalbinio, administracinio ir taip toliau. Paprastai vyresni savanoriai patys supranta, kad net jei ir laikėsi sveikos gyvensenos ir gerai jaučiasi, bėgioti su ginklu ir visa ekipuote po priešo ugnimi – nelengvas dalykas. Jie ir patys nenori tapti tokia našta.

Pateiksiu pavyzdį: vienai mūsų grupei grįžtant iš priekinių linijų kariai pateko po sunkiu apšaudymu, o vienam iš jų tiesiog nustojo veikti kelio sąnarys. Draugams teko nešti jo daiktus, padėti judėti. Šitaip žmogus gali nulemti draugų žūtį.

Aš pats sakau kariams: puiku, kad jūs treniruojatės, kaunatės su ginklu rankose, bet daugiausia už visus kariauja tas, kuris maitina jus koše. Civilizuotų šalių kariuomenėse 10-iai karių tenka 90 juos aprūpinančių žmonių.

– Turbūt daugelis jūsų karių dalyvavo 2020 m. protestuose? Ar nesigailite, kad tuomet nesurengėte baltarusiško Maidano?

– Taip, dauguma mūsiškių juose dalyvavo. Aš pats dalyvavau 2004 m. Maidane ir ilgą laiką gailėjausi, kad kažko panašaus nebuvo Gudijoje. Tačiau neseniai supratau, kad viskas būtų momentaliai nuslopinta – įvesti rusų „taikdariai“. Būtų daug kraujo, daug aukų ir vargu ar mes būtume atsilaikę. Taip, rusų kariuomenė vis tiek įvesta, bet jei žmonės būtų priešinęsi, būtų daug aukų. Galiausiai Ukrainoje buvo įvairių partijų, o Gudijoje yra tik protestuotojai ir valdžia. Net ir verslą kontroliuoja valdžios šulai ir iš jo pusės nebūtume sulaikę paramos kaip ukrainiečiai. Net jei dalis jėgos struktūrų būtų stojusios į protestuotojų pusę – juodą darbą būtų atlikusi Rusijos kariuomenė.

– Kai prieš kelis mėnesius Gudijoje pasklido kalbos apie mobilizaciją, ne kartą teko girdėti nuomonę, kad tai šansas žmonėms – gaus ginklus ir nuvers A. Lukašenką. Tačiau matėme tik šauktinio amžiaus vyrus masiškai bėgančius į užsienį.

– Pirmiausia, niekas niekam ginklų nesiruošė duoti. Jie blaiviai įvertino visuomenės nuotaikas, todėl mobilizacija taip ir neįvyko. Jie suprato, kad niekas nesiruošia kariauti Ukrainoje. Jie neišdrįso pasiųsti į Ukrainą net jau parengtų dalinių.

– Kokios dabar nuotaikos Gudijoje? Tarkime, Kremlius privers A. Lukašenką pasiųsti kariuomenę. Dėl to galėtų prasidėti nauja revoliucija?

– Sunku pasakyti. Manau, kad dauguma tik slapstytųsi nuo tarnybos. Gudijoje nesusitelktų kritinė žmonių masė, kuri pakartotų tai, ką lietuviai padarė 1990–1991 m. O dar propaganda, valdžios rūpinimasis pareigūnų ir kareivių gerove… Pažįstu aukšto rango gudų karininkų, kurie bent jau karo pradžioje patys visiškai rimtai kalbėjo apie Ukrainą užvaldžiusius nacistus. Pareigūnams didinamos algos, dalijami butai už tai, kad jie gaudo jaunas merginas, mūvinčias baltai raudonas kojines. Ko gi jiems būti nepatenkintiems.

Manau, kad daugiausia protestuotų moterys – kareivių žmonos, seserys ir motinos. Bet valdžios jos nenuvers. Gudijoje nelabai liko kam kelti revoliuciją – 20 metų visus aktyviausius žmones į kalėjimus grūdo. Vieni išvažiavo į užsienį, o kiti bijo kelti grėsmę sau ir savo šeimoms. Daug realiau už revoliuciją man atrodo scenarijus, kad gudų kareiviai, vos patekę į Ukrainą, mes ginklus ir pasiduos. Ukrainos kariuomenė net turi specialius protokolus tokiam atvejui ir yra pasiruošusi priimti masę pasiduodančių.

– Tarptautiniame legione beveik nuolat kyla skandalų dėl ukrainiečių karininkų savivalės atvejų. Neretai skundžiamasi, kad užsieniečiai siunčiami į savižudiškas misijas. Ar susiduriate su tokiomis problemomis? Kokia karių kovinė dvasia, nuotaikos?

– Karo pradžioje emocijos liejosi per kraštus. Dabar atvykstantys savanoriai nebe tokie įsiaudrinę, o ir atvykstančių amžius pasikeitė – daugumai per 30 metų.

Esu sutikęs vyrų iš Tarptautinio legiono. Kiek žinau, profesionalūs kariškiai dirba savo darbą ir problemomis pernelyg nesiskundžia. Mūsų vaikinai supranta, kad jų profesionalumo lygis ne toks, bet pasirodo kartais geriau už ukrainiečius. Yra buvę atvejų, kai gretimose pozicijose buvę ukrainiečiai, prasidėjus minosvaidžių apšaudymui, tiesiog pasitraukdavo, o mūsų vaikinai apie tai net nežinodavo. Na, ukrainiečių kariuomenė yra didelė. Vieni daliniai puikiai dirba, o kiti sudaryti iš šauktinių, kurie galbūt nedega noru kariauti.

Gal, palyginti su Tarptautiniu legionu, mūsiškiams kiek lengviau. Viena idėja, viena kalba, panaši mąstysena. Gal todėl mes geriau organizuojamės ir labiau palaikome vienas kitą. Mes lyg mažas miestelis – visi vieni kitus žino, tai ir elgiasi vyrai santūriau. Aišku, pasitaiko ir konfliktų, tačiau jų nepalyginamai mažiau, nei laukiau, kai čia važiavau. Pradinukai per mėnesį daugiau konfliktuoja nei mes per pusmetį. Jei kyla problemų – pulkas pats atsijoja nesukalbamus, nedisciplinuotus žmones. Paprastai tai jie dalija interviu ir skundžiasi problemomis jau būdami Lenkijoje arba Lietuvoje. Beje, ukrainiečiai giria mus už tvarką ir gerą organizaciją.

– Kaip kariai rūpinasi šeimomis? Bando išgabenti artimuosius iš Gudijos?

– Taip, kai kurie tai jau padarė, o kiti bando sutvarkyti dokumentus, gauti artimiesiems vizas. Rizika didelė. Jei nuteka informacija apie kurį nors karį, KGB iškart imasi represijų prieš šeimą ir draugus.

– Lietuvoje egzistuoja gausi gudų politinės opozicijos bendruomenė. Tačiau iš jų atstovų retai kažką girdime apie Kalinausko pulką. Apie 2015 m. yra net buvę atsišaukimų gudams nevykti į Ukrainą kariauti, nes neva jūs ten niekam nereikalingi. Kokie jūsų santykiai?

– Gal 2014 m. čia iš tiesų niekas nelaukė gudų. Žmonės čia vyko, kad kažką nuveiktų, nes kitaip negalėjo rasti vidinės ramybės ir susitaikyti su tuo, kas dedasi tiek Ukrainoje, tiek jo tėvynėje. Iš kitos pusės, man kyla klausimas, kas yra tokius pareiškimus dariusio žmogaus kuratorius.

Kodėl apie mus mažai kalba? Nežinau. Nelabai mums ir rūpi. Mes dirbame savo darbą ir nesirūpiname, kas ir kokį politinį postą užims. Mes susirinkome ne tam, kad politikuotume. Tarp opozicijos yra mus palaikančių žmonių. Na, ir puiku.

Mūsų tikslai iš esmės tie patys ir mes neatsisakome bendravimo ir nesame prieš tai, ką daro opozicija, tačiau mūsų darbas visai kitoks ir mums tikrai nereikia aiškinti, ką ir kaip daryti. Mūsų kariai laikosi įvairiausių politinių pažiūrų ir skirtingai vertina įvairius opozicijos lyderius. Mums visai nereikia, kad tokie dalykai mus skaldytų.

– Kai Ukraina nugalės, jūsų pulkas patrauks į Gudiją?

– Aš ne pranašas. Nežinau, kas tada darysis. Mes nesame galybė, kuri ateitų ir viską tėvynėje pakeistų. Mes labai norėtume tikėti, kad visi mūsų tautiečiai kartu imsimės darbo ir kartu pasieksime pergalę. Kaip bebūtų, mes dėsime į tai visas jėgas. Ukrainoje sukaupėme patirtį, kurią žinome, kaip panaudoti. Žmogus, Ukrainoje praėjęs minosvaidžių ugnį, neišsigąs omonininko.

Rekvizitai norintiems paremti Kosto Kalinausko pulką:

Pavedimai:

USD IBAN: PL23102011850000410203263472

EUR IBAN: PL18102011850000430203263464

NAME: PAVEL KUKHTA

BANK SWIFT: BPKOPLPW

PLN IBAN: PL26102011850000430203189891

NAME: PAVEL KUKHTA

ADDRESS: Kryniczna 6, 03-934 Warszawa, Polska

Kriptovaliutos:

BTC: 3NE6pxt9JLYuQkQ8qkseaiakX7vyQyn87r

ETH: 0x0De136b4Fa35ED6b7E4CF817AD6cea54C78D2601

USDT: TD3ChtJ89b6KQymv312smCrxB1xAwtjn8Z

2022 08 22 14:44
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt