pirmadienis, rugpjūčio 15 d.
Ką rodo vokiškas naujosios koalicijos „šviesoforas“?
Evaldas Labanauskas
Scanpix
Ar naujasis kancleris O. Scholzas tęs šią A. Merkel tradiciją ir mėgins užgožti užsienio reikalų ministrę A. Baerbock?

Naujoji Vokietijos koalicija laikysis pirmtakės kurso, bet ne viskas, kas patinka Briuseliui, palanku ir Lietuvai.

Gruodžio pradžioje, praėjus šiek tiek daugiau nei dviem mėnesiams po rinkimų, Vokietijos parlamentas patvirtino „šviesoforo“ vyriausybę, sudarytą iš Socialdemokratų (SPD – raudonieji), Laisvųjų demokratų (FDP – geltonieji) ir Žaliųjų partijų. Socialdemokratas, buvęs finansų ministras Olafas Scholzas į užtarnautą poilsį po 16 metų kanclerio poste išleido krikdemę Angelą Merkel. Vieniems ji asocijuojasi su stabilumu ir gebėjimu išvairuoti Vokietijos ir visos ES laivą iš krizių audrų (jų tikrai netrūko). Kitiems – su sąstingiu ir praleistomis galimybėmis tiek ekonomikoje, tiek užsienio politikoje.

Buvęs finansų ministras O. Scholzas žada įtikti abiem pusėms, t. y. laikytis A. Merkel kurso, bet imtis ir jos apleistų sričių (pavyzdžiui, Vokietijos skaitmenizacijos, kovos su klimato kaita).

„O. Scholzas buvo iš dalies išrinktas, nes pasisakė už tęstinumą A. Merkel stiliumi. Abu politikai yra greičiau ramūs ir šaltakraujiški nei linkę į skubotus sprendimus“, – IQ teigė Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) vyresnioji ekspertė Ulrike Franke.

Tikėtina, kad 63 metų O. Scholzas nemelavo rinkėjams dėl tęstinumo – didelių perversmų išties neturėtų būti. Nuo jaunų dienų įsijungęs į socialdemokratų veiklą, palaikęs kairės sparno idėjas, metams bėgant jis „surimtėjo“ ir savo pasaulėžiūra gerokai pasislinko į centrą. 2002–2004 m. būdamas SPD generaliniu sekretoriumi už sausus ir nuobodžius atsakymus O. Scholzas buvo pramintas „Scholzomatu“, o įtakingas Vokietijos analitinis žurnalas „Der Spiegel“ kartą net pareiškė, kad jis „nuobodybės politikoje įsikūnijimas“.

Nuobodi ramybė, dvelkianti iš didžiausio ES ūkio ir įtakingiausios Europos šalies – būtent tai, ko reikia Briuseliui.

Visa tai byloja apie judesius kontinentalizmo, strateginės autonomijos link. Galiausiai juoda ant balto parašyta, kad palaikoma ES suvereniteto stiprinimo idėja.

„Nesitikiu ypatingų pokyčių Vokietijos ES politikoje. Visos politinio centro Vokietijos partijos linkusios būti proeuropietiškos ir ši „šviesoforo“ koalicija toliau rems stiprią Europą“, – komentavo U. Franke. Tuo labiau kad „šviesoforo“ koalicija pasižadėjo ne tik tęsti A. Merkel darbus (kuri vadovavosi principu, kas gerai Vokietijai, gerai ir Europai, bet ne daugiau), bet ir padaryti dar geriau, greičiau, daugiau.

„Koalicijos susitarimas yra subalansuotas, pagirtinas ir daug žadantis. Šiandienos pasaulyje mums būtinai reikia stipresnės ir demokratiškesnės Europos. Su kancleriu O. Scholzu bus nepaprastai įdomu pamatyti naująją pagaliau sužibusių politinių žvaigždžių kartą“, – spindėjo optimizmu savo viešame komentare įtakingas europarlamentaras, buvęs Belgijos premjeras Guy Verhofstadtas.

Užprogramuoti konfliktai

Išties 177 puslapių „šviesoforo“ koalicijos sutartyje įtvirtinta, kad bus siekiama „padidinti Europos strateginį suverenitetą“.

„Siūlomos institucinės reformos, t. y. didinti vyriausiojo ES įgaliotinio galias, didinti Europos Komisijos galias, taip pat pakeisti vienbalsį sprendimų priėmimo procesą ES saugumo ir gynybos politikoje, kad būtų įtvirtintas kvalifikuotos daugumos principas. Taip pat siūloma Europos Parlamento rinkimų reforma – kad būtų balsuojama už transnacionalinius sąrašus. Be to, numatoma tam tikra karinė integracija, štabo kūrimas. Visa tai byloja apie judesius kontinentalizmo, strateginės autonomijos link. Galiausiai juoda ant balto parašyta, kad palaikoma ES suvereniteto stiprinimo idėja“, – IQ vardijo Justinas Juozaitis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Gynybos analizės centro politikos analitikas.

Šie didesnės eurointegracijos planai yra mieli Briuselio ir euroentuziastų ausims. Tačiau dalis valstybių ir ekspertų tai vertina atsargiau.

„Mano supratimu, veto teisės atsisakymas atitinkamai yra įtakos ES atsisakymas. Pacituosiu Lauryną Kasčiūną, kuris kartą iškėlė tokį klausimą: „Ar mes norėtume, kad Josepas Borrellis (vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai – IQ past.) vykdytų Lietuvos užsienio politiką?“ Jeigu veto teisė panaikinama, tuomet mažų valstybių įtaka mažėja“, – teigė J. Juozaitis.

Tačiau vis gausėja balsų, tarp kurių yra ir to paties L. Kasčiūno partijos kolegų konservatorių, kad kvalifikuotos daugumos sprendimai esą padarytų ES užsienio politiką efektyvesnę, tai būtų ir Vilniaus interesas. Kaip toliau plėtosis diskusija, priklauso ne tik nuo naujosios Vokietijos vyriausybės intencijų rimtumo, bet ir nuo Lietuvos vidinės politinės situacijos bei santykių su vokiečių lyderiais. Vis dėlto kol kas Lietuvos oficiali pozicija yra prieš valstybių narių veto teisės saugumo ir užsienio politikos srityse panaikinimą, o turint omeny Vyriausybės ir prezidento trintį, šią poziciją gali būti sudėtinga pakeisti.

Kitas Lietuvai aktualus klausimas – Vokietijos požiūris į ES konfliktą su Lenkija (ir Vengrija) dėl teisės viršenybės. Kaip viliasi G. Verhofstadtas, „dabar nuimta koja nuo A. Merkel stabdžio, kuris nuolat lėtino ir stabdė ES veiksmus prieš Vengrijos premjero Viktoro Orbáno ir Lenkijos vicepremjero Jarosławo Kaczyńskio vykdytą jų šalių demokratinių institucijų puolimą“.

*****susije*****

„Per koalicijos derybas kelis kartus lankiausi Vokietijoje ir teko bendrauti su daugeliu vokiečių ekspertų, politikų. Vienas mano klausimų buvo, kaip keisis Vokietijos užsienio politikos gairės, valdant „šviesoforo“ koalicijai? Vienas dažniausių atsakymų: vykdysime labiau vertybinę politiką, skirsime daugiau dėmesio Europos vertybėms, tarptautinei teisei, kovosime su šių vertybių ir teisinių principų pažeidimais. Pirmoji mintis man, kad kalbama apie Rusiją, Turkiją, bet ne – minėti Lenkijos, Vengrijos pavyzdžiai, – kalbėjo J. Juozaitis ir apibendrino: – Tad diplomatinė trintis didės. Be to, koalicijos susitarime kalbama apie finansinės paramos panaikinimą ir apie daugiau negatyvių poveikio priemonių.“

Tai nėra Vilniaus interesas, ypač kalbant apie Lenkiją, kuri yra labai svarbi Lietuvos saugumui.

NATO – slidus klausimas

Kalbant apie saugumą, iškyla ir kita labai svarbi tema – „šviesoforo“ koalicijos santykis su NATO. Naujoji Vokietijos vyriausybė pasisako už Europos gynybos stiprinimą, ir tai gali kelti nerimą dėl ES ir NATO pajėgumų dubliavimo, kartu transatlantinio ryšio bei Aljanso silpninimo.

Tačiau kartu koalicijos sutartyje atiduota pagarba NATO ir transatlantiniam saugumui. Vis dėlto daugelis analitikų kelia esminį klausimą: kaip naujoji Vokietijos valdžia elgsis dėl NATO branduolinio dalijimosi programos?

„Vyriausybė turi nuspręsti, kuo pakeisti „Tornado“ daugiafunkcius naikintuvus, kurie yra NATO branduolinio dalijimosi programos dalis. Koalicijos susitarime sakoma, kad bus įsigyjami tokie lėktuvai, bet paliekamos atviros durys galimybei, kad naujieji pirkiniai negalės dalyvauti NATO branduolinio dalijimosi programoje, t. y. negalės nešti JAV branduolinio ginklo. Galutinis sprendimas dėl to bus priimtas vėliau. Vis dėlto jei ši vyriausybė nuspręs palikti NATO branduolinio dalijimosi programą, nors tuo šiuo metu nelabai tikiu, tai turės labai didelę įtaką Vokietijos gynybos politikai ir NATO“, – teigė ECFR ekspertė U. Franke.

Buvusi Vokietijos gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer labai norėjo, kad būtų nupirkti JAV F-18 lėktuvai, bet socialdemokratai šį pirkimą užblokavo. Dabar tai tapo jų pačių problema, o laikas spaudžia – tai reikia padaryti iki 2025 m. „Jei vis dėlto O. Scholzas trenks į stalą kumščiu ir pareikš, kad būtina pirkti šiuos lėktuvus, tuomet susidurs ne tik su partijos pasipriešinimu, bet ir iššūkiu, kaip tai reikės „parduoti“ visuomenei, nes viešoji nuomonė šiuo klausimu jau seniai pralaimėta – per 70 proc. vokiečių pasisako prieš branduolinius ginklus“, – kalbėjo J. Juozaitis.

Dar vienas veiksnys – į koaliciją įeinantys žalieji, kurie nuo seno garsėja kaip branduolinio ginklo priešininkai (Vokietija glaudžia 60 JAV branduolinių bombų B61).

„Koalicijoje kiekvienas partneris turi veikti šiek tiek lėčiau, kad visi kartu pažengtume. Koalicijos susitarime įtvirtintas dalyvavimas branduolinio dalijimosi programoje. Bet dar kartą patvirtiname savo tikslą – pasaulis, sykiu Vokietija, be branduolinio ginklo. Vokietija pasisakys už branduolinį nusiginklavimą kaip stebėtoja JT susitarimo dėl branduolinio ginklo draudimo narių susitikimuose“, – lapkričio pabaigoje interviu „Der Spiegel“ diplomatiškai kalbėjo žaliųjų lyderė ir tuomet dar tik kandidatė į Vokietijos užsienio reikalų ministres Annalena Baerbock.

Pasak Lietuvos karo akademijos eksperto J. Juozaičio, Vokietijos pasitraukimas iš NATO branduolinio dalijimosi programos būtų didelė grėsmė visai transatlantinei sąjungai: „Jeigu jie pasitraukia iš branduolinio dalijimosi programos, nenusiperka lėktuvų, tuomet laukia didesnis konfliktas su JAV. Be to, kyla klausimas, kokia apskritai NATO branduolinio dalijimosi programos ateitis? Ar nepaseks kitos valstybės (kaip Belgija, Nyderlandai) Vokietijos pavyzdžiu?“

Be to, žalieji garsėja pasisakymais už gynybos išlaidų, kurios ir taip Vokietijoje nesiekia NATO sutarto 2 proc. slenksčio nuo BVP, mažinimą. Panašios nuotaikos vyrauja SPD, kuri blokavo ne tik naikintuvų, bet ir dronų įsigijimą.

Dabar nuimta koja nuo A. Merkel stabdžio, kuris nuolat lėtino ir stabdė ES veiksmus prieš Vengrijos premjero V. Orbáno ir Lenkijos vicepremjero J. Kaczyńskio vykdytą jų šalių demokratinių institucijų puolimą.

„Ambicija perginkluoti ir sukoncentruoti Bundesverą (Vokietijos karinės pajėgos – IQ past.) ties kolektyvinės gynybos užduotimis bus lėtesnė. Galiausiai tai įrodo Finansų ministerijos pasiūlymas, kad 2025 m. gynybos finansavimas būtų mažesnis negu dabar. Programoje įrašyti 3 proc. BVP gynybai, diplomatijai ir plėtrai bendrai. Taigi gali būti šioks toks žaidimas mažinant, bet nesakant, kad mažinamos išlaidos gynybai“, – tvirtino J. Juozaitis.

Vokiečių kariai liks Lietuvoje, bet...

Anot U. Franke, visos Bundesvero misijos bus įdėmiai išnagrinėtos, bet esą mažai tikėtina, kad jos neteks vyriausybės paramos. Kad naujoji Berlyno valdžia gali atšaukti savo karių dalyvavimą NATO priešakinių batalionų programoje, vienam kurių, dislokuotame Lietuvoje, vadovauja Vokietija, mažai tikėtina atrodo ir J. Juozaičiui: „Ši misija pagal vokiečių mentalitetą yra palanki: kol nėra agresijos, tol vokiečių kareiviai pas mus yra saugūs. Taip pat Vokietija įsitikinusi, kad nusiųsdama nedidelį kontingentą į Lietuvą prisideda prie Europos saugumo užtikrinimo – europinis dėmuo NATO lygmenyje, esą patys europiečiai rūpinasi Europos saugumu.“

Vis dėlto ekspertas priduria, kad bendras gynybos finansavimo mažinimas gali atsiliepti ir NATO priešakinio bataliono pajėgumui: „Reikia atsižvelgti į šio bataliono atgrasymo efektą – kuo greičiau Vokietija gali permesti pastiprinimą į užpultą šalį, tuo didesnis ir yra atgrasymo efektas. Bet tam reikia, kad Bundesveras būtų modernizuotas ir prireikus pagalbos kaip įmanoma didesnė formuotė ir kaip įmanoma greičiau atvyktų į Lietuvą. Nuo to ir priklauso, ar atgrasymas yra tvarus ar netvarus. Jei finansavimas mažės, ir Bundesvero reforma strigs.“

Keičiasi požiūris į Rusiją ir Kiniją

Kita vertus, kai kurios Vokietijos žaliųjų nuostatos ne tik turėtų gąsdinti, bet ir gali džiuginti „vertybinės“ diplomatijos vėliavą iškėlusią Lietuvą. Žalieji gerokai griežčiau pasisako už žmogaus teisių apsaugą ir nusiteikę prieš autoritarinius režimus. Taip pat yra pasmerkę „Nord Stream 2“ dujotiekį.

„Per pastaruosius metus iš lėto keitėsi Vokietijos požiūris į Kiniją, nes vis daugiau veikėjų, tarp jų – ir verslas, pradeda matyti Kiniją kaip grėsmę, o ne tik kaip prekybos partnerę ar didelę rinką. Naujojoje valdančiojoje koalicijoje dvi partijos, kurios sudaro vyriausybę – FDP ir žalieji, pabrėžia žmogaus teisių svarbą bendraujant su globaliais veikėjais. Todėl tikiuosi, kad vyriausybė imsis griežtesnės retorikos prieš Kiniją ir Rusiją. Vis dėlto, kaip tai atrodys praktikoje – pamatysime“, – atsargiai kalbėjo U. Franke. Kol kas, regis, žalieji neketina išsižadėti savo principų.

„Susiduriame su sisteminga autoritarinių režimų konkurencija ir privalome daryti viską, kad apgintume tarptautinę, taisyklėmis paremtą tvarką. Svarbu ginti tarptautinės teisės principus, žmogaus teises ir tarptautinę taiką. Pastaraisiais metais tam kyla ne tik karinių, bet ir hibridinių grėsmių“, – sakė minėtame „Der Spiegel“ interviu A. Baerbock. Žaliųjų lyderė taip pat negailėjo griežtų žodžių puolimą migrantais surengusiam Aliaksandrui Lukašenkai ir pridūrė, kad „negalima leistis būti šantažuojamiems diktatorių“, nors į klausimą, ar smerkia A. Merkel skambutį tam pačiam „paskutiniam“ Europos diktatoriui, atsakė: „Negalime vykdyti užsienio politikos be dialogo. (...) Bet nereikia būti kancleriu, kad paskambintum A. Lukašenkai.“

J. Juozaitis siūlo žvelgti plačiau, o ne tik matyti viešus žaliųjų pareiškimus dėl Rusijos ar Kinijos: „Žaliuosius vokiečių ekspertai labai mėgsta vadinti „vanagais“ Rusijos klausimu, nes jie laikosi griežtos politikos jos atžvilgiu. Taip, jie labai neigiamai žiūri į Rusiją ir Kiniją, bet kas sudaro prielaidas vykdyti „vanagišką“ politiką – tai pasiryžimas įvesti sankcijas, ginkluotųjų pajėgų atkūrimas, ambicinga Bundesvero reforma. Žalieji kalba apie neigiamą požiūrį, bet nekalba apie priemones ir metodiką, kuri galbūt paveiktų Rusijos ir Kinijos elgesį.“

Vidinė kova

Kitas klausimas – kiek galių turės žalieji užsienio politikoje, tiksliau, ar A. Merkel svorio į tarptautinės politikos paraštes nustumta Vokietijos užsienio reikalų ministerija sugebės sugrįžti į žaidimą? Dar rugsėjo pabaigoje Politico.eu straipsnį apie galimą Vokietijos diplomatijos vadovą pavadino labai gerai padėtį atspindinčia antrašte: „Kas bus kitas Vokietijos užsienio reikalų ministras? Niekam neįdomu“. T. y. iki šiol kanclerė A. Merkel buvo Vokietijos diplomatijos veidas ir ji priimdavo visus užsienio politikos sprendimus.

Kol kas neatrodo, kad žaliųjų lyderė A. Baerbock stokotų ambicijų pakeisti šią tradiciją. Tačiau kancleris O. Scholzas, kaip minėta, nelinkęs į revoliucijas. Tuo labiau kad SPD požiūris į Rusiją ir bendrus projektus skiriasi nuo žaliųjų. O. Scholzas į Vokietijos nacionalinės politikos lygą pateko valdant SPD kancleriui Gerhardui Schröderiui, kuris dabar Rytų Europoje vadinamas „Gazprom“ marionete, tačiau būtent jo ir kitų socialdemokratų dėka Vokietija tampa Rusijos dujų Europoje paskirstymo centru dėl „Nord Stream“ dujotiekių projektų.

„Socialdemokratai yra pragmatiški. „Nord Stream“ – tai socialdemokratų projektas ir dabar išrinkti jų atstovai tiesiai šviesiai sako, kad palaiko „Nord Stream“, kalba apie didesnį dialogą su Rusija, – teigė J. Juozaitis. – Todėl nemanau, kad Rusijos atžvilgiu matysime kokių nors didelių pokyčių, nebent vėl prasidės didelė eskalacija Ukrainoje ar koks kitas rezonansinis įvykis. Bet jei nebus supurtančio įvykio, kuris priverstų reaguoti čia ir dabar, tuomet pragmatiška politika, vis papriekaištaujant dėl žmogaus teisių pažeidimų, demokratijos, išliks.“

Tikėtina, kad galime išvysti „gero ir blogo policininko“ žaidimą tarp O. Scholzo ir A. Baerbock, kurį kažkada praktikavo socdemas kancleris G. Schröderis ir tuometis užsienio reikalų ministras, žaliasis Joschka Fischeris. Tuomet pastarasis garsiai piktinosi Rusijos elgesiu, bet „Nord Stream“ projektas vis tiek pajudėjo be didelių kliūčių.

Jeigu jie pasitraukia iš branduolinio dalijimosi programos, nenusiperka lėktuvų, tuomet laukia didesnis konfliktas su JAV. Be to, kyla klausimas, kokia bendrai NATO branduolinio dalijimosi programos ateitis?

Beje, O. Scholzo inauguracijos išvakarėse JAV atsiuntė „pasveikinimą“: įspėjo, kad reikalaus iš Vokietijos sustabdyti iki jos nutiestą antrąjį Rusijos eksporto dujotiekį per Baltijos jūrą „Nord Stream 2“, jei Rusijos kariuomenė vėl įsiveržtų į Ukrainą.

Pavyks pratęsti draugystės tradiciją?

Kitas labai svarbus veiksnys – asmeniniai ryšiai. Lietuvos lyderiai buvo užmezgę neblogus santykius su A. Merkel. Buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė net gali pasigirti asmenine draugyste su buvusia kanclere.

„Nors esame maža šalis ir ekonominiai ryšiai Vokietijos mastu nėra tokie ypač svarbūs, Lietuva vis tiek yra ta šalis, kuri Berlyne laikoma labai proeuropietiška, palaikanti ir transatlantinės vienybės idėją, įgyvendinanti vertybinę politiką. Tokie dalykai vokiečiams patinka, ir jeigu mes nebūtume svarbūs Vokietijai, tuomet nemanau, kad vokiečiai taip dažnai dalyvautų oro policijos misijoje ir vadovautų batalionui, vykdytų intensyvias pratybas ar įvyktų ginkluotės įsigijimai. Lietuva atlieka tokį vaidmenį, kokį gali maža valstybė“, – teigė J. Juozaitis.

Dabartinis Lietuvos prezidentas puikiai moka vokiečių kalbą ir, tikėtina, tai sulaukė simpatijų iš A. Merkel, taip pat gali padėti mezgant ryšius su naujuoju kancleriu.

Kita vertus, pastaruoju metu G. Nausėda neatsispiria pagundai flirtuoti su ES „neklaužadomis“ – Vengrija ir Lenkija, į kurias naujoji Vokietijos „šviesoforo“ vyriausybė linkusi žvelgti griežčiau.

BEREKLAMOS:

2022 01 05 10:17
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt