penktadienis, spalio 30 d.
Kaip traukėsi diktatoriai: ar pakartos A. Lukašenka S. Miloševičiaus likimą?
Alfa.lt

Tęsiantis protestams Baltarusijoje ir toliau reikalaujama slaptos ceremonijos metu save prezidentu inauguravusio Aliaksandro Lukašenkos pasitraukimo. Istorijoje gausu valdžios perleidimo pavyzdžių nuo sudėtingų ir smurtinių iki tokių, kai diktatoriai „į pensiją“ išeina patys ir už tai net išsaugo tam tikras privilegijas.

Diktatorių pasitraukimui įmanomi du scenarijai: galima derėtis dėl politinio režimo sušvelninimo, kaip buvo su Piliečių forumu Čekoslovakijoje ir „Solidarumu“ Lenkijoje, arba stovėti iki paskutiniųjų, kaip nutiko Rumunijoje.

Alfa.lt pradeda publikacijų ciklą, kuriame bus pasakojama, kokiu būdu, geruoju ar bloguoju, XXI a. diktatoriai apleido valdžią ir kas su jais nutiko po to.

Jugoslavija

2000 m. Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius, tuo metu valdęs šalį jau 15 metų, pralaimėjo rinkimus opozicijos kandidatui Vojislavui Koštunicai, tačiau atsisakė trauktis. Dėl suklastotų rinkimų rezultatų prasidėjo masiniai protestai, po kurių S. Miloševičiaus režimas nustojo egzistuoti, o jis pats buvo teisiamas Hagos karinio tribunolo dėl vykdytų karo nusikaltimų.

Priešistorė

Po Antrojo pasaulinio karo Jugoslavija prisijungė prie vadinamojo socialistinio bloko, tačiau santykiai iš pat pradžių nesiklostė sklandžiai. Šalį tuo metu valdęs Tito sugebėjo susipykti su Josifu Stalinu 1945 m., dėl to SSRS nutraukė diplomatinius santykius.

Į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui santykiai atšilo, tačiau Jugoslavija netapo SSRS satelitu ir atsisakė prisijungti prie Varšuvos sutarties. Mirus Tito, Jugoslavija ėmė byrėti, tuo laikotarpiu – 1989 m. – į valdžią atėjo S. Miloševičius.

Nemažą dalį politinio kapitalo S. Miloševičiui sukrovė jo nacionalistinės pažiūros, todėl 1989 m. jis lengvai laimėjo rinkimus ir tapo pirmuoju Serbijos prezidentu, o 1992 . laimėjo priešlaikiniuose prezidento rinkimuose.

S. Miloševičius pagrindiniu savo politikos tikslu paskelbė „didžiosios Serbijos“ sukūrimą. Jis siekė prijungti serbų gyvenamas sritis Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, išvyti iš Kosovo gyventojų daugumą sudarančius albanus.

1989 m. buvo priimta nauja Konstitucija, kuri panaikino Kosovo ir kito regiono – Vojevodinos – autonomijos teisės. Kosovas ėmė tam priešintis ir vietos albanai ėmė aktyviai protestuoti. 1990 m. Jugoslavijos kariuomenė buvo įvesta į Kosovo sostinę Prištiną.

Padėtis tolydžio sudėtingėjo ir 1998 m. rugsėjį JTO pareikalavo nutraukti etninius valymus Kosove. NATO pateikė S. Miloševičiui ultimatumą: jis turėjo sudaryti taiką, o į konflikto apimtas zonas įsileisti ESBO stebėtojus, priešingu atveju turėtų aktyviai įsikišti į konfliktą.

Taika netruko ilgai ir po kelių mėnesių serbų kariuomenė atnaujino karinius veiksmus. 1999 m. kovo 24 d. NATO ėmė bombarduoti Jugoslaviją. Karinė operacija truko 78 dienas, buvo sunaikinta dauguma Serbijos karinių objektų, organizacijos „Human rights watch“ duomenimis, žuvo apie 500 civilių.

1999 m. birželį S. Miloševičius kapituliavo ir priėmė visas NATO sąlygas – iš Kosovo išvestos serbų pajėgos ir įvesta NATO ir JTO taikdarių misija.

Vėliau Kosovas paskelbė nepriklausomybę, kurią pripažino daugelis šalių, išskyrus Rusiją.

Po kapituliacijos S. Miloševičiaus padėtis buvo sudėtinga: 2000 m. ekonomika buvo nustekenta, o visa šalis sunkiai atsigavo po užsitęsusio konflikto, bombardavimų ir skirtų sankcijų.

Priešlaikiniai rinkimai

2000 m. rugsėjį paskelbti priešlaikiniai prezidento rinkimai, kuriuos S. Miloševičius tikėjosi laimėti. Jo pagrindiniu oponentu tapo Serbijos demokratų partijos (DSS) iškeltas kandidatas Vojislavas Koštunica.

V. Koštunica sugebėjo užsitikrinti susiskaldžiusios opozicijos palaikymą ir ją suvienyti. Didelį vaidmenį nuverčiant S. Miloševičių suvaidino jaunimo judėjimas OTPOR.

Judėjimo simboliu tapo suspaustas kumštis. Buvo pradėtos dvi stiprios kampanijos: „Laikas atėjo“ – šalies muzikantai ir įžymybės surengtų koncertų metu akcentavo artėjančius pokyčius. Ir antroji – „Jam galas“, reklamose, plakatuose ir protestuojant naudotas šūkis, skirtas pabrėžti, kad diktatoriaus dienos suskaičiuotos.

Protestus sukėlė pažeidimai

Prezidento rinkimai vyko 2000 m. rugsėjo 24 d. OTPOR parengė ir išsiuntė į apygardas daugybę stebėtojų, kurie fiksavo balsavimo pažeidimus.

Užsidarius apylinkėms, opozicija paviešino apklausų rezultatus, kuriomis remiantis rinkimus laimėjo V. Koštunica, surinkęs 52 proc. balsų, o S. Miloševičius surinko tik apie 33 proc. balsų. O S. Miloševičiaus štabo teigimu, jų kandidatas surinko 45 proc.,  V. Koštunica – 40.

Oficialūs rinkimų rezultatai paskelbti tik rugsėjo 28 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, V. Koštunica surinko 48 proc., o jo oponentas 40. Buvo paskelbtas antrasis rinkimų turas. O VRK paskelbė, kad tuo pat metu vykstančius parlamento rinkimus laimėjo socialistų partija.

Paaiškėjus, kad skaičiuojant balsus buvo padaryta daugybė pažeidimų, o skaičiai nesutapo iki šimto tūkstančių, toks atviras klastojimas sukėlė protestų bangą. Rugsėjo 29 d. į Belgrado gatves išėjo tūkstančiai protestuotojų.

Protestus lydėjo masiniai streikai, kai net privačios šalyje veikiančios įmonės sustabdė savo veiklą. Kavinių, restoranų ir kitų įstaigų vitrinose pasirodė užrašai „uždaryta dėl apiplėšimo“. Spalio 1 d. prie streiko prisijungė ir šachtininkai, jų įkvėpti ėmė streikuoti ir kitų valstybinių įstaigų darbuotojai.

Dar daugiau žibalo į ugnį papylė S. Miloševičiaus viešas pareiškimas, kad jis neketina trauktis ir dalyvaus antrajame rinkimų ture. V. Koštunicos demokratinę koaliciją jis išvadino JAV interesams tarnaujančiais „vakarų agentais“.

Po šito protestuotojai ėmė blokuoti kelius. Veikianti valdžia imasi represijų: protestuotojams keliamos baudžiamosios bylos. Socialistų partija ėmė organizuoti atsakomąjį mitingą S. Miloševičiui palaikyti.

Lūžio taškas

Didžiausias mitingas įvyko spalio 5 d., kai į Belgrado gatves išėjo apie pusę milijono protestuotojų. Prie Jugoslavijos parlamento policija ašarinėmis dujomis ir guminėmis lazdomis ėmė vaikyti protestuotojus, tačiau jau netrukus jų pprisirinko tiek daug, kad jų išvaikyti tapo neįmanoma.

Ūkininkas Liubisavas Džokičius, įsiutintas dėl to, kad jo verslas buvo sužlugdytas korumpuoto S. Miloševičiaus režimo, ryškiai raudonu buldozeriu pervažiavo parlamento tvorą. Policija ėmė į jį šaudyti, tačiau vyras išgyveno. Po to protestuotojai ėmė veržtis į parlamento pastatą nušluodami policijos pajėgas.

Buldozerio revoliucija

Užėmę parlamento pastatą, protestuotojai pajudėjo link televizijos centro pastato ir užėmė jį pasinaudoję tuo pačiu buldozeriu. Tai leido nutraukti informacinę blokadą ir eteryje pasirodė opozicinis televizijos kanalas B92, kuriame V. Koštunica paskelbė revoliucijos pergalę.

Prie televizijos pastato pasirodė specialiosios pajėgos, kurioms vadovavo pats S. Miloševičius. Po to, kai jis per raciją įsakė pajėgų vadui pradėti šaudyti į protestuotojus, šis atsisakė paklusti ir sudaužė raciją į šipulius. Šaudyti į protestuotojus atsisakė ir kitų jėgos struktūrų atstovai.

Spalio 6 d. įvyko V. Koštunicos ir S. Miloševičiaus derybos, po kurių pastarasis paskelbė pasitraukiantis. Tą pačią dieną VRK paskelbė tikruosius rinkimų rezultatus – surinkęs 50,2 proc. balsų rinkimus jau pirmajame ture laimėjo V. Koštunica. Demokratinė opozicija taip pat laimėjo parlamento rinkimus, priešingai nei buvo skelbta anksčiau. Spalio 7 d. V. Koštunica oficialiai tapo šalies prezidentu.

Haga

Buvęs prezidentas S. Miloševičius 2001 m. balandį buvo suimtas ir perduotas Hagos tarptautiniam karo nusikaltimo tribunolui, jam buvo pateikti kaltinimai dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Teismo procesas prasidėjo 2002 m. vasario 12 d.

S. Miloševičius pirmuosius pustrečių proceso metų teisme gynėsi pats, tačiau dėl dažnų pertraukų, kurias teko skelbti dėl jo sveikatos būklės jam prieš valią teismas paskyrė du advokatus.

S. Miloševičiaus žmona Mirjana Markovič kartu su sūnumi Marku ir diktatoriaus broliu Borislavu pabėgo į Maskvą.

„Balkanų skerdiku“ pramintas S. Miloševičius kalėjime skundėsi sveikata ir net norėjo vykti gydytis į Rusiją, kuri žadėjo po to grąžinti jį atgal į Hagą, tačiau išleistas nebuvo. Tai suteikė pagrindo Maskvoje gyvenančiai M. Markovič iki pat savo gyvenimo pabaigos kartoti, kad jos vyras buvo nužudytas.

Po to, kai 2006 m. S. Miloševičius mirė savo kameroje nuo širdies smūgio, teismo procesas buvo nutrauktas. 

2020 10 11 17:48
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt