šeštadienis, spalio 1 d.
Kaip ukrainiečiai laimėjo mūšį dėl Kyjivo: nuo raginimų pasiduoti ir bėgti iki pergalės
Alfa.lt
Scanpix
Kyjive demontruojama sunaikinta Rusijos technika, turėjusi užimti Ukrainos sostinę per tris dienas.

Rugpjūčio 24 d., praėjus šešiems mėnesiams nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, JAV dienraštis „The Washington Post“ paskelbė ilgą straipsnį apie tai, kaip Ukrainos kariuomenė pirmosiomis karo savaitėmis neleido rusams užimti Kyjivo ir galiausiai privertė juos pasitraukti iš sostinės.

Šis tyrimas buvo parengtas remiantis daugiau nei 100 interviu. Leidinys „Meduza“ pateikia pagrindines ir įdomiausias „The Washington Post“ straipsnio įžvalgas.

Dvi Kyjivo gynybos linijos

Prieš invaziją Ukrainos kariuomenė ėmėsi priemonių Kyjivui apginti, rašo „The Washington Post“. Sostinės gynybai vadovavęs Ukrainos sausumos pajėgų vadas, generolas pulkininkas Oleksandras Syrskis pripažino, kad negalėjo įsivaizduoti, jog Rusijos invazija bus tokia visa apimanti, tačiau jai ruošėsi – kaip vienam iš galimų scenarijų.

O. Syrskis organizavo dvi miesto gynybos linijas – Kyjivo viduje ir tam tikru atstumu nuo jo, kad apsaugotų miestą nuo apšaudymo. Likus savaitei iki karo pradžios Ukrainos kariuomenės vadavietės buvo perkeltos į galimas invazijos kryptis, o karinės oro pajėgos atitrauktos iš pagrindinių bazių, kurios buvo akivaizdūs Rusijos oro smūgių taikiniai. Artilerija taip pat buvo perkelta į gynybines pozicijas už miesto ribų, o tai, pasak Kyjivo mero Vitalijaus Kličko, užtikrino, kad ji nebus sunaikinta pirmosiomis karo valandomis.

Vakarų šalys apie Ukrainos pasirengimą karui žinojo mažiau nei apie Rusijos planus, o tai, pasak žurnalistų, prisidėjo prie abejonių dėl Kyjivo gebėjimo pasipriešinti agresijai.

Kyjivo gynėjams, kaip rašoma „The Washington Post“ straipsnyje, trūko tankų. O. Syrskis bandė tai kompensuoti panaudodamas mokymo centruose esančią artileriją, įskaitant sovietų laikų savaeiges patrankas „Pion“.

Panašių veiksmų buvo imtasi ir Černihivo regione, per kurį Rusijos armija iš šiaurės rytų artėjo prie Kijevo. Ten 1-osios atskirosios tankų brigados vadas pulkininkas Leonidas Choda prieš pat įsiveržimą iš bazės išvežė visą amuniciją, degalus ir atsargas bei paskirstė karius po visą regioną.

„The Washington Post“ teigia, kad Vakarų šalys apie Ukrainos pasirengimą karui žinojo mažiau nei apie Rusijos planus, o tai, pasak žurnalistų, prisidėjo prie abejonių dėl Kyjivo gebėjimo pasipriešinti agresijai. Tuo pat metu, pasak leidinio, Ukrainos valdžia suprato, kad dėl šių abejonių Vakarų šalys karo pradžioje delsė pristatyti reikiamus ginklus.

Rusija ne kartą siūlė pasiduoti

Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas pasakojo, kad vasario 24 d. sulaukė skambučio iš Kremliaus. Jo teigimu, jis ne iš karto priėjo prie telefono. Pakėlęs telefono ragelį, jis išgirdo Dmitrijaus Kozako, Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojo, kilusio iš Ukrainos ir pastaraisiais metais prižiūrėjusio Kremliaus sukurtų „DLR“ ir „LLR“ darinius, balsą.

„Kozakas pareiškė, kad ukrainiečiams laikas pasiduoti. Jermakas išsikeikė ir padėjo ragelį“, – rašo „The Washington Post“.

Perdavė jam Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu žinutę: jei Ukraina kapituliuos, invazija bus nutraukta. Pasak Ukrainos gynybos ministro, į tai jis atsakė, kad pasirengęs priimti Rusijos kapituliaciją.

Kitą epizodą, susijusį su pasiūlymu pasiduoti, prisiminė Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas. Anot jo, vasario 22 d. jo kolega iš Baltarusijos Viktoras Chreninas davė jam karininko žodį, kad Baltarusijoje dislokuoti Rusijos kariai nesiverš į Ukrainą, tačiau tai, pasirodo, buvo melas. Po dviejų dienų jis vėl paskambino ir V. Chreninas, kurio balsas skambėjo nervingai, perdavė jam Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu žinutę: jei Ukraina kapituliuos, invazija bus nutraukta. Pasak Ukrainos gynybos ministro, į tai jis atsakė, kad pasirengęs priimti Rusijos kapituliaciją.

V. Zelenskis uždraudė kalbėti apie evakuaciją

Pirmąją invazijos dieną daugelis žmonių aplink Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį ragino jį palikti Kijevą, rašo „The Washington Post“. Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas teigė, kad nedavė tokio patarimo prezidentui, bet sakė, kad esama patikimų įrodymų apie Rusijos planus jį nužudyti arba suimti. Pasak Prezidento kanceliarijos vadovo patarėjo Oleksijaus Arestovičiaus, kalbėta ir apie galimą rusų ketinimą paleisti nuodingąsias dujas į prezidento bunkerį.

Pats O. Arestovičius prisimena, kad tą dieną padarė išvadą, jog Kyjivo išsaugoti nepavyks, ir apie tai informavo V. Zelenskį. Prezidentas atsakė, kad neketina daugiau apie tai klausytis. Jis taip pat pareikalavo, kad jo aplinka nustotų nuolat priminti jam apie asmeninę riziką.

„Aš esu gyvas žmogus. Nenoriu mirti kaip bet kuris kitas žmogus. Bet tikrai žinau, kad jei apie tai galvosiu, jau būsiu miręs“, – cituoja prezidentą O. Arestovičius.

Svarbiausi mūšiai

„The Washington Post“ straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama svarbiausiems mūšiams netoli Kyjivo, įskaitant Hostomelio aerodromą, kuriame pirmąją karo dieną nusileido rusų desantininkai. Kitas svarbus strateginis taškas buvo Moščuno kaimas, esantis kitame Irpinės upės krante, už kelių kilometrų nuo Kyjivo ribos. Užėmus Moščuną Rusijai būtų atsivėręs tiesioginis kelias į Ukrainos sostinę.

Kovos dėl Moščuno prasidėjo vasario 27 d. Pasak Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 72-osios nepriklausomos mechanizuotosios brigados kapitono Romano Kovalenkos, kai jo dalinys tą dieną įžengė į kaimą, namai jau degė. Per kelias ateinančias dienas rusai bandė perkelti pajėgas per Irpeno upę, o kovo 6 d. rytą, kaip rašoma straipsnyje, jiems pavyko perkelti nemažai kariškių. R. Kovalenkos dalinys kontratakavo ir stojo į artimą mūšį su rusais, tačiau dėl amunicijos trūkumo buvo priverstas pasitraukti į kaimo centrą. Ten sulaukė pastiprinimo, įskaitant specialiąsias pajėgas ir užsienio savanorius. R. Kovalenkos prisiminimais, jų pozicijos buvo nuolat apšaudomos iš „Gradų“, artilerijos, minosvaidžių, lėktuvų ir bepiločių orlaivių.

Vanduo užliejo rusus, o vėliau radome vietą, kur rusų jūrų pėstininkai buvo priversti mesti visą ekipuotę ir liemenes bei plaukti, kad išsigelbėtų.

Pasak „The Washington Post“, kovo 11 d. Rusijos kariuomenė, nepavykus priartėti prie Kijevo iš Irpinės miesto, nusprendė susitelkti ties Moščuno užėmimu ir pradėjo pulti iš visų pusių, bombarduodama kaimelio gynėjus viskuo, ką turėjo. Tą dieną R. Kovalenka jautėsi taip, tarsi būtų „gavęs mažiausiai aštuonis smūgius į galvą plaktuku“; daugelis jo bendražygių patyrė smegenų sukrėtimą. Galiausiai R. Kovalenkos dalinys buvo išvestas iš kaimo, nes įvyko rotacija. Jis pats buvo paguldytas į ligoninę su galvos trauma. Pakeliui į ligoninę jis prisiminė, kaip skambino savo broliui dvyniui, kovojusiam į rytus nuo Kyjivo, ir su ašaromis akyse pranešė, kad jiems pavyko išlaikyti kaimą. Vėliau jis grįžo į Moščuną.

Kovos dėl Moščuno tuo nesibaigė. Trečiąją kovo savaitę rusai ten išlaipino desantą, tačiau jam nepavyko įsitvirtinti kaime. Ukrainos kariškiai teigia, kad jiems pavyko apginti kaimą, be kita ko, susprogdinus vieną iš Irpinės upės šliuzų ir dar labiau pakėlus vandens lygį.

„Vanduo užliejo rusus, o vėliau radome vietą, kur rusų jūrų pėstininkai buvo priversti mesti visą ekipuotę ir liemenes bei plaukti, kad išsigelbėtų“, – sakė generolas O. Syrskis.

Pagal sovietų armijos tradicijas

Laikraštis „The Washington Post“ taip pat aprašo Ukrainos kariuomenės taktiką į šiaurės rytus nuo Kyjivo, Černihivo srityje, kur veikė 1-oji tankų brigada, vadovaujama pulkininko L. Chodos. Pasak leidinio, šios brigados ir teritorinės gynybos kariams kelias savaites pavyko atsilaikyti prieš daug kartų gausesnes Rusijos pajėgas, bandžiusias priartėti prie sostinės.

Pasak laikraščio, ukrainiečiai rengė pasalas rusų technikos konvojams ir privertė juos nusukti į beveik nepravažiuojamus keliukus, taip pat laukus ir pelkes, kurios jau buvo pažliugusios. Tie, kurie važiavo asfaltuotais keliais, atsidūrė ant užminuotų arba užblokuotų tiltų ir sankryžų.

„Privertėme juos rinktis tam tikrus maršrutus, kur galėjome juos susprogdinti arba atkirsti“, – pasakojo generolas majoras Viktoras Nikoliukas, Ukrainos šiaurinės operatyvinės grupės vadas.

Mes nukaudavome du ar tris žmones, o vietoj jų atsirasdavo kiti. [...] Tai kaip 1941 m., kai karių gyvybės vadams nieko nereiškė.

Anot V. Nikoliuko, Rusijos kariuomenė veikė pagal sovietinės armijos tradicijas, nesuteikdama jaunesniesiems karininkams galimybės priimti sprendimus ir bandydama įveikti priešą mase. „Mes nukaudavome du ar tris žmones, o vietoj jų atsirasdavo kiti. [...] Tai kaip 1941 m., kai karių gyvybės vadams nieko nereiškė“, – teigė V. Nikoliukas.

Generolas taip pat apibūdino rusų vadų mąstymą: „Problema ta, kad jie pernelyg pasitiki savimi. Jie mano, kad Ukraina yra maža ir „mes juos tiesiog sutriuškinsime, tiesiog pravažiuosime su tankais, ir viskas.“

2022 08 26 09:58
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt