trečiadienis, spalio 5 d.
Karo propaganda Viduramžiais: kai kurie Maskvos lozungai nesikeičia jau 500 metų
Aidanas Praleika
kulturologia.ru
Maskvos kunigaikščio šauklys (rekonstrukcija)

Šiandien terminai „propaganda“ ir „informacinis karas“ yra įprasti, šie reiškiniai tapo kiekvieno iš mūsų kasdienybe. Tačiau sugalvoti jie ne dabar, ne prieš 50 ir net ne prieš 100 metų.

Bene pirmoji didelio masto propagandos kampanija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) – po visą Europą paskleista informacija apie pergalę Oršos mūšyje 1514 m. XVI a. vyko intensyvūs karai su Maskva ir būtent tuo laikotarpiu abiejose pusėse suprasta propagandos reikšmė ir nauda. Propaganda galėjo suteikti pretekstą karui, pasigirti savo laimėjimais valdiniams ir užsienio valstybėms bei pataisyti įvaizdį, jei reikalai klodavosi ne tavo naudai.

Žinoma, tam tikros propagandos formos egzistavo ir ankstesniais laikais, tačiau buvo ne tokios efektyvios, nes informacija pasiekdavo labai ribotą skaičių žmonių. Pasak Lietuvos istorijos instituto istoriko dr. Andrėjaus Ryčkovo, moderniosios propagandos gimimas sietinas su technologine revoliucija – XV a. viduryje vokiečių išradėjas Johannesas Gutenbergas sukonstravo pirmąjį spaustuvės aparatą. Skleisti žinias tapo gerokai paprasčiau, spausdintas žodis pasiekdavo nepalyginamai gausesnes žmonių mases.

Alfa.lt kalbėjosi su A. Ryčkovu apie tai, kaip propaganda atsirado mūsų regione ir kaip ją naudojo du didžiausi priešai – LDK ir Maskvos Kunigaikštystė.

– Mūsų laikais joks karas neprasideda be informacinės kampanijos, pagrįstais arba nepagrįstais argumentais įrodinėjančios jo būtinumą. Ar XVI a. daryta taip pat?

– Karų su Maskva epocha prasidėjo XV a. pabaigoje ir tęsėsi visą kitą šimtmetį ir dar ilgiau. Visų pirma Maskvos šalis bandė karą pateikti kaip tarpusavyje besivaidijančių pasienio kunigaikščių konfliktą. Vieni tos pačios šeimos nariai tarnavo Maskvai, o kiti – LDK. Kilę paveldėjimo ginčai tarp tokių giminių tapo pretekstu karui, Maskvos įsikišimui.

Šiek tiek vėliau Maskva ėmėsi skleisti dar vieną pasakojimą – stačiatikybės gynimą. LDK valdovai buvo katalikai, o valstybėje gyveno įvairių religijų atstovai, tarp jų ir didelis nuošimtis stačiatikių, todėl Maskvai šis pretekstas buvo parankus. Maskva skelbė, neva LDK valdovai ketino perkrikštyti stačiatikius katalikais. Vadinasi, dori tikintieji turėjo būti verčiami išpažinti „netikrą tikėjimą“. Istorikai vis dar ginčijasi, ar tuo metu LDK valdovai ketino įvykdyti bažnytinę uniją. Ši propagandinė klišė beveik nepasikeitė iki mūsų laikų, tik dabar Rusija „gelbėja“ ne stačiatikius, o rusakalbius.

– Į ką buvo nutaikyta Maskvos religinė karo propaganda? Į savus valdinius, kitas valstybes ar tuos pačius LDK stačiatikius?

– Pirmiausia į savus valdinius – įtikinti juos, kad tikėjimo broliai anoje sienos pusėje kenčia ir jiems reikia padėti. Iš dalies ji buvo skirta ir LDK stačiatikiams, siekiant įtikinti juos, kad tik Maskva gali apginti tikrąjį tikėjimą ir ateina jų gelbėti. Vėlgi labai panašiai, kaip ir šiais laikais. Šiuolaikinė propaganda tiesiog daug platesnė, formuojamos daug sudėtingesnės ideologijos, pavyzdžiui, tai, ką daro vienas didžiausių dabartinės Rusijos ideologų Aleksandras Duginas. Kartais net susidaro įspūdis, kad dabartiniai ideologai semiasi idėjų mūsų aptariamoje epochoje.

– Karus pradėdavo ne tik Maskva, bet ir LDK. Kaip juos pagrįsdavo mūsų pusė?

– Įprastu pretekstu buvo atvejai, kai kuris nors LDK tarnybinis kunigaikštis pereidavo į Maskvos pusę. Žinoma, jis „išsinešdavo“ valdytą žemėvaldą. LDK laikėsi nuostatos, kad valstybės teritorija yra valdovo tėvonija. Taigi, išėjai tarnauti kitam valdovui – gerai, bet tavo valdytos žemės iš tiesų buvo ne tavo, o tik tau prižiūrėti pavestos.

Tėvonijos pretekstą naudojo ir Maskva, tik akcentavo visai ką kita. Maskvos kunigaikštis tvirtino, kad dalis LDK žemių nuo seno buvo jo tėvonija, nes neva jis – „visos Rusios valdovas“, o tarkime, Kyjivas juk Rusios žemių centras.

– Šiais laikais karo didvyrio vaizdinys paprastai susijęs su eiliniu kareiviu, nuveikusiu kokį nors žygdarbio vardo vertą dalyką. Iš tokių pasakojimų formuojamas šlovingos ir puikios savos kariuomenės paveikslas. Kaip sava kariuomenė vaizduota XVI a.? Kas buvo didvyriai?

– Tuomet mūšiuose kaudavosi kilmingieji (kartais miestiečiai ar valstiečiai), tačiau juos laimėdavo valdovai, net nebūtinai juose dalyvavę tiesiogiai. Pavyzdžiui, Žalgirio mūšyje LDK ir Lenkijos kariuomenėms vadovavo Jogaila ir Vytautas. Pastarasis, regis, pats lakiojo po mūšio lauką, o Jogaila vos nežuvo nuo vieno iš Ordino riterių. Priklausomai nuo epochos buvo akcentuojamas lemiamas vieno iš pusbrolių vaidmuo mūšio lauke.

Oršos mūšyje LDK kariuomenei vadovavo Konstantinas Ostrogiškis. Žygimanto Senojo ten nebuvo, jis buvo pasilikęs Barysave, maždaug 150 km nuo mūšio lauko. Kas buvo skelbiamas mūšio nugalėtoju? Žygimantas Senasis. Visi propagandiniai kūriniai šlovino valdovą, nes mūšis laimėtas jo dėka. Žinoma, Konstantinas sulaukė gausybės pašlovinimų, tačiau pergalė buvo ne jo ir tuo labiau ne karių, o būtent valdovo.

– Oršos mūšis – bene pirmasis masinės LDK propagandos pavyzdys. Kodėl būtent tada? Kaip atsirado propaganda?

– Atsakymas labai paprastas. Tokia propaganda, kaip ją suprantame dabar, buvo išrasta labai neseniai prieš Oršos mūšį – XV a. pabaigoje. Propaganda egzistavo ir iki to, tačiau buvo kitokia. Po Žalgirio mūšio taip pat rašyti laiškai į kitas valstybes, Vytautą ir Jogailą šlovinantys ir Kryžiuočių ordiną menkinantys kūriniai. Tačiau ši informacija platinta negausiais egzemplioriais ir pasiekdavo labai ribotą žmonių ratą.

XV a. viduryje atsirado spauda ir galimybė greitai „štampuoti“ tūkstančius kopijų. Vienas pirmųjų tuo pasinaudojusių valdovų – būsimas Šventosios Romos Imperijos imperatorius Maksimiljonas I. Jam tapus Romos karaliumi, bent septyniuose Vokietijos miestuose buvo išleisti jį šlovinę kūriniai. Netrukus po inauguracijos nesėkmingai kariavęs su olandų sukilėliais, Maksimiljonas pakliuvo į nelaisvę ir turėjo pasirašyti nepalankią taiką. Taikos sutarties tekstas Gente išleistas lydimas imperatoriui nepalankių komentarų. Maksimiljonas išmoko šią pamoką ir savo valdymo metu plėtojo spaustuvių tinklą, o visus svarbius įvykius nušviesdavo išskirtinai savo naudai. Net jei patirdavo nesėkmę, pristatydavo tai kaip laimėjimą.

Tą patį po Šimtamečio karo darė puikias spaustuves Paryžiuje turėję Prancūzijos karaliai ir tai, ką padarė po Oršos mūšio LDK, buvo šios europinės praktikos perėmimas.

Oršos mūšis buvo išskirtinis įvykis ir Žygimantas Senasis ir jo aplinka suprato, kad tuo galima pasinaudoti. Iš karto po mūšio Krokuvoje išleisti keletas kūrinių, kurie greičiausiai buvo skirti Lenkijos Karalystės auditorijai. Tais pačiais metais mūšio aprašymai išleisti Romoje.

– Kodėl įtraukta Roma? Parodyti, kad LDK – katalikybės gynėja?

– Taip, katalikybės ir viso Vakarų pasaulio. Todėl į leidinius Romoje investuota daug lėšų. Minint Oršos pergalės metines taip pat išleistas giesmių rinkinys „Apie įsimintiną pergalę prieš maskvėnus“. Pasak šią sritį tyrinėjančio istoriko Mintauto Čiurinsko, šie tekstai nepasižymėjo kokybe ir literatūros istorijoje nėra vertinami.

Antiturkišką koaliciją besistengusiai suburti Romai tiko ir pergalės prieš maskvėnus naratyvas, turėjęs skatinti vieno tikėjimo vienijimas Europos karalystes burtis į kovą su visiems bendrais priešais.

Kūriniai leisti ne tik Romoje. Lotyniškas mūšio aprašymas išleistas Bazelyje ir bent du vokiški tekstai – Leipcige ir Niurnberge. Buvo ir kitų propagandos priemonių – siųsti laiškai, į Europą demonstracijai vežti kilmingi belaisviai.

– Priešo nuostolių išpūtimas ir savųjų sumenkinimas – nuo senovės besitęsianti karo propagandos tradicija?

– Skaičiai šiandien žmogų veikia lygiai taip pat, kaip ir anuomet. Jie buvo ir yra svarbus propagandos įrankis. Istorikai iki šiol ginčijasi, kokio dydžio Maskvos kariuomenė buvo sumušta, ir ribiniai skaičiai smarkiai skiriasi – nuo 80 iki 40 tūkst., o gal ir gerokai mažiau.

– Propagandos tikslais buvo giriama savos kariuomenės galybė? Įkvėpti savo karius, įbauginti priešą?

– Galima duoti pavyzdį, kaip prieš Starodubo karą valdovo įsakymu buvo išlieta daug galingesnė nei įprasta patranka, kuri buvo pavadinta Vytauto vardu, o ant jos puikavosi užrašas lotynų kalba, žadantis priešui pražūtį (lot.: Sum Vitoldus ego, Vitoldi ex nomine dictus. Concutio tures moenia sterno, cave; liet. vertimas: Esu Vytautas, vadinamas nuo Vytauto vardo. Griaunu bokštus, griaunu mūrus, saugokis). Galbūt tai galima laikyti savotiška propagandos forma – panaudotas garsiausio valdovo vardas.

– Šiais laikais auditorija kasdien laukia naujausių žinių apie karo eigą. Ar žmonės gaudavo panašių naujienų XVI a.?

– Mūsų laikais naujienos yra momentalus dalykas. XVI a. viskas vyko daug lėčiau – tai lėmė ribotos logistinės galimybės. Šiandien mes asmeniškai turime prieigą prie beveik bet kokios informacijos, gi anuomet viskas sukosi aplink valdovo dvarą. Jis buvo savotiškas „visatos centras“. Atitinkamai visa naujausia informacija pirmiausia keliavo tenai. Norint sužinoti naujausias žinias iš viso pasaulio, reikėjo turėti „savo žmonių“ dvare.

Likusieji gyventojai turėjo labai ribotas galimybes gauti informaciją. Turbūt pagrindinis būdas – laiškai, tačiau reikia turėti omenyje, kad pašto sistema LDK dar neegzistavo. Vadinasi, kur nors valstybės pakraštyje kovojantis bajoras nebent galėjo namo siųsti tarną su laišku. Dažnai laiškai būdavo kopijuojami ir tą pačią informaciją gaudavo keli adresatai. Laiškai buvo skaitomi garsiai, viešai. Naujienas pernešdavo ir keliaujantys pirkliai. Apskritai informacija sklido gana prastai.

Informacija apie karą daugumai apsiribojo tuo, kad valdovo žygūnai paskelbė apie prasidedantį karą, pranešė, kur renkasi kariuomenė, o galiausiai jie skelbė apie pergalę arba pralaimėjimą. Žinių perdavimas per žygūnus tuo metu buvo efektyviausias, bet brangus informacijos sklaidos būdas.

– Dabar įprasta demonizuoti priešą, parodyti jį kaip blogį. Kaip priešas vaizduotas LDK karų su Maskva laikais? Ar būdavo kaip dabar akcentuojami priešo vykdomi žiaurumai?

– Na, ne žiaurių karų nebūna. Tarkime, LDK vidaus kare tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio buvo taikomos pačios žiauriausios mirties bausmės. LDK ir Maskvos karuose metodai buvo gana panašūs abiejose pusėse. Pavyzdžiui, maskvėnai išsivarydavo į vergovę LDK gyventojus, o mūsų kariuomenė taip pat varėsi namo karo vergus. Toks statusas, beje, buvo paskutinė asmens priklausomybės forma, panaikinta Statutų. Būtent su karo vergo išnykimu LDK teisėje išnyko pati vergovės sąvoka.

Priešo vykdomi žiaurumai buvo informacinių pranešimų dalis. LDK kariuomenei Starodubo kare vadovavęs Jurgis Radvila laiške Žygimantui Senajam rašė apie žvalgų surinktą informaciją apie maskvėnų kariuomenę ir be kitų žinių perduoda ir tai, kad maskvėnai grobė ir kankino žmones – korė, ketvirčiavo, kirto galvas, degino uždarytus namuose. Tai – ne propaganda, o informacija valdovui apie karo veiksmus. Skaitydamas tokius šaltinius, šiandien nejučia pagalvoji apie karo nusikaltimus Bučoje.

Galime pastebėti, kad XVI a. karuose maskvėnai darė dar vieną dalyką, kurį kartojo net po kelių šimtmečių – dabartinėje Baltarusijos teritorijoje pagrobti LDK bajorai buvo genami ne kur kitur, o į Sibirą, kad apgyventų tenykštes dykras.

Apskritai bet kuri kariuomenė nešė su savimi vargą gyventojams, pirmiausiai ligas. Kariuomenė būdavo tikras jų židinys skleidėjas. Ypač tai taikytina samdiniams. Yra užfiksuotas netgi atvejis, kai XV a. pabaigoje Maskvos valdovas Ivanas III prašė išsiaiškinti savo pasiuntinių, vykstančių pro Smolenską, kas per nauja „prancūziška liga“ (t. y. sifilis) ten siaučia. Maskvą buvo pasiekę gandai, kad ji neva „vyno statinėse atvežta“.

2022 08 21 18:00
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt