pirmadienis, rugpjūčio 15 d.
Keturi Rusijos branduolinės atakos scenarijai: kaip atsakytų JAV?
Alfa.lt
Scanpix
Branduolinis sprogimas.

Agresyvi pastarųjų mėnesių Rusijos politikų ir propagandininkų retorika paskatino viso pasaulio ekspertus rimčiau vertinti branduolinio konflikto tikimybę, rašo „Meduza“, remdamasi JAV leidiniu „The Atlantic“.

Vienas pagrindinių klausimų, kaip Vakarai turėtų reaguoti, jei Rusija panaudotų atominį ginklą prieš Ukrainą. „The Atlantic“ žurnalistas ir knygų apie branduolinį saugumą autorius Ericas Schlosseris kalbėjosi su ekspertais (tarp jų ir su vienu, kuris asmeniškai matė branduolinio sprogimo pasekmes), analizavo tokio įvykio tikimybę ir siūlė įvairias galimybes, kurių galėtų imtis Jungtinės Valstijos.

Pasak Rusijos branduolinių pajėgų projekto direktoriaus Pavelo Podvigo, Kremlius gali tuoj pat panaudoti tik sausumos ir povandeninių laivų ilgojo nuotolio balistines raketas. Jei Vladimiras Putinas nuspręstų pulti Ukrainą mažesnio nuotolio raketomis, jas tektų perkelti iš centrinių saugyklų, vadinamųjų „C“ aikštelių.

Taip pat prireiks kelių valandų, kad kovinės galvutės būtų aktyvuotos arba vandenilinės bombos būtų pakrautos į lėktuvus. Todėl tikėtina, kad JAV valdžios institucijos apie Rusijos kariuomenės veiksmus sužinos iš palydovų, savo agentų, pakelės vaizdo kamerų ir kitų žvalgybinių šaltinių. Tuomet JAV ir kitos branduolinį arsenalą turinčios valstybės turės apsispręsti, kaip reaguoti į tokią akivaizdžią politinio ir ideologinio priešininko agresiją.

J. Bidenas pagrįstai vengia aiškiai minėti galimą atominio ginklo panaudojimą.

Ekspertai sutaria, kad branduolinio karo tikimybė šiuo metu yra didesnė nei bet kada nuo 1962 m. Kubos raketų krizės. Branduolinio ginklo naudojimo principus iki šiol reglamentavo Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, sudaryta tarp penkių šalių, kurios sukūrė ir naudojo tokią technologiją iki 1967 m. Tai buvo JAV, SSRS (vėliau Rusija), Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Kinija. 2022 m. sausio mėn. šios penkios valstybės patvirtino savo pasiryžimą laikytis Ronaldo Reagano patvirtinto principo: „Branduolinis karas negali būti pradėtas ir negali būti laimėtas.“ Tačiau Rusija pažeidė sutarties principus, nes užpuolė branduolinių ginklų atsisakiusią šalį ir grasino juos panaudoti prieš Ukrainą remiančias šalis.

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje futurologas ir ekonomistas Hermanas Kahnas išsamiai analizavo įvairius branduolinio konflikto scenarijus. Jo koncepcija vadinosi „karo eskalavimas“ ir susidėjo iš 44 etapų. Pirmasis reiškė visišką priešiškumo nebuvimą, o paskutinysis – branduolinį susinaikinimą.

Naujesnį atsako planą, vadinamą „eskalacijos sūkuriu“, parengė pagrindinis JAV karinių oro pajėgų globalaus smūgio vadavietės pagrindinis mokslinis bendradarbis Christopheris Yow. Jo koncepcija apima ne tik vertikaliąją, bet ir horizontaliąją galimybių gradaciją, priklausomai nuo skirtingų šiuolaikinių ginklų rūšių: kosminės, kibernetinės, įprastinės ar branduolinės. Galimus variantus vaizduojanti diagrama primena tornadą, kurio plačiausioje piltuvo dalyje yra blogiausias variantas, reiškiantis „galutinį visuomenės sunaikinimą be galimybės ją atkurti“.

JAV prezidento Joe Bideno administracija konkrečiai nenurodė, kokių priemonių galėtų imtis, jei Rusija panaudotų branduolinius ginklus kare su Ukraina. Valstybės vadovas apsiribojo pareiškimu, kad toks elgesys būtų „visiškai nepriimtinas“.

Norėdama nuspręsti, kaip reaguoti į galimą branduolinę ataką, JAV vyriausybė turi įsivaizduoti, kaip konkrečiai Rusija galėtų smogti. Galimi tokie scenarijai:

Pirmasis, branduolinės bombos susprogdinimas virš Juodosios jūros, siekiant pademonstruoti jėgą ir ketinimus be tiesioginių aukų. Antrasis, mėginimas sunaikinti Ukrainos vadovybę, smogiant į prezidento Volodymyro Zelenskio ir jo patarėjų bunkerius. Trečiasis, Ukrainos karinės bazės ar sandėlio ataka, kuriuo neketinta pakenkti civiliams gyventojams. Ketvirtasis, bandymas sunaikinti visą miestą ir išžudyti civilius gyventojus, siekiant sukelti siaubą bei priversti priešininką nedelsiant pasiduoti (toks pat tikslas buvo numetant atomines bombas ant Hirošimos bei Nagasakio).

Rinkdamiesi atsaką, J. Bidenas ir jo artimiausi žmonės turės apsvarstyti ne tik vieną iš šių scenarijų, bet ir tai, kaip Rusija gali sureaguoti į JAV atsaką. Griežtas atsakas gali dar labiau suerzinti priešą ir paskatinti konflikto eskalavimą.

Buvęs JAV senatorius ir neoficialus prezidento Baracko Obamos patarėjas Samas Nunnas mano, kad J. Bidenas pagrįstai vengia aiškiai minėti galimą atominio ginklo panaudojimą. Buvęs Senato ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininkas, glaudžiai kontaktavęs ir su pačiais rusais, S. Nunnas tokią strategiją vadina „sąmoningu dviprasmiškumu“.

Jei Rusija paleistų kovinę galvutę iš laivo, JAV kariuomenė turėtų nedelsdama smogti tam laivui.

S. Nunnas tikisi, kad J. Bidenas palaiko ryšius su Rusijos pareigūnais slaptais kanalais, pavyzdžiui, per buvusį JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) direktorių Robertą Gatesą. Tokiu atveju Vašingtonas galėtų pranešti V. Putino aplinkai, kaip griežtai JAV sureaguotų į bet kokį atominių ginklų panaudojimą. Būtent toks slaptas diplomatinis bendravimas padėjo išvengti atviro konflikto per 1962 m. Kubos raketų krizę.

Tačiau S. Nunnas mano, kad dabartinė padėtis yra pavojingesnė ir įtemptesnė nei Kubos raketų krizė. Jo teigimu, norint išvengti katastrofos, reikia racionalių vadovų, tikslios informacijos ir jokių rimtų klaidų. Būtent dėl V. Putino „branduolinės beprotybės“ visos trys sąlygos dabar kelia abejonių.

Vis dėlto S. Nunnas mano, kad net jei Ukrainoje būtų panaudotas branduolinis ginklas, atsakomasis JAV smūgis turėtų būti kraštutinė priemonė. Ekspertas mano, kad labiau tiktų horizontalusis eskalavimas pagal Ch. Yeaw koncepciją. Pavyzdžiui, jei Rusija paleistų kovinę galvutę iš laivo, JAV kariuomenė turėtų nedelsdama smogti tam laivui. Priklausomai nuo atakos masto, JAV galėtų atsakyti nuskandindamos agresoriaus laivyną Juodojoje jūroje arba įvesdamos neskraidymo zoną virš Ukrainos.

Bet kokiu atveju, S. Nunno nuomone, reikia daryti viską, kad konfliktas neperaugtų į atvirą branduolinę konfrontaciją. Problema ta, kad kuo ilgiau karas tęsiasi, tuo didesnė pagunda Rusijai pulti NATO tiekimo linijas į Ukrainą. Didėja neteisingų apskaičiavimų ir klaidų, galinčių sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, tikimybė.

Pastaraisiais metais JAV vadovai ne kartą kėlė klausimą apie galimą Rusijos agresiją. 2016 m. B. Obamos nacionalinio saugumo komandos nariai imitavo situaciją, kai Rusija užpuolė Baltijos šalį ir panaudojo mažo galingumo taktinius branduolinius ginklus, tikėdamiesi įbauginti NATO sudaryti taiką jos sąlygomis. Viena dalyvių grupė padarė išvadą, kad JAV neturės kito pasirinkimo, tik imtis atsakomųjų veiksmų, nes priešingu atveju per Vašingtono patikimumą bus suduotas rimtas smūgis ir bus suabejota NATO patikimumu.

Tačiau buvo sunku pasirinkti tinkamą taikinį: branduolinis smūgis Rusijos kariams okupuotoje teritorijoje keltų pavojų tos okupuotos šalies civiliams, o smūgis taikiniams Rusijos viduje sukeltų globalų konfliktą. Galiausiai scenarijaus autoriai nusprendė smogti Baltarusijai – šaliai, kuri nedalyvavo hipotetiniame konflikte ir buvo tik Rusijos sąjungininkė.

Tokioje situacijoje branduolinio atsakomojo smūgio priešininkai siūlo atsakyti įprastiniais ginklais ir nuteikti pasaulio visuomenę prieš Rusiją dėl tarptautinių susitarimų pažeidimo.

Kita grupė prieštaravo. Jų teigimu, tokios galios ginklų naudojimas jokiomis aplinkybėmis negali būti etiškai pateisinamas. Tokioje situacijoje branduolinio atsakomojo smūgio priešininkai siūlo atsakyti įprastiniais ginklais ir nuteikti pasaulio visuomenę prieš Rusiją dėl tarptautinių susitarimų pažeidimo. Antrosios grupės narys Avrilas Hainesas J. Bideno laikais tapo JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriumi.

2019 m. JAV federalinė karinių grėsmių mažinimo agentūra (DTRA) sumodeliavo situaciją, kai Rusija užpuola Ukrainą ir panaudoja branduolinius ginklus. Tyrimo rezultatai liko įslaptinti, tačiau vienas dalyvis anonimiškai atskleidė, kad „gerų rezultatų nebuvo“ ir kad „laimėti galima tik tada, kai nežaidi“.

Nė vienas iš „The Atlantic“ kalbintų nacionalinio saugumo ekspertų nesakė, kad Jungtinės Valstijos turėtų panaudoti atominį ginklą atsakydamos į Rusijos branduolinį smūgį Ukrainai.

Kai kurie, pavyzdžiui, buvusi NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Rose Gottemoeller, mano, kad toks žingsnis veikiau būtų nenaudingas Rusijai. Mat bet koks branduolinio ginklo panaudojimas Ukrainoje sulauktų griežto pasmerkimo iš šalių, esančių nebranduolinėje zonoje (Afrikos ir Pietų Amerikos), ir greičiausiai priverstų Kiniją nusigręžti nuo V. Putino bei paremti sankcijas Rusijai. Kinijos vadovybė dar 2016 m. įsipareigojo nenaudoti branduolinių ginklų prieš šalis, kurios jų neturi.

R. Gottemoeller siūlo, kad jei Jungtinės Valstijos aptiktų branduolinių kovinių galvučių judėjimą Rusijoje, J. Bidenas turėtų vidaus kanalais nusiųsti V. Putinui griežtą įspėjimą, o tada atskleisti žvalgybos duomenis ir taip pakenkti Rusijos vadovybės reputacijai. Ekspertė įsitikinusi, kad už Rusijos branduolinį arsenalą yra atsakingi profesionalai, kurie blaiviai vertina situaciją ir gali sužlugdyti įsakymą bombarduoti Ukrainą. Pasak jos, Jungtinių Valstijų griežtas diplomatinis atsakas kartu, pavyzdžiui, su Rusijos strateginių pajėgų valdymo centrų išvedimu iš rikiuotės po masinės kibernetinės atakos būtų priimtinesnis nei atsakomoji branduolinė agresija.

Stanfordo universiteto Tarptautinio saugumo centro vienas iš direktorių Scottas Saganas mano, kad, frontui persikėlus į Pietų Ukrainą, Rusijos branduolinės atakos tikimybė sumažėjo. Tikėtina, kad V. Putinas nesunaikins teritorijos, kurią tikisi okupuoti. Jei smūgis vis dėlto būtų suduotas, S. Saganas ir kiti ekspertai mano, kad JAV turėtų kontratakuoti Rusijos pajėgas Ukrainoje arba karines bazes Rusijoje įprastiniais ginklais, o ne atsakyti branduolinėmis galvutėmis arba vandenilinėmis bombomis.

Pagrindinis Jungtinių Valstijų vadovybės uždavinys – nepasiduoti Rusijos vadovybės branduoliniam šantažui ir elgtis gan racionaliai, kad nebūtų sukeltas visa sunaikinsiantis karas.

Buvęs JAV gynybos sekretorius ir Antrojo pasaulinio karo veteranas Williamas Perry savo akimis matė Hirošimos ir Nagasakio bombardavimo pasekmes, vėliau padėjo išspręsti Kubos raketų krizę, o 2008 m. prisijungė prie kelių įtakingų JAV ekspertų, reikalaujančių nenaudoti branduolinių ginklų. Kalbėdamas su žurnalistu, 94 metų ekspertas užsiminė, kad Maskvos kariuomenės konvencinis silpnumas, palyginti su JAV kariuomene, ir santykinis Rusijos taktinių ginklų pranašumas gali pastūmėti V. Putiną imtis branduolinio smūgio. Tokiu atveju, W. Perry teigimu, JAV turi kuo greičiau paskelbti turimą informaciją apie pasirengimą išpuoliui; išprovokuoti kuo griežtesnį tarptautinės bendruomenės atsaką; atsakyti fronte, tačiau ne branduoliniais, o įprastiniais ginklais.

Pagrindinis Jungtinių Valstijų vadovybės uždavinys – nepasiduoti Rusijos vadovybės branduoliniam šantažui ir elgtis gan racionaliai, kad nebūtų sukeltas visa sunaikinsiantis karas. Vis dėlto visi ekspertai sutinka, kad patikimų ir patikrintų sprendimų tokiais klausimais nėra. Kuo labiau Rusijos vadovybė flirtuoja su mintimi panaudoti branduolinį ginklą, tuo didesnė tikimybė, kad kažkas padarys klaidą ar įvyks atsitiktinis sprogimas.

2022 06 29 14:17
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt