antradienis, birželio 2 d.
Koronavirusas: kaip veikia ligos nustatymo testai?
Alfa.lt

Tinkamas galimų SARS-CoV-2 atvejų testavimas yra laikomas viena pagrindinių sąlygų švelninant karantiną. Tačiau kiek iš tiesų reikia testuoti ir svarbiausia ką? Portalas DW pateikė svarbiausius atsakymus į šiuos klausimus.

Akivaizdu, kad, poreikiui augant, vis daugiau naujojo koronaviruso testų patenka į rinką. Iki balandžio galo pasaulyje galima įsigyti per 150 skirtingų gamintojų testavimo rinkinių. Šiuos gaminius galima iš esmės išskirstyti į dvi grupes: testai, kurie parodo, kad žmogus savyje šiuo metu nešioja virusą ir gali užkrėsti kitus, ir serologiniai tyrimai, kurie parodo, ar žmogus yra sirgęs liga anksčiau. 

Ūmios infekcijos aptikimas

Kad patikrintų, ar žmogus šiuo metu yra užkrėstas ir ligą gali perduoti kitiems, dažniausiai yra vykdomas polimerazinės grandininės reakcijos (PCR) metodu paremtas testas. Dar yra vadinamieji DNR didinimo testai, kurie veikia labai panašiu principu kaip ir pirmieji.

Abiejų testų metu iš paciento gerklės su medvilniniu tepinėliu yra paimamas seilių mėginys. Virusui aptikti galimas ir skreplių iš plaučių mėginys. Tada tam tikra dalis surinktos genetinės medžiagos, pavyzdžiui, pats genas, yra dauginamas daugelį kartų ir galiausiai pasitelkiant biocheminį agarozės gelio elektroforezės metodą yra nustatoma, ar mėginyje buvo ieškomos virusinės genetinės informacijos.

Jeigu minėtoji genetinė informacija yra randama – pacientas yra laikomas sergančiu. Jeigu virusinės genetinės informacijos nerandama, tai dar nereiškia, kad pacientas yra neužsikrėtęs – virusų paprasčiausiai galėjo nebūti paimtame mėginyje, tačiau plisti likusiame organizme.

Būtent dėl to galima paaiškinti pavienius atvejus, kai COVID-19 sirgę pacientai buvo laikomi pasveikę, tačiau vėliau atlikus PCR testą buvo įrodyta priešingai. Tikriausiai šių atvejų metu virusai kūne buvo išsilaikę tyrimą darant pakartotinai, tačiau mėginys buvo švarus ir „buvę“ sergantieji buvo paskelbti sveikais. 

Buvusios infekcijos paieška

Serologiniai testai, kitaip vadinami fermentų surištų imunosorbentų tyrimai, aptinka antikūnus, kuriuos suformavo mūsų imuninė sistema kovodama su virusu. Tai reiškia, kad organizmas jau parodė savo imuninį atsaką į konkretų virusą. Šiam testui atlikti žmogus turi pateikti savo kraujo mėginį, kuris vėliau būna tiriamas laboratorijoje.

Testų gamintojai dabar gali pasiūlyti ir šiuo principu paremtus greituosius testus, tačiau juos vis tiek turi atlikti patyręs gydytojas. Viskas, ko reikia šiam patikrinimui, – pora lašų kraujo, kurie įlašinami į specialią testavimo kasetę kartu su buferiniu tirpalu.

Jei kraujyje bus aptikti specifiniai SARS-CoV-2 atveju pasigaminantys lgM ir lgG imunoglobulinai, mėginys pakeis spalvą. Teigiamas testo atsakymas reiškia, kad žmogus jau yra persirgęs koronavirusine infekcija ir turi tam tikrą imunitetą. Tačiau tai ir vėl negarantuoja visiškai tikslaus atsakymo.

Nors kai kurie testų gamintojai tvirtina, kad jų testai yra visiškai patikimi, visada galimas variantas, jog teigiamą antikūnų testo rezultatą gavęs žmogus sirgo kita koronavirusine infekcija, pavyzdžiui, paprasčiausiai peršalo. 

Kada ir kam testavimas yra naudingas?

PCR testai yra svarbūs nustatant, ar pacientai ir jų turėti kontaktai šiuo metu gali užkrėsti kitus bei kokio lygio karantiną valdžia turėtų nustatyti: ar užteks liepti sergančiajam dvi savaites likti namie, kur jis vis tiek kontaktuos su šeimos nariais, ar visiškai izoliuoti minėtąjį asmenį.

Serologiniai testai yra svarbūs epidemiologams, kad nustatytų, kiek žmonių jau yra turėję infekciją ir ar įmanoma artimiausiu metu pasiekti tam tikrą bandos imunitetą. Tai gali padėti politikams nuspręsti, ar palengvinti apribojimus visuomenei.

Šie testai gali patikrinti ir žmonių, kurie tikrai sirgo COVID-19, susidariusį imunitetą ar nustatyti, kad naujai kuriamos vakcinos nuo koronaviruso veikia. 

Skirtingų valstybių testavimo strategijos

Viso pasaulio valstybės pasirinko kardinaliai skirtingas prieigas, kaip tikrinti savo gyventojus. Ir tam yra daugybė priežasčių. Galimi skirtumai sveikatos apsaugos sistemose, testų prieinamumas ir skirtingi laboratorijų pajėgumai vaidina milžinišką vaidmenį, nusprendžiant, kiek rimtai valdžios priima atėjusią grėsmę.

Pavyzdžiui, Pietų Korėja, kuri pasimokė iš 2002 m. vykusios SARS epidemijos, buvo viena iš valstybių, kuri sistemiškai tikrino kuo didesnį žmonių skaičių nuo pat ligos protrūkio pradžios, net ir tuos, kurie nerodė jokių ligos simptomų, ir dar tada, kai ligos atvejų skaičius buvo gan mažas.

Atsižvelgus į visą populiacijos dydį, Vokietija irgi yra viena iš daugybę žmonių tikrinusių valstybių. Tačiau ji daugiausia tikrina žmones, kurie turėjo kontaktą su užsikrėtusiais žmonėmis ir jau turi tam tikrus simptomus. Kitos valstybės, kaip JAV, tik dabar plečia savo testavimo pajėgumus, tačiau pandemija šioje šalyje jau yra pakankamai pasklidusi ir susirgusiųjų skaičius yra milžiniškas. Šie atvejai yra tarsi kontrastas su Afrikos valstybėmis, kuriose testavimas iš esmės nėra vykdomas. 

2020 05 08 09:21
Spausdinti
Naujienos iš interneto
traffix.lt