trečiadienis, spalio 20 d.
Nobelio taikos premija rusų žurnalistams – reveransas Kremliui?
Aidanas Praleika
Scanpix
Vladimiras Putinas.

Nobelio taikos premija rusų leidiniui „Novaja gazeta“ sulaukė plataus pritarimo visame pasaulyje. Vyriausiąjį leidinio redaktorių Dmitrijų Muratovą sveikino net JAV prezidentas Joe Bidenas. Gali skambėti paradoksaliai, tačiau daugelis Rusijos opozicijos atstovų visai netrykšta entuziazmu šiuo klausimu.

Alfa.lt teiravosi Lietuvoje politinį prieglobstį gavusių politinių pabėgėlių nuomonės. Kai kurie jų nenorėjo kalbėti viešai, tačiau visi teigė iš principo tą patį – Nobelio premija duota sisteminei opozicijai, t. y. „Novaja gazeta“, pozicionuojanti save kaip nepriklausomą žiniasklaidos kanalą, iš tiesų yra dalis Kremliui pavaldžios pseudoopozicijos. Tokio teiginio pagrindas labai paprastas ir kartu visiškai logiškas – jei dirbi Rusijoje ir esi bent kiek pastebimas, nederinti savo veiksmų su valdžia yra tiesiog neįmanoma.

Pinigai – Putino fondui

Vienas iš opozicijos aktyvistų, nenorėjęs viešinti savo vardo, Alfa.lt teigė, kad Nobelio komitetas tokiu būdu nusprendė pasitenkinti kompromisu. Iš vienos pusės, lyg ir deklaruojama parama Rusijos žiniasklaidos laisvei, iš kitos pusės, stengiamasi nepykdyti Kremliaus. „Premijos nedavė, pavyzdžiui, Aleksejui Navalnui arba Svetlanai Cichanouskajai. Kremliui toks sprendimas visai tinka. O „Novaja gazeta“ vadovas Muratovas – į sistemą integruotas žmogus ir vaidina jam priskirtą vaidmenį, panašiai kaip neva opozicinė radijo stotis „Echo Moskvy“, priklausanti „Gazpromo“ žiniasklaidos grupei“, – teigė jis.

Beje, skeptišką nuomonę dėl Nobelio premijos „Novaja gazeta“ išsakė ir garsus rusų žurnalistas Arkadijus Babčenka. Savo paskyroje feisbuke jis atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindinis leidinio finansuotojas – milijardierius Sergejus Adonjevas, artimas Vladimirui Putinui dar nuo Sankt Peterburgo laikų. Be to, D. Muratovo dukra dirba Rusijos Centrinio banko vadovės Elvyros Nabiulinos patarėja. „Į raugintų agurkų statinę galima įmesti šviežią agurką ir kurį laiką jis bus žalias ir kietas. Tačiau galų galę ir šis agurkas vis tiek surūgs. Statinėje visi traškūs agurkai suminkštėja. Arba juos suvalgo. Tai gamtos dėsnis. Jūs, mano draugai ir buvę kolegos, visi surūgote“, – rašė žurnalistas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad premijos pinigus D. Muratovas ketina atiduoti vaikų labdaros fondui „Krug dobra“, kurį asmeniniu įsaku įsteigė pats V. Putinas, o fondo valdybai vadovauja sveikatos apsaugos ministro pavaduotoja. A. Babčenka retoriškai klausia, ar Taikos premija apdovanotas D. Muratovas sumanė paaukoti pinigus Krymo totorių arba žuvusių Ukrainos karių vaikams. „Ne. Laureatas, kovodamas prieš karą, pinigus atiduoda tiesiai į karą pradėjusio Putino fondą – tegu finansinė našta šaliai bus lengvesnė, o laisvus pinigus bus galima skirti naujam tankui. Stulbinamai išmintingas Nobelio komiteto sprendimas. Stulbinamai narsus laureato sprendimas“, – ironizavo A. Babčenka.

Bananai, kokainas ir žiniasklaida

Lietuvoje gyvenantis opozicijos aktyvistas Michailas Pulinas portalui Alfa.lt dėstė panašią poziciją. Jis taip pat atkreipė dėmesį į „Novaja gazeta“ ryšius su oligarchu S. Adonjevu ir pabrėžė, kad lyg ir nekaltas jo verslas importuojant į Rusiją bananus geografiškai keistai sutampa su stambiais Lotynų Amerikos kokaino gamybos centrais, o pats oligarchas figūravo JAV teisėsaugos tyrimuose dėl narkotikų kontrabandos.

„Nors ko aš čia taip… „Novaja gazeta“ finansuoja kažkoks hipotetinis Putino narkobaronas. Pamanyk, kam nenutinka“, – juokėsi M. Pulinas. Jo teigimu, „Novaja gazeta“ tegu ir neatrodo tokia integruota į Kremliaus pseudoopozicijos tinklą kaip, pavyzdžiui, Genadijaus Ziuganovo arba Vladimiro Žirinovskio partijos, tačiau iš esmės nuo jų nesiskiria.

„Kremlius jais naudojasi gudriau. Šio leidinio žurnalistai iš tiesų publikuoja realius korupcijos tyrimus ir taip sudaro nepriklausomos žiniasklaidos iliuziją. Tačiau, kai to reikia Kremliui, jie moka informaciją pateikti taip, kaip naudinga Putinui. Vienas iš pavyzdžių – „Novaja gazeta“ rašiniai apie masinius opozicijos protestus 2011–2013 m. Juos būtų galima pavadinti nesistemiškiausia sistemine opozicija, bet jie vis viena yra tos pačios sistemos dalis. Gudriai slepiama, bet vykdanti to paties šeimininko užduotis“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Tik sisteminė opozicija

Kitas opozicijos atstovas, istorikas ir publicistas Dmitrijus Savinas taip pat negailėjo kritikos Nobelio komiteto sprendimui: „Šio sprendimo neįmanoma vertinti kitaip, kaip moralinės ir ideologinės „šrioderizacijos“ apraišką. Tai susitaikėliška ir kapituliacinė politika Kremliaus atžvilgiu. Išreikštas palaikymas su išlyga demokratinėms ir europietiškoms jėgoms, bet griežtai sisteminėje erdvėje. Tad Peskovas pagirtų. Tai jis ir padarė“, – sakė D. Savinas.

„Dar putinizmo aušros laikotarpiu opozicija buvo suskirstyta į sisteminę ir nesisteminę. Kremlius sukūrė visą patogių žmonių tinklą, kuriame buvo ir garsūs filantropai, ir ištikimi patriotai, ir „teisingi“ opoziciniai liberalai. „Echo Moskvy“ – puikiausias tokios sisteminės opozicinės žiniasklaidos pavyzdys. Jų užduotis – vaidinti liberalus ir jie daro tai gana sėkmingai. Juk Kremliuje ir Lubiankoje sėdi ne idiotai – jie moka sukurti tinkamą iliuziją. Šiandien Rusijoje egzistuoja tik ta opozicija, kuriai Kremlius leidžia egzistuoti, o tikra opozicija yra arba už grotų, arba giliame pogrindyje. Žiniasklaida – ne išimtis“, – teigė Alfa.lt pašnekovas.

Anot D. Savino, „Novaja gazeta“ atlieka pozityvią funkciją, tačiau tik tiek, kiek leidžiama. Nobelio komiteto sprendimas daliai Rusijos gyventojų yra svarbus tuo, kad jie įsivaizduoja, kad paramą leidiniui išreiškė „kolektyviniai“ Vakarai – savotiškas vieningas blokas, kuris iš tiesų net neegzistuoja.

„Iš tiesų tai yra ne pozityvus, o labai neraminantis signalas. Apdovanojant D. Muratovą, siunčiama žinia, kad „gera“ yra ta Rusijos opozicija, kuri geba susitarti su Kremliumi, todėl yra neva „konstruktyvi“. Panašią poziciją, deja, girdėjome ir iš Prancūzijos, ir Vokietijos. Tai leidžia daryti išvadą, kad Europos elitas žengia susitaikymo su Kremliumi keliu. Tai procesas, kurį buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas pavadino „šrioderizacija“, – sakė D. Savinas.

Nematyti krislo savo akyje

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Vytis Jurkonis portalui Alfa.lt išsakė nuosaikesnę poziciją D. Muratovo apdovanojimo atžvilgiu. „Reakcijos į Nobelio taikos premiją eilinį kartą rodo, kad tiek mes, tiek ir komisija ne itin gilinasi į detales. Premija visų pirma skirta ne tik Muratovui, bet ir kito regiono žurnalistei“, – sakė politologas.

Anot jo, akcentas šiuo atveju yra tas, kad premija skirta žiniasklaidai ir žodžio laisvei. „Ar galėjo duoti ne Muratovui, o „Novaja Gazeta“? Galėjo. Ir būtų buvę verta. Ar premija Muratovui yra geriau negu kai kurios kitos alternatyvos? Be abejo. Ar būtų geriau, jei premiją būtų gavę, pavyzdžiui, „Reporteriai be sienų“? Ne, nebūtų“, – teigė V. Jurkonis.

„Ar įsivaizduojame, kokios reakcijos būtų, jei premiją būtų gavęs Navalnas? Arba Cichanouskaja? Kiek purvo ir sąmokslo teorijų būtų išlieta? Tad reakcijos daugiau pasako apie mus pačius nei apie Muratovą. Tai, kad „Novaja Gazeta“ yra ne tik žuvusių, bet ir vis dar aktyviai ir itin drąsiai rašančių žurnalistų, tokių kaip Lena Kostiučenko arba Lena Milašina, nėra abejonių“, – sakė politologas.

Pasak V. Jurkonio, vargu ar kas nors imtų ginčyti, kad dalis Rusijos žurnalistų daro tokį darbą ir rizikuoja kiekvieną dieną turbūt daugiau nei bet kuris kitas Europos žurnalistas. „Taip, premija galėjo būti drąsesnė, bet sakyti, kad tai yra šrioderizacija, man regis, rodo labai supaprastintą juodos ir baltos matymą to, kas vyksta Rusijoje, jau nekalbant apie negebėjimą matyti krislą ir savo akyje“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

2021 10 13 18:45
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt