pirmadienis, rugpjūčio 15 d.
Pasiruoškime – formuojama dar viena „Gudijos vyriausybė tremtyje“ ir jos „ambasada“ Kyjive
Imantas Melianas
euroradio.fm
Gudijos demokratinių jėgų forumo (GDJF) sukūrimo iniciatoriai D. Bolkunecas ir V. Cepkala

Š. m. liepos 11–12 d. Berlyne įvyks Gudijos demokratinių jėgų forumo (GDJF) Antrasis suvažiavimas. Pranešama, kad GDJF yra sukurtas turint tikslą suburti jame visų Gudijos opozicinių jėgų ir judėjimų lyderius bei atstovus.

Be kitko, renginyje planuojama aptarti šiuos klausimus:

Gudijos padėtį karo Ukrainoje kontekste, numanomą jos (Gudijos) vietą pokario Europoje, A. Lukašenkos režimo ir jo priešininkų sutaikymo galimybes, nuolat veikiančių GDJF struktūrų (dar vienos „vyriausybės tremtyje“?) ir jų atstovybės Ukrainoje sukūrimą (kuri tuomet galės konkuruoti su Lietuvoje įsikūrusiu S. Tichanovskajos / Cichanouskajos štabu?) etc.

Siūlyčiau pasiruošti šiam spektakliui, kad paskui niekam Lietuvoje nebūtų jokių naujų staigmenų ir nusivylimų.

Organizacinis darbas verda jau daugiau nei du mėnesius – Valerijus Cepkala / Capkala ir Dmitrijus Bolkunecas / Balkunecas (apie juos šiek tiek vėliau) anonsavo GDJF sukūrimą dar š. m. balandžio 27 d., o jo steigiamasis suvažiavimas įvyko Varšuvoje š. m. gegužės 16–17 d. Jo metu buvo konstatuota, kad 2022 m. Rusija įvykdė faktinę Gudijos okupaciją, o pastangos, kurios siekiant ištaisyti padėtį yra dedamos „gudų demokratinės bendruomenės“ (sprendžiant iš konteksto, šiuo atveju kalbama apie S. Tichanovskajos štabą ir su juo afiliuotas struktūras), nėra pakankamos. Remdamiesi tuo, renginio iniciatoriai siūlo „performatuoti“ opozicinę veiklą, pirmiausia sutelkiant ją A. Lukašenkos režimo nuvertimui (kas yra pateikiama kaip „pagrindinis tikslas“), ir susiburti šiuo tikslu į Gudijos demokratinių jėgų forumą (GDJF), kuris atliks visų opozicinių jėgų pastangų koordinavimą.

GDJF iniciatoriai išsako ir daugiau teisingų dalykų, tačiau nė žodžio apie tai, kad būsima (polukašenkinė) Gudija turėtų pasirinkti provakarietišką užsienio politikos kursą. Beje, tas pats buvo būdinga ir S. Tichanovskajos bei jos štabistų retorikai – iki pat karo Ukrainoje paūmėjimo š. m. vasario mėn. visi jie „kovojo“ ne už Gudijos geopolitinio kodo pakeitimą (kas, atsižvelgiant į šalies geografinę padėtį, yra neišvengiama), o vien tik už valdančiojo diktatoriaus nuvertimą, ir daug kartų apeliavo tuo tikslu į Vladimirą Putiną. Kaip galima kovoti su vietinės reikšmės blogiu ir siekti paramos iš Blogio Pasaulinio? Dėl tos pačios priežasties Svetlanos štabistai negalėdavo atsakyti į klausimą, kur jie mato Gudijos ateitį – Civilizuoto Pasaulio struktūrose ar „Sąjunginėje Valstybėje“. Dažniausiai sulaukdavau iš jų tokio atsakymo: „Štai nuversime Lukašenką (su Putino pagalba?), ir tada liaudis nuspręs.“ Dovanokite, bet tai jau kažkoks imbicilumas, ir apskritai – tai ką gi mes tuomet čia priglaudėme?

Sugrįžkime prie GDJF klausimo ir susipažinkime su dar viena būsimos Gudijos vedlių komanda.

„Disidentas“ Valerijus Cepkala (g. 1965 m. Gardine), kuris 2020 m. siekė kandidatuoti rinkimuose į Gudijos prezidento postą (bet buvo neprileistas prie jų valdančiojo režimo pastangomis), nėra naujokas politikoje. Jis baigė Maskvos tarptautinių santykių institutą (MGIMO) ir pats jame dėstė; 1990–1991 m. dirbo SSRS ambasadoje Suomijoje. Paskui, po Sovietijos subyrėjimo, V. Cepkala buvo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) vykdančiojo sekretoriato patarėju (1993–1994), o 1994 m. – vienu iš A. Lukašenkos rinkimų štabo vadovų, dėl to yra laikomas triuškinančios pastarojo pergalės „architektu“. Todėl neskurdo ir vėliau – buvo Gudijos užsienio reikalų ministro pavaduotoju, vėliau (1997–2002) – ambasadoriumi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Meksikoje, o 2002–2005 m. – prezidento A. Lukašenkos padėjėju. Pagaliau 2005 m. V. Cepkala buvo paskirtas Aukštųjų technologijų parko vadovu ir ėjo šias pareigas iki pat 2017 m.

Visą tą laiką V. Cepkala buvo žinomas kaip žmogus, kuris yra lojalus ne tik A. Lukašenkos režimui, bet ir pastarojo geopolitinei orientacijai į Rusiją. Situacija pasikeitė po to, kai 2015–2020 m. Gudijos diktatorius buvo pradėjęs demonstratyviai distancijuotis nuo V. Putino ir rodyti kitus ženklus, kurie turėjo įtikinti Vakarus jo „savarankiškumu“. Gali būti, kad prie V. Cepkalos santykių su A. Lukašenka pablogėjimo prisidėjo ir tai, kad ponas Valerijus buvo įsitikinęs, jog už savo ilgametę tarnystę jis yra nusipelnęs kur kas aukštesnių pareigų Gudijos valdžios olimpe, pavyzdžiui, užsienio reikalų ministro posto, kurį nuo 2012 m. užima už „daugiavektorinę“ Gudijos politiką pasisakantis (pasisakęs?) Vladimiras Makėjus.

Neprileidus jo prie kandidatavimo 2020 m. prezidento rinkimuose, V. Cepkala delegavo vietoje savęs savo simpatišką, tačiau ne itin iškalbingą žmoną Veroniką, kuri kartu su kitų neprileistų kandidatų „pakaitalais“ – Sergejaus Tichonovskio žmona S. Tichanovskaja ir Viktoro Babarykos sekretore M. Kolesnikova – įėjo į vadinamųjų „Trijų Balerinų“ jungtinio štabo sudėtį. O po farsu paverstų rinkimų V. Cepkala, siekdamas satisfakcijos, pasitraukė į Rusiją, kur parašė graudų laišką V. Putinui, D. Trumpui, A. Merkel ir dar maždaug trisdešimčiai pasaulio šalių lyderių, kurių jis prašė paramos surengiant Gudijoje naujus rinkimus.

Bet Kremlius nebuvo suinteresuotas afišuoti savo sąsajų su tokiais Gudijos „disidentais“, dėl to netrukus V. Cepkala išvyko į Ukrainą, kur pareiškė apie „Valstybės gelbėjimo komiteto“ (VGK) sukūrimą. Pabūti ilgiau Ukrainoje jam nepavyko, nes Kijevo gatvėse jį atvirai užgauliojo ukrainiečiai, žinantys apie jo prorusišką orientaciją. Maždaug po poros savaičių V. Cepkala kartu su šeima buvo priverstas persikelti iš pradžių į Lenkiją, o dar vėliau – į Latviją, kur 2021 m. sausio 6 d. jis pirmą kartą anonsavo Gudijos demokratų forumo įkūrimo sumanymą (nuo 2021 m. Cepkalos gyvena Graikijoje).

Spalvinga ir kito „disidento“ – Dmitrijaus Bolkuneco (g. 1983 m. Slonime) – biografija. Iš pradžių jis baigė porą aukštųjų mokyklų Gudijoje ir Europos humanitarinį universitetą Vilniuje, o po jų – Nacionalinį tyrimų universitetą „Aukštoji ekonomikos mokykla“ Maskvoje (rusiška abreviatūra VŠE, liaudiškai „Vyška“), kuri yra labiausiai valdžios proteguojama Rusijos aukštoji mokykla, ir liko joje dėstytojauti. Be to, jis vadovavo Darbo su VŠE absolventais centrui, t. y. užtikrino grįžtamąjį ryšį tarp „Centro“ (platesne šio žodžio prasme) ir po visą pasaulį pasiklydusių VŠE auklėtinių.

Tai, kad VŠE yra elitinė aukštoji mokykla, neapsaugo jos dėstytojų nuo juodašimtiškumo protrūkių.

Pvz., 2020 m. VŠE politologijos profesorius ir filosofijos mokslų daktaras (padirbėjęs ir RF prezidento V. Putino Vidaus politikos valdybos patarėju) Olegas Matvejčevas parašė feisbuke apie Rusijos opozicionierius ir protesto mitingų dalyvius, kad jie yra „liberalios padugnės, kurioms būtina surengti 1937 m. pavyzdžio represijas, kuriuos būtina naikinti ir tremti juos į urano kasyklas“. O štai ir paties D. Bolkuneco „kreatyvūs“ išvedžiojimai: „Kažkodėl Rusijoje Lukašenka yra suvokiamas kaip sąjungininkas, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Jis viena kalba, o kita daro. Rusijos politinis elitas turėtų suvokti, kad jis joks ne sąjungininkas.“ Ir dar: „Minskas yra suinteresuotas normalizuoti savo santykius su Europos Sąjungos šalimis ir JAV, tačiau tai neturėtų vykti Gudijos nacionalinių interesų išdavimo ir Rusijos bei Gudijos santykių griovimo sąskaita“ (pagrindiniu „išdaviku“ ir „griovėju“ S. Bolkunecas, kaip ir V. Cepkala, laiko ministrą V. Makėjų).

Turbūt nereikia aiškinti, kuriai gi valstybei yra lojalus „disidentas“ D. Bolkunecas (nežiūrint to, kad kažkada jo protėviai turbūt vadinosi Balkūnais, nes 1501 m. didysis kunigaikštis Aleksandras buvo susirūpinęs dėl lietuviškai mokančio kunigo Slonimo bažnyčiai paskyrimo. Bet tai jau „iš kitos operos“).

Kartu su Andrejumi Suzdalcevu, kuris yra VŠE Pasaulinės ekonomikos ir politikos fakulteto prodekanas ir RF Federacijos tarybos NVS reikalų komiteto ekspertas (beje, dar 2006 m. deportuotas iš Gudijos už pernelyg prorusišką veiklą), D. Bolkunecas reguliariai rengdavo VŠE platformoje pasitarimus, konferencijas ir kitus renginius, skirtus Gudijos integravimo į Rusijos ekonominę ir politinę erdvę klausimams. Ypač dažnai į juos buvo kviečiami tokie vienpusiški (antilukašenkiniai, bet ne antiputiniški) „opozicionieriai“ kaip Tarptautinio pilietinių iniciatyvų centro „Naš dom / Mūsų namai“ įkūrėja Olga Karač, buvusi kandidatė į Gudijos prezidento postą ir visuomeninės organizacijos „Govori pravdu! / „Sakyk tiesą!“ įkūrėja Tatjana Korotkevič / Taciana Karatkevič, taip pat tokie atviri „zapadnorusistai“ (Ukrainos ir Gudijos prijungimo prie Rusijos šalininkai) kaip patologiškas katalikofobas Levas Krištapovičius (g. 1949; iki 2014 m. – informacinio analitinio centro prie Gudijos Respublikos prezidento administracijos direktoriaus pavaduotojas) ir NVS šalių instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, šovinistinio portalo „Regnum.ru“ analitinės redakcijos šefas ir jo dukterinio portalo „Imperija“ vadovas Jurijus Barančikas.

Kad būtų daugiau aiškumo, susipažinkime su vieno iš D. Bolkuneco renginių – VŠE sienose 2016 m. sausio 26 d. surengtos tarptautinės konferencijos „BaltaRusių dialogas“ / „BeloRusskij dialog“ dalyviais. Štai jų sąrašas:

Levas Krištapovičius (žr. aukščiau);

Sergejus Kaliakinas, gudiškos komunistinės partijos „Spravedlivyj mir“ / „Teisingas pasaulis“ pirmininkas;

Pavelas Sviatenkovas, Margaritos Simonian vadovaujamos informacinės agentūros „Rossija segodnia“ /„Russia Today“ skiltininkas ir Istorinės perspektyvos (oho!) fondo ekspertas;

Pavelas Suzdalcevas (žr. aukščiau);

Olga Karač (žr. aukščiau);

Tatjana Korotkevič (žr. aukščiau);

Sergejus Storčakas, RF finansų ministro pavaduotojas;

Jurijus Barančikas (žr. aukščiau);

Bogdanas Bezpalka, Tarptautinio visuomeninio judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ (tai jo filialui Lietuvoje vadovavo Algirdas Paleckis) vienas iš steigėjų, ir kt.

Be to, į renginį buvo pakviesti:

Rostislavas Iščenka, Ukrainos politologas – išdavikas, agentūros „Rossija segodnia“ / „Russia Today“ apžvalgininkas;

Igoris Mintusovas, Rusijos politinių konsultantų asociacijos prezidentas, Strateginių komunikacijų agentūros „Nikkolo M“ vadovas, kuris, be kitko, konsultavo Kremliaus palaimintus kandidatus 1994 m. prezidento rinkimuose Gudijoje (nieko nesako?), 1996 m. Seimo rinkimuose Lenkijoje, 1998 m. Seimo rinkimuose Latvijoje, 2000 ir 2004 m. prezidento rinkimuose Rusijoje, 2002 m. prezidento rinkimuose Lietuvoje (taip taip – „Paksiada“!) ir 2002 bei 2007 m. parlamento rinkimuose Ukrainoje;

Olegas Nemenskis, Rusijos strateginių tyrimų instituto vadovaujantysis mokslo darbuotojas, ir kt.

Tačiau ateina „kiti laikai“, o kartu su jais – ir nauji kuratorių nurodymai. Matyt, dėl to 2021 m. balandžio mėn. pradžioje D. Bolkunecas staiga suvokė, kad A. Lukašenkos šakalai gali susirasti jį ir jaukioje Maskvoje, todėl jis greitai išvyko per Turkiją į Lenkiją. O dar po metų jis kartu su S. Tichanovskajos štabo atstovais tapo vienu iš aktyvių „Gudijos laisvės dienos“ minėjimo Varšuvoje dalyvių. Štai kaip prisiekęs „Rusų pasaulio“ idėjų propaguotojas ir Gudijos nepriklausomybės neapkentėjas per trumpą laiką tapo dar vienu saldžiabalsiu „disidentu“, kuris taip pat patogiai įsitaisė vienoje iš NATO šalių.

Visų artėjančio GDJF suvažiavimo Berlyne dalyvių mes čia neaptarsime – neturime tam nei laiko, nei kantrybės, tad skirkime vietos bent vienai iš mūsų jau paminėtų moterų – O. Karač (g. 1979 m. Vitebske).

Pagal išsilavinimą ji – rusų kalbos ir literatūros mokytoja, taip pat teisininkė ir viešosios politikos specialistė (mokėsi Gudijoje, Rusijoje ir Lietuvoje – Europos humanitariniame universitete). Čia galima paminėti, kad 1990-ųjų pabaigoje jos gimtajame Vitebske buvo du nelabai tarpusavyje sugyvenę jaunimo politinės traukos centrai – vienas vadovaujamas Jurijaus Korbano (jame koncentravosi tautiškai orientuoti jauni miestiečiai) ir kitas – vadovaujamas O. Karač (jame rinkosi rusakalbiai ir rusaminčiai). Olgos nuomone, gudų kalba nėra pakankamai ištobulinta, o storžieviškumas – tai išskirtinis kalbančių gudiškai bruožas. Taip pat ji teigdavo, kad išsivadavimas iš A. Lukašenkos tironijos gali ateiti tik iš Rytų pusės.

Nežinia, kaip ir kas ten įvyko, tačiau 2000-ųjų pradžioje J. Korbanas paslaptingai dingo (ne iš Vitebsko – apskritai iš gyvenimo). O O. Karač 2002 m. subūrė organizaciją „Naš dom“, kuri ilgą laiką specializavosi tik spręsdama komunalines problemas (pvz., savalaikio sniego išvežimo iš daugiabučių namų kiemų). Šio amžiaus pirmo dešimtmečio pabaigoje Olga pradėjo kritikuoti A. Lukašenkos vykdomą politiką, tačiau niekad – vis sparčiau vykstantį Gudijos susiliejimą su Rusija.

Beje, šiuo metu pilietinių iniciatyvų centras „Naš dom“ yra įregistruotas Čekijoje, nors kai kas teigia, kad ne vien tik ten.

2009 m. O. Karač perėmė laikraščio „Vitebskij kurjer“ leidimą (leidinys buvo įregistruotas Rusijoje, ten pat ir spausdinamas). O po kažkokio sulaikymo Minske 2011 m. ji persikėlė gyventi į Lietuvą, nors viešai pripažino tai tik 2020 m. Iš pradžių ji buvo įsikūrusi kukliame biure Naugarduko gatvėje (atvykstantys pas ją svečiai nakvodavo šalia esančiame vairuotojų bendrabutyje), tačiau ilgainiui apaugo nuosavu nekilnojamuoju turtu ir pasikvietė į Vilnių visą savo bei vyro šeimyną.

2016 m. gruodžio mėn. Gudijoje buvo suimti atvirai proputiniški „žurnalistai“ Sergejus Šiptenka, Jurijus Pavlovecas ir Dmitrijus Alimkinas, kurie, prisidengdami slaptažodžiais, skelbė šovinistiniuose Rusijos tinklalapiuose „Regnum.ru“, „EADaily.com“ ir „Lenta.ru“ straipsnius, kuriuose visaip niekino ne tik į V. Putino nemalonę tuomet patekusį A. Lukašenką, bet ir Gudijos valstybę bei gudų tautą kaip tokias. Iškart po to Rusijos žiniasklaidoje (ypač Modesto Kolerovo vadovaujamoje medijos imperijoje) prasidėjo beprecedentė antigudiška ir antilukašenkinė kampanija. „Regnum.ru“ portale net buvo sukurta nuolatinė „nukentėjusiems žurnalistams“ skirta skiltis, o tarp Gudijos opozicijos minėtus rašeivas (t. y. Kremliaus skleidžiamą „laisvą žodį“) apsiėmė ginti tik „disidentės“ T. Korotkevič ir O. Karač. Pastaroji pareiškė, kad „matyt, dabar Gudijoje prasidės prorusiškų pažiūrų žmonių suėmimai“ (Dieve, koks siaubas! – I. M.). Kitaip ir negalėjo būti, nes Olga jau anksčiau bendradarbiavo su marginaliomis ir radikaliomis Rusijos žiniasklaidos priemonėmis, tarp jų ir su „Regnum.ru“.

Pradedant nuo 2020 m. įvykusių Gudijos prezidento rinkimų, O. Karač pradėjo aktyviai reikštis jos pačios (o gal ir ne vien tik jos) sukurtame „YouTube“ kanale „Naš dom“, kuriame ji populiarina, be kitko, tokias odiozines personas kaip mums jau žinomą D. Bolkunecą, taip pat dabar jau „užsilenkusį“ Rusijos liberaldemokratų partijos pirmininką V. Žirinovskį ir kontroversišką rusų politologą Jevgenijų Byčkovskį. Pirmasis „Naš dom“ vaizdo siužetas buvo paskirtas „Vagnerio“ privačios kariškos (kitaip sakant, samdinių) kompanijos smogikams, kurie atvyko į Minską iš Rusijos prieš pat prezidento rinkimus ir buvo sulaikyti Gudijos slaptųjų tarnybų, išteisinti. Anot Olgos, jokio perversmo rusų smogikai neplanavo, tai tiesiog A. Lukašenkos paranoja bei jo skleidžiamas šmeižtas.

Gi aukščiau minėtasis J. Byčkovskis aiškino savo kanalo žiūrovams, kad O. Karač „yra demokratinės Gudijos lyderė, kuri taps būsima Gudijos prezidente. Jokios alternatyvos Olgai nėra“. Ir dar: „O. Karač yra vienintelė, kuri realiai sugebės organizuoti derybinį procesą tarp Vakarų ir Kremliaus. O be šito politinė krizė Gudijoje yra neišsprendžiama!“ Na va, o mes, naivuoliai, dairomės į visokius „Ramschteinus“!

2021 m. kovo 10 d. O. Karač paėmė interviu iš „Putino klouno“ Vladimiro Žirinovskio. Kažkodėl šis siužetas buvo iš karto paskelbtas oficioziniame tinklalapyje „ObraščenijePrezidenta.rf“ („RF Prezidento kreipimasis“). Siužeto metu V. Žirinovskis ir O. Karač maloniai keitėsi nuomonėmis apie pribrendusį „trečiosios jėgos“ (taigi ne A. Lukašenkos ir ne S. Tichanovskajos štabo) poreikį, apie „šešias gubernijas“, kurių pavidalu Gudija bus prijungta prie RF, „jei A. Lukašenka neapsispręs“, ir apie kitus ne mažiau „pozityvius“ dalykus.

Pastaruoju metu O. Karač stengiasi užmegzti kuo daugiau ryšių su Lietuvos politikais ir kitais žinomais bei įtakingais žmonėmis ir lankosi tuo tikslu įvairiausiuose viešuose renginiuose ir Seime, noriai dalija savo interviu Lietuvos žiniasklaidos priemonėms. Dažnai ją lydi augalotas „eskortas“, kuris gudiškoje auditorijoje prisistato „lietuvių aktyvistu“, o lietuviškoje – tiesiog „verslininku“. Tenka pripažinti, kad dalis Lietuvos politikų ir net žurnalistų jau priima O. Karač (beje, ir jos „eskortą“) kaip iškilius Gudijos opozicijos bei jai artimų asmenų rato veikėjus, klausosi jų išvedžiojimų ir galbūt derina su jais savo veiksmus.

Ir tai – būsimo forumo branduolys. Kai kas man sako, kad kartais žmonės smarkiai keičiasi. Galbūt, bet ar tikrai net tokiomis „kūrybinėmis grupėmis“? Galų gale, aš čia dalijuosi tik tam tikrais pastebėjimais ir įžvalgomis, o ne kaltinimais. Viskas paimta iš atviros informacijos (kurios yra daug daugiau), ir tik patys skaitytojai (įskaitant mūsų politikus) gali nuspręsti, kas gi čia iš tikrųjų vyksta. Taip pat tikiuosi, kad įvairūs patarėjai bei padėjėjai gauna pinigus ne veltui ir irgi moka naudotis internetu.

Na, o pabaigoje – pamąstykime, ką visa tai galėtų reikšti. Vykstančio karo tarp Rusijos ir Ukrainos, kuris nesunkiai gali virsti Trečiuoju pasauliniu karu, kontekste Kremliui labai svarbu, kad Gudija ir toliau liktų „pilkąja zona“ buvusių LDK ir ATR, o dabar – ir NATO erdvėje. Ta prasme rusų imperininkams ir šovinistams tinka ir A. Lukašenka (bent jau kol kas), ir netrukus galimai jį pakeisiantys „disidentai“. Svarbiausia – kad jie liktų ištikimi „rusų ir gudų brolybės“ idėjai ir jokiu būdu nesiektų narystės NATO. Europos Sąjungoje – prašom, tačiau NATO – niekados. Tokiu būdu formaliai bus prisidengta Gudijos „neutralitetu“, tačiau realiai ji ir toliau išliks mūsų euroregiono svetimkūniu.

Kremlius naudojasi tuo, kad iki šiol nesibaigė gudų politinės tautos (jau nekalbant apie pilietinę visuomenę) formavimasis ir tik maždaug dešimtadalis gudų trokšta Gudijos persiorientavimo euroatlantine linkme. Tačiau ir tas dešimtadalis yra skaldomas Maskvos polittechnologų primestos dilemos, kas gi yra gudai – „baltarusiai“ arba „litvinai“ (kurie jau gviešiasi ne tik mūsų tautovardžio, bet ir viso mūsų istorinio palikimo nuo Netimero iki pat 1863 m. sukilimo). Tuo paaiškinamas ir organizacinis tradicinės gudų opozicijos silpnumas, ir vadinamosios „naujosios opozicijos“ (kuri daugiau primena „katę maiše“) geopolitinis vištakumas.

Kitas svarbus klausimas – Gudijos vaidmens vykstančiame kare įvertinimas. Realiai ji yra tikrų tikriausia Rusijos sąjungininkė, tačiau per GDJF (kaip, beje, ir per S. Tichanovskajos štabo) įkūrimą ir abiejų šitų centrų veiklą kai kas bando įrodyti, kad Gudija viso labo yra „aplinkybių auka“, kurią pakaktų išvaduoti iš A. Lukašenkos tironijos, ir tuomet ji pati striksėdama nueis demokratizacijos, desovietizacijos ir derusifikacijos keliu.

Ne, nenueis. Nenueis, nes joje panašiai kaip ir pačioje Rusijoje didesnioji populiacijos dalis visai netrokšta tokių permainų. Beje, ir Rusijoje yra protingų, sąžiningų ir drąsių žmonių, bet tai nereiškia, kad po pralaimėjimo kare jai pavyks išvengti išorinio valdymo, kurio pagalba bus atliktas jos demilitarizavimas (įskaitant denuklearizavimą), denacifikavimas ir fragmentavimas (deimperializavimas). Tas pats ir su Gudija, todėl neskubėkime dalyti neapgalvotų pažadų visokiems valdžią perimti pasiruošusiems „forumams“ ir „štabams“. Suvokime, kad išorinio valdymo filtrų neperėjusi Gudija ir toliau išliks pažeidžiama panrusistinio revanšizmo atžvilgiu, o A. Lukašenkos nušalinimas ta prasme nieko nepakeis. Kitaip sakant, Kremlius yra suinteresuotas, kad net Rusijos žlugimo („laikino“ – kaip to tikimasi Maskvoje) atveju Gudija patektų ne po sąjungininkų išoriniu valdymu, o po abejotinos prabos „forumų“ ir „štabų“ (dar tiksliau – po jų rusiškų kuratorių) sparnu.

P. S. Straipsnio pradžioje aš rašiau, kad GDJF suvažiavimo Berlyne metu ketinama suformuoti nuolat veikiančias forumo struktūras ir jų atstovybę Kijeve. O štai ką liepos 5 d. šiuo klausimu straipsnyje „Baikime simuliuoti. Kodėl Ukraina privalo nutraukti santykius su Lukašenkos Gudija“ parašė ukrainiečių tinklalapis „Jevropejskaja pravda“ /„Europos tiesa“:

„Žinoma, santykių nutraukimas nėra savitikslis. Ukrainai jau seniai reikia naujos politikos Gudijos atžvilgiu. Būtų visiškai normalu pareikšti, kad mes nutraukiame santykius su nelegitimiu diktatoriumi, o ne su Gudijos visuomene – juk prezidentas Zelenskis ne kartą yra pabrėžęs skirtumą tarp šių sąvokų. O kartu nuspręsti, kas gi išreikš šios visuomenės interesus. Ar pradės Kijevas bendrauti su S. Tichanovskaja? Taip, ji išlieka nepatyrusi politikė, tačiau likusiam pasauliui ji jau tapo Gudijos opozicijos lydere, o Kijevas ją pabrėžtinai ignoruoja. Juolab kad pastaraisiais metais (? – I. M.) S. Tichanovskajos retorika smarkiai pasikeitė ir ji užėmė ganėtinai draugišką Kijevui poziciją Rusijos ir Ukrainos karo atžvilgiu. O jeigu oficialusis Kijevas vis vien atsisakys su ja bendrauti, galima komunikuoti ir su kitais opozicijos atstovais, kuriuos išrinks visuotinai pripažintos antilukašenkinio judėjimo struktūros.“

Prisiminkime „putinferštejerius“, kurie dabar taip pat suokia apie tai, kad rusų tauta yra nekalta – kaltas tik ją valdantis režimas. Bet kaip matome, Ukrainos „putinferštejeriams“ dabar svarbiausia priversti oficialųjį Kijevą pripažinti teisėtą Gudijos „valdžia“ jei ne S. Tichanovskajos štabą (kaip tai įvyko Lietuvoje), tai bent jau Berlyno suvažiavime suformuotą jo atitikmenį (juk „visuotinai pripažintos antilukašenkinio judėjimo struktūros“ – tai ir yra GDJF). Beje, minėtas straipsnis „Jevropejskaja pravda“ yra anoniminis, tiksliau „jį pasirašė visa tinklalapio redakcija“. Žodžiu, visur yra savų „valstybininkų“ ir jų „pilkųjų kardinolų“. O ar yra Ukrainoje „pilkiesiems kardinolams“ paklūstančių užsienio politikos formuotojų – netrukus sužinosime.

2022 07 08 16:57
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt