penktadienis, liepos 30 d.
Rusija grįžta į viduramžius? 10 tai įrodančių požymių
Parengė Aidanas Praleika
Live24.ru
Vladimiras Putinas

Garsus rusų ekonomistas ir publicistas Vladislavas Inozemcevas pateikia 10 požymių, rodančių, kad Rusijos valstybės ir visuomenės struktūra vis labiau primena viduramžius, o ne XXI a.

Terminas „naujasis feodalizmas“ sugalvotas Vakaruose ir politologai jį kartais naudoja, apibūdindami tam tikrus socialinius ir politinius procesus. V. Inozemcevo nuomone, Vakarams jis nelabai aktualus, o štai Rusijai pritaikomas labai lengvai.

Jo nuomone, Rusijoje tai patvirtina du reiškiniai – valdančiojo elito paveldimumas (kai elito vaikai įtaisomi į valdžios aparatą arba su valstybe susijusias komercines struktūras) ir „naujoji bajorija“, kurią sudaro „silovikų“ (jėgos struktūrų atstovų) kasta. Tokiomis sąlygomis priklausymą valdančiajam elitui lemia ne žmogaus gabumai, o kilmė.

Dar vienas charakteringas grįžimo į viduramžius požymis – galinga dvasininkų kasta. Anot V. Inozemcevo, šiuo metu „bajoriją“ sudaro apie 200–250 tūkst. aukšto ir vidutinio rango valdininkų ir „silovikų“ bei maždaug 120 tūkst. dvasininkų. Autorius pažymi, kad jų dalis visuomenėje praktiškai lygi analogiškiems luomams Prancūzijoje, 1789 m. revoliucijos išvakarėse.

„Naujoji bajorija“ savo teisę į valdžią grindžia valstybės interesu, poreikiu ginti visuomenę nuo išorės priešų ir būtinybe išsaugoti tradicinę visuomenės struktūrą, kuri neva yra tokia „ypatinga“, kad jokie kiti modeliai jai netinka.

Šiuolaikinis Rusijos elitas, V. Inozemcevo teigimu, skiriasi nuo sovietinės nomenklatūros, nes pastarosios valdžia taip lengvai nesitransformavo į turtą. Šiuo požiūriu XXI a. Rusija labiau primena XIV a. Europą. Taigi, 10 tai patvirtinančių požymių:

1.

Rentinė ekonomika, be kurios dabartinė sistema neišgyventų. Ekonominiu dabartinio režimo pagrindu tapo energetinių išteklių eksportas, leidžiantis monarchui (o būtent taip galima apibūdinti Vladimiro Putino statusą) moka savo tarnams už ištikimą tarnybą pinigus, dovanoja nuosavybę ir monopolines privilegijas. Viduramžiais tai buvo dirbama žemė, o šiais laikais – gamtinių išteklių telkiniai, dujotiekiai ir prestižiniai sklypai statyboms. Be to, „bajorai“ apdovanojami atleidžiant juos nuo mokesčių arba dovanojant leidimus tam tikrai veiklai. 

2.

Dar vienas „naujųjų viduramžių“ požymis – valdžios užsiciklinimas ant trijų „turtų“ – žaliavų, gyventojų skaičiaus ir valstybės teritorijos. Žaliavos yra pagrindinis pajamų šaltinis, o kitas „turtas“ – žmonės yra svarbūs tik aritmetine prasme. Kuo daugiau gyventojų – tuo geriau, tačiau jų potencialas visiškai nesvarbus. Tai įrodo absoliuti Kremliaus apatija faktui, kad iš Rusijos masiškai bėga kvalifikuoti specialistai. Tuo pat metu elitas yra apsėstas naujų teritorijų įgijimo mintimi. Tai patvirtina Krymo aneksija ir sistemingas Kremliaus siekis įsitvirtinti konfliktinėse posovietinėse teritorijose.

Kitaip tariant, šalies turtą ir galybę šiandien Rusiją valdantys žmonės vertina geriausiu atveju XVIII a. vidurio kategorijomis.

3.

Kitas viduramžių mąstysenos pavyzdys – senovinės valstybės sampratos įtvirtinimas, kai valstybė reiškia ne tam tikrą tvarką ir struktūrą, o absoliučią valdžią. Šis aspektas, V. Inozemcevo nuomone, labai svarbus, nes atmeta Naujųjų amžių epochos pradžioje Europoje išplitusią pilietinės arba istorinės nacijos sampratą. Putino Rusija nei geba, nei nori kurti pilietinę ir bet kokią kitokią visuomenės struktūrą. Vienas iš tai patvirtinančių procesų – federacinės sistemos naikinimas, įtvirtinant Rusijos Imperijos laikus primenantį valdymą.

4.

Požiūris į žmogaus gyvybės vertę. Vakarų valstybės labai vertina žmogų, kuris dėl šalies rizikuoja savo gyvybe. Pavyzdžiui, jei JAV kariškio atlyginimas tos šalies masteliu yra gana kuklus, šeimai skiriamos kompensacijos jo žūties atveju yra įspūdingos. Kompensacijos už civilių mirtis dėl teroro aktų, valdžios atstovų kaltės arba kitų panašių priežasčių yra dar įspūdingesnės. Pavyzdžiui, kompensacija artimiesiems už netyčinį George’o Floydo nužudymą siekė 27 mln. dolerių, o didžiausia JAV istorijoje kompensacija už mirtį dėl medikų klaidos viršijo 70 mln. dolerių. 

Rusijoje padėtis yra kardinaliai priešinga: kompensacijos už civilių žūtis yra tiesiog juokingos. Padoresnes rusišku masteliu kompensacijas moka tik už „bajorų“ mirtis. Tokia sistema primena viduramžių teisynus, kurie žmogaus gyvybės kainą nustatydavo pagal jo padėtį valstybės hierarchijoje, o žemiausių sluoksnių atstovų gyvybė neverta nieko. V. Inozemcevo nuomone, grįžimas prie luominės sistemos yra bene pats ryškiausias grįžimo į viduramžius požymis.

5.

Moderni teisinė Rusijos sistema yra sistemingai naikinama. Formuojasi gausios asmenų grupės, egzistuojančios už šios sistemos ribų. Priimami specialiai jiems skirti įstatymai, pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso straipsnis, reikalaujantis, kad „spec. subjektų“ atžvilgiu baudžiamasis procesas būtų vykdomas pagal kitokią tvarką nei visų likusių piliečių atžvilgiu. Nesunku atspėti, kad dauguma „spec. subjektų“ – valdininkai.

Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Šimtai tūkstančių asmenų Rusijoje mėgaujasi kitokiomis teisinėmis privilegijomis, pavyzdžiui, specialūs leidimai, įgalinantys jų turėtojus nesilaikyti kelių eismo taisyklių. Net ir už stambų valstybės turto grobstymą valdininkams paprastai skiriamos lygtinės bausmės. Ypatingą vietą „naujojoje bajorijoje“ šiuo atžvilgiu užima saugumiečiai – bylos prieš juos yra tikra retenybė. V. Inozemcevas pateikia pavyzdį, kai valdininkai, jų šeimų nariai ir net dvasininkai faktiškai visada išvengia atsakomybės už automobilių avarijas, o „paprasti mirtingieji“ už tai dažniausiai baudžiami realiu laisvės atėmimu.

Taigi, teisinė sistema taip pat dalija Rusijos gyventojus į luomus bei jų atstovų atžvilgiu taiko skirtingus įstatymus ir teisingumą jų atžvilgiu taip pat vykdo skirtingai.

6.

Aukščiau minėto reiškinio tęsiniu galima laikyti ir siekį įtvirtinti visiškai pasenusias visuomenės „normas“. Rusijoje faktiškai dekriminalizuotas smurtas šeimoje, o tai įtvirtina vyro kaip dominuojančio asmens statusą. Šiuolaikinė žmogaus teisių samprata ir šiuolaikinės žmogiškosios vertybės Rusijoje nereiškia nieko. Įvairūs reiškiniai visuomenėje skirstomi į „tradicinius“ ir „netradicinius“, ypač pabrėžiant „tradicinių normų“ vertę. Valstybė veikia ne visuomenės, o bažnyčios vardu. Pastebėta, kad aukšti Rusijos valdininkai, įskaitant užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą, savo „tiesas“ mėgsta argumentuoti labai laisvomis Šventojo Rašto interpretacijomis.

7.

Kitas teisinės sistemos suarchajinimo pavyzdys – rinkimų tvarkos keitimai, pagal kuriuos mažiausiai 9 mln. piliečių neturi teisės būti išrinkti. Tai – 8 proc. visų suaugusių šalies gyventojų. Šiuo atžvilgiu rusai skirstomi ne pagal socialinę padėtį arba turtą, o pagal „patikimumą“. Jei pilietis dalyvavo protesto akcijose arba išsakė pritarimą „ekstremistinėms jėgoms“ – jis negali būti renkamas. Pasak V. Inozemcevo, Rusijoje veikia „elektorių“ sistema – valdžią skiria arba kontroliuoja pačios valdžios paskirti asmenys.

8.

Dar vienas grįžimo į feodalizmą požymis – naujoji Rusijos visuomenės ir teritorijos valdymo sistema. Anot V. Inozemcevo, Rusija neprimena besiformuojančios feodalinės valstybės, kurioje grafai ir baronai valdo paveldimas žemes ir labiau primena lenų sistemą, kai valdžia duodama už ištikimybę ir tarnystę. Jei senovėje tokia tarnystė pasireiškė mokesčių valdovui rinkimu arba tam tikro karių skaičiaus parengimu, tai šiandien Rusijoje ištikimybė rodoma visomis išgalėmis palaikant aukščiausios valdžios legitimumo įvaizdį – svarbiausia gubernatorių užduotis yra užtikrinti, kad jų valdomų teritorijų gyventojai „teisingai“ balsuotų federaliniuose rinkimuose ir kad jų valdomose teritorijose būtų paisoma federalinio ir regioninio elito pusiausvyros.

Regionų vadovai savaime patys nėra legitimūs ir gali būti keičiami Kremliaus įsakymu. Pasak V. Inozemcevo, tai jau įrodymas, kad Rusijos negalima laikyti federacine valstybe, nes nė vienoje federacinėje valstybėje centrinė valdžia negali skirti ir atleisti federacijos subjektų vadovų. Dar viena įdomybė – centrinė valdžia beveik nesikiša į regionų vadovų santykius su jų pavaldiniais, beveik atkartodama viduramžių principą „mano vasalo vasalas nėra mano vasalas“.

9.

Nors dabartinė šalies valdymo sistema yra sudėtingesnė, ji primena senovinę rusišką „maitinimo“ sistemą, kai caras „maitindavo“ ištikimai jam tarnaujantį bajorą. Valdininkas yra siunčiamas valdyti tam tikrą regioną, kartu – „pataisyti“ savo turtinę padėtį. Neretai būtent gubernatoriai arba jiems artimi žmonės kontroliuoja ir pelnosi iš tokių sričių kaip žemės ūkis, mažmeninė prekyba, transportas, elektros energijos tiekimas ir taip toliau. Beje, jiems nereikia net slėptis, pavyzdžiui, Krasnodaro gubernatorius per savo valdymo metus „susirinko“ 650 tūkst. ha žemės, kurios bendra vertė – apie 1 mlrd. dolerių. 

Regionuose „dirba“ ir kitokie Kremliaus vietininkai – įvairiausio rango atstovai ir teisėsaugos pareigūnai. Jie renka duoklę (ne mokesčius) ir reguliariai siunčia ją į centrą. Taigi, centro palankumas virsta valdiškais įgaliojimais, o šie – pinigais. Anot V. Inozemcevo, apie jokį valdymo efektyvumą kalbėti netenka.

Vietininkų regionuose savivalę patvirtino ir neseniai vykusi „tiesioginė linija“ su V. Putinu: keletas prisiskambinusių žmonių skundėsi, kad regionų valdžios atstovai juos persekioja, o vienas aplinkosaugos aktyvistas iš Tambovo buvo užpultas ir subadytas peiliu jau kitą dieną po skambučio.

Pasak V. Inozemcevo, Rusija vargu ar gali subyrėti į atskiras kunigaikštijas, tačiau gyvenimą kiekviename regione vis mažiau veikia bendros taisyklės, o vietinių feodalų įvedama tvarka įsigali.

10.

V. Inozemcevas pažymi, kad nuolat daugėja regionų, kuriuose šių feodalų valia jau tapo daug svarbesnė už Rusijos įstatymus. Geriausias pavyzdys, žinoma, yra Čečėnija. Kiekvienais metais ji deklaruoja nuostolius visose ūkio srityse, o 89 proc. biudžeto sudaro dotacijos iš Maskvos. Respublikoje faktiškai negalioja Rusijos įstatymai, o Čečėnijos „silovikai“ nuolat rengia išpuolius į kitus Rusijos regionus, kur medžioja jiems neįtikusius bėglius.

Ne ką geresni reikalai kaimyniniame Dagestane (kur merų suėmimai vyksta kaip karinės operacijos), Ingušijoje ir Tuvoje (kur visuomenė vis giliau grimzta į klanų sistemą ir kartu – skurdą).

V. Inozemcevas pažymi, kad regionų savarankiškumas ir svarba priklauso ne nuo jų sėkmingumo, o to, koks yra santykis tarp vietinių vadukų ir jų siuzereno Kremliuje, tuo, kiek jie turi įtakos „silovikams“, ir tuo, kiek jie svarbūs Kremliaus ideologiniams uždaviniams spręsti.

Straipsnio autorius daro išvadą, kad šiandien Rusijoje yra du svarbūs veiksniai, liudijantys šalies grįžimą į senovinę santvarką. Iš vienos pusės, Rusijos visuomenė iš esmės yra dalijama į „valdovo žmones“ ir „cholopus“ (beteisius baudžiauninkus), ir ši tendencija tik stiprės artimiausiais dešimtmečiais. Iš kitos pusės, „valdovo žmonės“ vis labiau savivaliaus žemiausių luomų atstovų ir jų turto atžvilgiu.

Anot V. Inozemcevo, grįžimas į viduramžius – Kremliaus nuopelnas. Rusijos valdžiai pavyko beveik neįmanomas dalykas – pasukti atgal didelės europinės šalies raidą. Sukurta tobula „komercinė valstybė“, kurioje valdžia ir pinigai laisvai konvertuojami tarpusavyje, o visuomenė panardinta į letargo miegą – vienintelį būdą pabėgti nuo problemų.

2021 07 21 09:15
Spausdinti
Sponsored video
Naujienos iš interneto
traffix.lt