pirmadienis, rugpjūčio 15 d.
Rusijos karo nusikaltimai: studento iš Mariupolio liudijimas
Alfa.lt
NEXTA
Mariupolis.

Studentas Aleksandras buvo pagrobtas dar prieš Rusijai užimant Mariupolį – kovo pradžioje, kai vyko mūšiai dėl miesto. Jį sulaikė vadinamosios DLR banditai, tardė ir kankino Rusijos kariškiai, rašo „Laisvės radijo“ Rusijos naujienų tarnyba.

Vaikinas perėjo kelis „filtravimo punktus“, kur per tardymą buvo apkaltintas „neapykantos rusams kurstymu“, toliau buvo žiauriai mušamas ir reikalauta išduoti Ukrainos karių buvimo vietą. Vėliau Aleksandras buvo nugabentas į Rusijos okupuotą Donecko regioną. Iš ten jam pavyko pabėgti į Rusiją, o paskui į Europą.

„Laisvės radijas“ pateikia vaikino pasakojimą.

„Esu Priazovo valstybinio technikos universiteto studentas. Paskutinio semestro nebaigiau, gavau prezidento stipendiją ir ją tebegaunu. Stengiuosi baigti studijas nuotoliniu būdu. Taip pat dirbau bendrovėje „Metinvest-Promservis“. Pareigybė – vidaus komunikacijos specialistas. Tačiau man pavyko išdirbti tik pusantro mėnesio.

Gyvenau su tėvais pakrantėje, per kelią – ir jūra. (...)

Situacija buvo labai kurioziška: pas mane atvyko draugas, kurio mergina gyveno šiek tiek toliau nuo manęs – Rusijos kryptimi, už kilometro. Norėjome eiti kartu ir patikrinti, ar jos namas nepažeistas, ar galėtume kaip nors su ja susisiekti. Sužinoti, kad ji gyva. Kai nutolome nuo mano namų per pusę kilometro, išgirdome, kaip kažkokie vyrai su kulkosvaidžiais sušuko: „Rankas aukštyn!“ Pirmoji mūsų mintis, žinoma, buvo bėgti atgal, bet mes vis tiek pakėlėme rankas ir manėme, kad tai mūsų ukrainiečių [kariškiai]. Deja, tai buvo Rusijos kariai. Mes priėjome prie jų, jie mus išrengė, apieškojo, atėmė telefonus. Tada jie mus perdavė į kitą vietą, kur jie apsistojo apiplėštame name. Ten buvo daug daugiau žmonių, jie ten gyveno, gamino maistą.

Ten buvo mišrus [Rusijos kariškių ir vadinamosios DLR kovotojų] junginys. (...)

Jie uždarė mus kambaryje ir liepė laukti kažkokio svarbaus asmens. Tuo metu jie naršė po mano ir mano draugo telefonus. Mano draugas paprašė pasinaudoti tualetu ir buvo nuvestas atskirai nuo manęs. Ir, matyt, tuo metu jie mūsų telefonuose rado patriotinio pobūdžio žinučių apie Ukrainą, ir tai juos labai sunervino. (...)

Įeina kažkoks vyras, po jo – dar trys žmonės. Jis rodo man telefoną su susirašinėjimu: „Ar jūs tai parašėte? Ar tai jūsų susirašinėjimas?“ Na, žinoma, sakau: „Taip.“

Ir [po šių klausimų] mane pradėjo mušti. Gulėjau ir bandžiau užsidengti veidą, kurį spardė trys kareiviai. Mano nosis buvo sulaužyta. (...)

Tada jie mane išveda iš namo ir aš pamatau savo bendražygį, klūpantį savo kraujo klane. Pasak jo, kol aš buvau antrame aukšte, jie nusivedė jį į kiemą, parklupdė ant kelių į duobę ir įrėmė pistoletą į galvą. Galiausiai iššovė šalia ausies. Paprašė tarti paskutinį žodį. Tada atvyko vyras, kurio turėjome laukti, tas, kuris buvo svarbus.

Neprisimenu, koks buvo jo vardas, nes praėjo nemažai laiko. Nesu tikras, bet manau, kad jį vadino Palač (Budeliu) . Jis buvo panašus į išeivį iš Kaukazo ir kalbėjo su stipriu akcentu. (...)

Buvome sumušti dar porą kartų. Jie mus surakino antrankiais, dar šiek tiek sumušė. Tada paguldė į bagažinę ir nuvežė į vieną tašką. Ten mus įsodino į kitą bagažinę ir nuvežė į antrą tašką.

(...) Atsidūrėme areštinėje kažkokiame [filtravimo] punkte Novoazovske.

Šioje „filtracijoje“ buvome tarsi tardomi.

Ten buvo du vyrai: vienas liesas, aukštas, kitas gana storas. Storasis turėjo guminę lazdą ir mušė per kojas. Prieš patekdami į kamerą buvome apklausti. Jie turėjo mūsų telefonus. Vienas iš jų peržiūrėjo visus pokalbius: susirašinėjimą, žinutes, paskutinius skambučius – jie viską tyrinėjo. Kitas bandė išsiaiškinti, ką mes žinome, ar tarnavome, kas buvo mūsų pažįstamas „Azove“.

Jie daug kartų nurenginėjo, apžiūrinėjo. Nurengė vieną kartą, tada nurengė antrą kartą. Nežinau, ko jie nematė pirmą kartą. Jie ieškojo tatuiruočių. Jie bandė išsiaiškinti, kur yra Ukrainos kariai, laimei, mes to nežinojome, todėl nieko negalėjome pasakyti. Tai labai žemino – ten gulėjo Ukrainos vėliava, jie šluostėsi į ją kojas. Gerai tai prisimenu.

Po tardymo mus tiesiog įkišo į kamerą. Mes gulėjome ant to paties čiužinio... Buvo kovo pradžia, gana šalta, o durys [į gatvę] buvo atviros. Laukėme ryto sudaužytais veidais. Negalėjau užčiaupti burnos, nes veidas buvo labai patinęs.

Po areštinės mus nuvedė į antrąjį „filtravimo“ etapą. Ten buvo palapinė ir stalai su kompiuteriais, mus fotografavo, ėmė pirštų atspaudus, pildė dokumentus apie tai, kas mes esame, iš kur atvykome, buvo įrašyti mūsų tėvai, kaip ištrūkome...

Tarsi gyventojų registras. Ten buvome priskirti pabėgėlių kategorijai. (...) Naktį praleidome laikinajame apgyvendinimo centre, kuris buvo įkurtas mokykloje. Tai buvo tik kambarys su čiužiniais. Kitą dieną mūsų pasiimti atvažiavo mano draugo močiutė ir nuvežė mus į savo namus Toreze [Donecko srityje, kurią kontroliuoja vadinamoji DLR]. Gyvenau ten, kol iš Mariupolio atvyko mano tėvai. Jie nežinojo, kas su manimi nutiko, tėvas namuose ruošė karstą. Tada į jų namus atėjo rusų kareiviai, nukreipė į juos šautuvus ir paliepė: „Per dešimt minučių susikrauti daiktus ir dingti iš čia.“

Kovo 16 d. jie išvyko į Rusiją. Jie tiesiog susikrovė lagaminus ir pėsčiomis nuėjo iki sienos, kur juos pasitiko evakuacijos autobusai. „Filtravimo“ punkte jie nebuvo apieškoti ar pan., tačiau vyrai ten buvo laikomi ilgą laiką. Mano tėvas, mano sesers vyras.

„Susitikome tik Taganroge. Radau tiesioginį autobusą iš Torezo. Ten buvo užkardų. Viename jų kariškis, pažvelgęs į mano dokumentus, pasakė: „Atrodo, kad jūs liksite čia.“ Laimei, jau buvau perėjęs „filtravimą“, mano įrašuose nieko nebuvo, ir jie tarsi leido man vykti toliau. Buvo DLR muitinė, paskui Rusijos muitinė, dar vienas kontrolės postas Rusijos viduje, ir visus keturis kartus pasakiau, kaip, iš kur esu ir kas esu, o jie paklausė, kodėl turiu mėlynių po akimis. Ten buvę žmonės nežinojo, ką rado mano ir mano bendražygio telefonuose, bet kažką įtarė. Visus keturis kartus jie mane nurengė, ieškodami tatuiruočių. (...)

Nuvažiavau iki Rostovo, nes pavėlavau į autobusą ir manęs pasiimti atvyko tėvų draugai. Jie mane pasiėmė ir parsivežė į savo namus Taganroge. Išbuvome ten mažiau nei savaitę ir išvykome į Sankt Peterburgą.

Mano tėvas yra tikintysis, jo protestantų bendruomenė yra pasklidusi po visą pasaulį. (...) Susisiekėme su jos atstovais per pažįstamus žmones, kurie anksčiau buvo išvežti lygiai taip pat. Jie priėmė mus, visą mūsų šeimą. Tada Estijoje mus priėmė irgi tikinčiųjų šeima.

Prieš išvažiuojant Rusijos muitinėje mus vėl išrengė, klausinėjo, iš kur atvykome, kas esame, kaip čia atsidūrėme. Aš, mano tėvas ir kiti vyrai pusantros valandos laukėme muitinės pareigūnų sprendimo. Jie mus spaudė: „Jei dabar išvažiuotume iš Rusijos, negalėtume grįžti atgal.“ Dar kartą buvo paimti mano tėvo ir mano pirštų atspaudai ir mes nufotografuoti, nes duomenų bazėje jų nerado, ir mus paleido. Estija įsileido mus be problemų.“

Patinka mūsų portalo naujienos? Sekite Alfa.lt feisbuke. Norite matyti tik įdomiausias naujienas glaustai? Tuomet ieškokite mūsų „Telegram“ ir tviteryje.

2022 07 05 13:47
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt