sekmadienis, liepos 3 d.
Rusijos taktika Rytų Ukrainoje – viską sulyginti su žeme. Kai kurių miestų jau nebėra
Aidanas Praleika
RF Gynybos ministerija
Rusijos artilerija pasenusi, tačiau jos rytų fronte yra labai daug.

Informacija, ateinanti iš Ukrainos rytų fronto, neretai verčia sunerimti. Ukrainiečiai didvyriškai stabdo didelį Rusijos puolimą, tačiau po truputį užleidžia teritoriją, o bent jau daliai jų pajėgų gresia apsuptis.

Pasak šiuo metu kariuomenėje tarnaujančio ukrainiečių politiko Viktoro Tregubovo, Rusija rytų fronte pakeitė taktiką – nebesiunčia į atakas pėstininkų ir tankų, o tiesiogine to žodžio prasme viską šluoja nuo žemės paviršiaus artilerijos ugnimi. Tai rimta problema ukrainiečiams, kurie neturi tiek pabūklų ir amunicijos. Tačiau Alfa.lt pašnekovas mano, kad Rusijos puolimas netrukus vis tiek išsikvėps, nes jos armijai trūksta praktiškai visų kitų karui reikalingų išteklių – nuo kvalifikuotų karininkų iki sunkiosios technikos.

Kad jūs įsivaizduotumėte, jų raketos tokios netikslios, kad dalis sprogsta Rusijos teritorijoje.

– Rusija aiškiai tikisi pralaužti ukrainiečių gynybą rytų fronte. Kokia ten padėtis?

– Rusija gal ir nori pralaužti, bet jai tai nepavyksta. Tačiau reikia pripažinti, kad jie po truputį stumia mūsiškius. Rusijos pajėgos remiasi intensyvia artilerijos ugnimi. Jų pabūklai seni ir netaiklūs, tačiau jų yra labai daug, o sviedinių atsargos yra, galima sakyti, neišsemiamos.

Jų taktika – artilerijos ugnimi viską lyginti su žeme. Tarkime, Popasna faktiškai jau ištrinta nuo žemėlapio. Dar anksčiau šitaip sunaikinta Volnovacha. Mes kol kas nelabai turime ką tam priešinti. Mūsų artileristai geresni, pabūklai geresni, tačiau ir „vamzdžių“, ir sviedinių turime daug mažiau nei rusai.

Taigi, mūsų pajėgų pozicijų jie nepralaužia, neapsupa, tačiau metodiškai „išspaudžia“ mūsiškius sovietinės artilerijos ugnies ir dronų „Orlan“ deriniu. Tokiu būdu jie užima visiškai nuniokotą žemę, bet jiems tai tinka.

– Kaip pakeisti tokią padėtį?

– Turbūt tik vakarietiškos ginkluotės tiekimu. Jei mes gautume panašių sistemų kaip HIMARS, „kalančių“ per 300 km, mūsų pajėgos įgytų pranašumą. Rusija tokios ginkluotės neturi ir mažų mažiausiai tai sukeltų jiems problemų.

– Kodėl Rusijos pajėgos raketomis apšaudo miestus? Neseniai pradėjo bombarduoti anksčiau neliestą Zaporižią. Kokia to prasmė?

– Jie nebūtinai tikslingai bombarduoja taikius gyventojus. Panašu, kad dabar svarbiausi jų taikiniai yra geležinkelio mazgai, o atsižvelgiant į tai, kad bent kiek tikslios raketos jau baigėsi, jie leidžia senas sovietines, kurios gali kristi labai toli nuo taikinio ir kliudyti įvairiausius civilius taikinius.

Manau, Zaporižioje jie norėjo sunaikinti kažkokius gamybinius arba transportinius objektus, kad nutrauktų tiekimą mūsų kariams Guliai Polėje. Kad jūs įsivaizduotumėte, jų raketos tokios netikslios, kad dalis sprogsta Rusijos teritorijoje.

Iš esmės jie net nebesistengia kažkur konkrečiai pataikyti. Kur pasiekia artilerija – ji griauna viską. Kur nepasiekia pabūklai – jie leidžia raketas, kad taip pat sugriautų kuo daugiau.

O kalbant apie jų svarbiausią taikinį – geležinkelio mazgus: kur reikia smogti, kad sunaikintum sovietinio tipo mazgą? Tiesiog į stotį. Tai jie ir padarė, pavyzdžiui, Kramatorske.

– Tokia taktika, kai su žeme lyginama viskas, ką pasiekia artilerija, yra visiškai nežmoniška. Sugriovimai, civilių aukos, bet jie vis tiek tai daro…

– Jiems tai visiškai nerūpi. Gavo užduotį – pasiekti administracines Luhansko ir Donecko sričių ribas. Jie pasirinko štai tokį būdą įvykdyti įsakymą. Įsakyme nieko nepasakyta apie tai, kad koks nors Severdoneckas ar Lisičanskas privalo išlikti. Vadinasi, apie tai nėra reikalo ir galvoti.

Kai į ataką puola jų pėstininkai ir šarvuota technika, rezultatai dažnai būna jiems labai liūdni. Mūsiškiai juos naikina tiesiog pramoniniu mastu. Taigi, jie surado naują būdą – išnaudoti pranašumą artilerija.

Kai į ataką puola jų pėstininkai ir šarvuota technika, rezultatai dažnai būna jiems labai liūdni. Mūsiškiai juos naikina tiesiog pramoniniu mastu.

Tai panaši taktika į tą, kurią rusai naudojo šturmuodami Grozną 1999 m.?

– Visiškai tokia pati. Tik dar patobulinta, galingesnė. Groznas tada bent jau išliko, o iš kai kurių vietovių Ukrainoje nelieka visiškai nieko.

– Ukrainiečiai kol kas atlaiko rusų spaudimą. Jei okupantų puolimas išsikvėps, Ukrainos pajėgos pereis į kontrpuolimą?

– Labai tikėtina. Tai priklauso nuo keleto dalykų. Vėlgi puolimui pirmiausia reikia vakarietiškos artilerijos ir amunicijos. Antras mums reikalingas ginklas – priešlaivinės raketos, kuriomis nutrauktume jūrinę blokadą, kurios padariniais Rusija jau šantažuoja visą pasaulį.

– Britai jau perdavė Ukrainai „Harpoon“ raketų, bet panašu, kad ukrainiečiai jų nenaudoja, nes neturi paleidimo sistemų.

– Šiuo atžvilgiu problemų yra. Daugelis raketų oras–žemė tipo ir mes neturime lėktuvų, kurie jas leistų. Žinau, kad ši problema dabar tikrai sprendžiama. Nesu jūrininkas ir apie tokią ginkluotę neišmanau, bet tikrai žinau, kad mūsiškiai nesėdi rankų sudėję.

Ukrainos pajėgos ir dabar pajėgios rengti kontratakas kai kuriuose frontuose. Prisiminkite, juk okupantai anksčiau gavo į dantis ir Mykolajivo, ir Zaporižios srityse. Donbase padėtis kita – ten jie mūsiškius spaudžia.

– Jei Rusijos pajėgos pasiektų dabar užsibrėžtus tikslus ir pasiektų administracines Donecko ir Luhansko ribas, jos galėtų paskelbti, kad pasiekė pergalę ir nutraukti puolimą?

– Rusija kol kas negali pasiekti ir tokios pergalės ir nemanau, kad jai tai pavyks. Galiausiai, tai neišspręstų globalių Rusijos problemų – jos ekonomiką žudančių sankcijų.

Apskritai nemanau, kad Rusija pajėgi ilgai vykdyti didelį puolimą. Jiems trūksta daugybės dalykų – tuoj pasiųs į frontą tankus, kurie mena Korėjos karą.

– Ar didelė tikimybė, kad rusams pavyks apsupti ukrainiečių pajėgas rytų fronte?

– Probleminiai rajonai – Kramatorskas ir Severodoneckas. Netikiu, kad jiems tai pavyks Kramatorske, bet Severodonecke, deja, tokia tikimybė gana reali. Mūsiškiai visomis išgalėmis siekia to neleisti.

Apskritai nemanau, kad Rusija pajėgi ilgai vykdyti didelį puolimą. Jiems trūksta daugybės dalykų – tuoj pasiųs į frontą tankus, kurie mena Korėjos karą. Lėktuvus pilotuoja generolai pensininkai, o jų naujus tankus „Terminator“ mūsiškiai jau sėkmingai degina. Jie pavargo ir išsikvėpė. Kai kurių dalykų, kaip kad artilerija, jie turi labai daug, bet jiems trūksta daugybės kitų dalykų, kurie būtini, norint tęsti karą.

Įtariu, kad netrukus jie gali rytuose užimti gynybines pozicijas ir pradėti derėtis su pasauliu, kad išspręs maisto krizę, jei Ukraina negaus puolimui reikalingos ginkluotės.

– O ukrainiečiai neišvargę nuo karo? Kovinė dvasia nekrenta?

– Bent jau aš to nepastebiu. Daugybė civilių patiria įvairiausių sunkumų. Tačiau dauguma žmonių suvokia, kad mes neturime kur dingti. Juk Rusija niekur nedings. Suprantame, kad jei ir susitartume dėl paliaubų ir laikinai nutrauktume ugnį, Rusija tą laiką išnaudos sutelkti jėgas ir neišvengiamai puls vėl.

– Vadinasi, siūlymai sudaryti taiką ir abiem pusėms pasilikti dabartinėse pozicijose – nerealistiški?

– Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų įvykti. Pirmiausia, yra daugybė pabėgėlių, kurie nori grįžti namo, bet negali to padaryti. Antra, mes negalime mesti savo žmonių okupuotose teritorijose. Jie nenori gyventi Rusijoje. Pavyzdžiui, jei apie Donecką galime sakyti, kad daug gyventojų ten yra prorusiški, tai okupuotas Chersonas – visiškai proukrainietiškas. Galiausiai, kaip jau minėjau, mes netikime, kad jie paisys taikos. Šitaip leisime jiems kaskart atsirėžti vis daugiau Ukrainos žemės.

Patikėkite, žmonės tikrai mato, kad mus realiai remia Jungtinė Karalystė, Lenkija, Baltijos šalys.

– Puolimas reiškia didelius nuostolius, o Ukraina jau patyrė jų daug. Ar tai gali paskatinti visuomenę prieštarauti Ukrainos pajėgų puolimui?

– Visada tokių atsiranda. Bet manau, kad didžioji dalis visuomenės to nedarys, nes mato, kad patiriame nuostolių jau 8 metus ir tai tęsis, jei patys nepadėsime taško. Aš esu kariškis ir manau, geriau aš pats žūsiu puolime, nei leisiu pasikartoti Bučai ir Hostomeliui.

Žuvo jau ne vienas mano bičiulis, bet geriau prarasti karius nei dešimtis tūkstančių civilių kaip Mariupolyje.

– Lankantis Ukrainoje ir bendraujant su žmonėmis neretai teko pajusti nusivylimą Vakarų parama. Esą mes dėkingi už bet kokią paramą, bet kariaujame vieni. Ar tai paplitusi pozicija?

– Kai ima kalbėti koks Mario Draghi ar kitokie „Šolcai“, ukrainiečiai tikrai pyksta ir yra nusivylę amžinais pareiškimais apie „gilų susirūpinimą“.

Patikėkite, žmonės tikrai mato, kad mus realiai remia Jungtinė Karalystė, Lenkija, Baltijos šalys. Jūsų pastebėta reakcija – rezultatas kitų valstybių politikų pasisakymų apie tai, kaip ir kokios ginkluotės negalima mums duoti. Kai Emmanuelis Macronas 150-tą kartą skambina Vladimirui Putinui – mes pykstame. O kai lietuviai susimeta pirkti mums „Bayraktar“ – tikrai tai vertiname.

Patinka mūsų portalo naujienos? Sekite Alfa.lt feisbuke. Norite matyti tik įdomiausias naujienas glaustai? Tuomet ieškokite mūsų „Telegram“ ir tviteryje.

BEKOMENTARU:

2022 06 01 11:18
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt