trečiadienis, spalio 5 d.
Sakartvelas lėto valso žingsniu juda į Rusijos glėbį
Aidanas Praleika
Scanpix
Anot G. Paniašvilio, Sakartvelo visuomenėje skatinamas nusivylimo Vakarais jausmas.

Prasidėjus naujam Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą etapui, į akis krito ne visiškai aiški Sakartvelo pozicija. Iš vienos pusės, palaikymas Ukrainai buvo išsakomas garsiai kiekviena proga, iš kitos, oficialusis Tbilisis neprisijungė prie tarptautinių sankcijų, nors tai padarė net amžiais neutrali Šveicarija.

Pasak buvusio Sakartvelo diplomato (dirbusio ir Lietuvoje), o dabar – politinių procesų analitiko Giorgijaus Paniašvilio, Sakartvelas yra valdomas šešėliuose tūnančių žmonių ir valstybė lėtai, bet užtikrintai vairuojama tolyn nuo Vakarų ir artyn prie Rusijos. Paradoksalu, bet tam subtiliai pasinaudojama patriotiniais ir religiniais kartvelų jausmais, patriotine ir populistine retorika įtikinėjant žmones tautos ir jos kultūros išskirtinumu ir didybe.

– Kas iš tiesų valdo Sakartvelą?

– Ne paslaptis, kad strateginius finansinius, ekonominius ir politinius sprendimus priima Bidzina Ivanišvilis – su Rusija susijęs magnatas, o vyriausybė tik atlieka kasdienius darbus. Tokias svarbias pareigas kaip ministras pirmininkas, saugumo tarnybos vadovas, policijos vadovas ir kitas gauna žmonės, kuriuos rekomenduoja B. Ivanišvilis.

Faktiškai B. Ivanišvilis ir jo artimiausi sąjungininkai – su Rusija susiję verslininkai – vadovauja valstybei iš užkulisių. Jie visi daro įtaką vyriausybei, parlamentui ir kitoms svarbiausioms institucijoms.

Formaliai vadovauja premjeras Iraklijus Garibašvilis, o parlamentas turi plačius įgaliojimus, tačiau neseniai paviešinti B. Ivanišvilio ir į sankcijų sąrašus įtraukto rusų verslininko Vladimiro Jevtušenkovo pokalbiai aiškiai rodo, kad B. Ivanišvilis yra pati įtakingiausia figūra Sakartvelo politikoje.

Įraše girdėti, kaip V. Jevtušenkovas informuoja B. Ivanišvilį apie dviejų savo pavaduotojų vizitą į Sakartvelą aptarti derlių. Teigiama, kad B. Ivanišvilis surengė jiems susitikimą su premjeru ir senu savo bendražygiu I. Garibašviliu.

Ne paslaptis, kad strateginius finansinius, ekonominius ir politinius sprendimus priima Bidzina Ivanišvilis – su Rusija susijęs magnatas, o vyriausybė tik atlieka kasdienius darbus.

Įraše girdėti, kaip B. Ivanišvilis Rusijos oligarchui sako: „Jis jaunas ir viskuo pasirūpins. Aš jam pasakiau, ką daryti, ir jie greičiausiai susitiks.“

Nors Ukrainoje vyksta siaubingas karas, kai kurių į sankcijų sąrašus įtrauktų Rusijos oligarchų atstovai lankosi Sakartvele ir aptarinėja derlių su premjeru, o B. Ivanišvilis jiems talkina. Sakartvelo visuomenė nieko nežino apie tokius sandorius ir niekas už juos neatsakingas.

Savaime aišku, kad toks neformalus vadovavimas šaliai turi labai neigiamų šalutinių poveikių – skaidrumo ir atskaitingumo nebuvimas. Todėl dabartinė Sakartvelo politika pasižymi neskaidrumu, neaiškumu ir neatskaitingumu. Šalims partnerėms, pavyzdžiui, Lietuvai, vis sunkiau suprasti Sakartvelą, kuris darosi vis labiau nenuspėjamas ir nepatikimas.

– Paaiškinkite Sakartvelo vadovybės poziciją agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu. Žodžiais išsakyta daug paramos, tačiau veiksmuose ji neatsispindėjo.

– Žinoma, aš labai norėčiau, kad mūsų vyriausybės pozicija šiuo klausimu būtų daug aiškesnė ir garsesnė bei pasižymėtu realesniu turiniu. Ypač pirmosiomis karo savaitėmis, kai Ukrainai labiausiai reikėjo emocinės ir moralinės paramos. Mūsų premjero ir kitų valdžios atstovų pasisakymai buvo gana dviprasmiai ir neužtikrinti. Šie žmonės buvo tokie savanaudžiai ir dviveidžiai, kad kai kurie jų pareiškimai buvo tiesiog žalingi Ukrainai.

Pavyzdžiui, mane pribloškė tokie premjero pasisakymai kaip „aš turiu savų darbų, parlamentas – savų, o karas vyksta kažkur Ukrainoje“, „Ukraina yra baudžiama“, „sankcijos nebus veiksmingos“, „mes turime savo dienotvarkę ir savo kelią“ ir taip toliau.

Laimei, Sakartvelas sugebėjo išsakyti politinę paramą Ukrainai visais tarptautiniais formatais, kuriuose turi vietą ir balsą. Turiu omenyje Jungtines Tautas, ESBO bei kitas tarptautines organizacijas.

Kalbant apie neprisijungimą prie sankcijų, Sakartvelo vyriausybė tikina, kad mūsų sankcijos niekaip nepaveiktų Rusijos, bet ją erzintų ir keltų įtampą ir taip įtemptuose Rusijos ir Sakartvelo santykiuose.

Aš suprantu, kad vengimas prisijungti prie europinių sankcijų turi tam tikrą logišką pagrindą, tačiau, mano nuomone, šitaip pasielgęs Sakartvelas atsitolino nuo ES ir JAV. Atsiribojo nuo jų itin svarbiuose, egzistencinės reikšmės dalykuose ir pademonstravo labai egocentrišką ir savanaudę užsienio politiką.

– Ar Sakartvelo vyriausybė yra prorusiška?

– Vėlgi formaliai Sakartvelas yra provakarietiška valstybė, siekianti narystės NATO ir gilesnės integracijos su ES. Tačiau tikrovėje mūsų šalis nebeskleidžia jokių vakarietiškų idėjų. Mes tapome šalimi be sėkmės istorijų arba nacionalinių siekių. Sakartvelas dabar primena Moldovą, kokia ji buvo 2005–2010 m. Šalis vykdo egocentrišką užsienio politiką, kurią derina su nacionalizmu ir ultrakonservatyvizmu vidaus politikoje. Taigi, vieną gražią dieną visa tai virs prorusiška pozicija. Visa tai neišvengiamai ves Sakartvelą gilyn į ekonominės, politinės ir kultūrinės Rusijos įtakos sferą.

Tuo pat metu turime nepamiršti B. Ivanišvilio poveikio Sakartvelo užsienio politikai. Jis naudojasi šalimi kaip derybų priemone, mainoma moneta, padedančia apsaugoti jo turtą: tik palieskite mano turtą ir aš nuvesiu Sakartvelą į jūsų priešininkų stovyklą. Jo kryptingi veiksmai pavertė patį Sakartvelą turtu. Šalis nebeturi suverenios užsienio politikos, tik atstovauja asmeniniams oportunistiniams interesams ir naudojama didinti savininko pelną bei minimalizuoti nuostolius.

Mane pribloškė tokie premjero pasisakymai kaip „aš turiu savų darbų, parlamentas – savų, o karas vyksta kažkur Ukrainoje“.

Jei pažvelgsime į platesnį paveikslą, matysime, kad Sakartvelo užsienio politikos darbotvarkė ir retorika nepakito – ji įšalusi laike, sukoncentruota į vieną vienintelį svarbų, bet labai savanaudį interesą – teritorinį vientisumą. Politinio egocentrizmo doktrina jau seniai nebeduoda naudos. Siekdamas nacionalinio saugumo tikslų, Sakartvelas turi įgyti savo balsą regione ir kalbėti ne vien apie problemas, bet ir sprendimus.

Supraskite, virtuvė, vynai arba žemės ūkio gėrybės teikia kartveliškai diplomatijai žavesio, tačiau jų nepakaks įveikti Sakartvelo užsienio politikos iššūkių artimiausiais dešimtmečiais.

– Sakartvelas nesulaukė kvietimo į ES kaip Ukraina ir Moldova. Kaip į tai sureagavo visuomenė?

– Žmonės pyksta ant mūsų politikų, o ne NATO ir ES. Didžioji dalis gyventojų kaltina valdžią tuo, kad ši sąmoningai trikdo eurointegracijos procesą. Atsakydama į tai, vyriausybė žaidžia labai pavojingą žaidimą – aiškina žmonėms, kad Vakarai norėjo įtraukti Sakartvelą į naują karą su Rusija. Neva būtent tokia buvo kaina už ES kandidato statusą Sakartvelui.

Taigi, pasak vyriausybės, tolesnė Sakartvelo eurointegracija galėjo būti pasiekta tik įsitraukus į karą su Rusija ir todėl valdžia pademonstravo tokią atsargią ir pasyvią poziciją europinio kurso atžvilgiu. Valdžia aiškina visuomenei, kad atskleidė klastingus Vakarų planus ir neleis įtraukti šalies į karą su Rusija. Valdantieji manipuliuoja karo baime, kad sumenkintų vakarietiškas vertybes ir stumtų nacionalistinę ideologiją. Tai yra dabartinės valdančiųjų informacinės politikos esmė. Tai patvirtina neseniai įvykdyti demaršai prieš ES ir JAV diplomatus.

Provakarietiškos nuotaikos šiandien pamažu blėsta, ir jei dabartinė politika nesulauks pasipriešinimo, jau kitą vasarą visuomenės nuomonė pasikeis ir tikrai ne ES ir NATO naudai.

Valdžia aiškina visuomenei, kad atskleidė klastingus Vakarų planus ir neleis įtraukti šalies į karą su Rusija.

– Kiek paradoksalu, nacionalistinė retorika stumia šalį link Rusijos. Ar tai reiškia, kad vyriausybė ir visuomenė žvelgia į skirtingas puses, kai kalbama apie Vakarus, Ukrainą ir Rusiją?

– Viskas daroma labai gudriai, žmonių nuotaikos keičiamos pamažu, nejučiomis. Nesakyčiau, kad didžiosios visuomenės dalies požiūris visai neatitiktų valdžios naratyvo. Bent jau kol kas. Visgi dauguma žmonių yra provakarietiški.

Valdantieji siekia pasinaudoti kol kas turimu palaikymu, kad keistų visuomenės nuomonę. Žinoma, „Sakartvelo svajonė“ niekada nepasakys, kad ji – prorusiška. Vietoje to jie naudoja nacionalistinę retoriką – „mes esame senovinė tauta ir valstybė, mūsų kultūra yra didinga, mes geriau išmanome, kaip tvarkytis su sunkumais ir grėsmėmis, o JAV yra toli ir nieko neišmano apie tai, kaip išgyventi mūsų regione“. Tai jų retorikos esmė.

Kaip matote, nieko atvirai prorusiško, bet ateityje tai gali atnešti labai pavojingus padarinius. Valdantieji aiškina visuomenei, kaip gera ir naudinga užmegzti daugiau verslo ryšių su Rusija, nes mums tai neva tiesiog ekonomiškai naudinga.

Toks patriotinis populizmas nepastebimai atgraso žmones nuo Vakarų ir švelniai stumia šalį link Rusijos.

Visiškai užtikrintai pasakysiu, kad dabar žingsniuojame atgal. Lėtai, bet užtikrintai.

– Michailas Saakašvilis buvo kaltinamas valdžios uzurpavimu ir korupcija. Panašu, kad dabartiniai valdantieji patys ne ką šventesni?

– Sutinku, kad M. Saakašvilį daugelis sieja su nestabilumu, radikaliais politiniais sprendimais ir skausmingomis reformomis. Jam valdant buvo prastai su žmogaus teisių apsauga. Todėl didelė dalis visuomenės nenorėtų jo sugrįžimo.

Šiandien Sakartvelui gyvybiškai svarbu, kad trečiasis prezidentas kalėjime liktų gyvas ir sveikas. Aš, kaip paprastas pilietis, nesantis didelis jo gerbėjas, linkiu jam kuo geresnės sveikatos ir paleidimo į laisvę.

Kas susiję su valdančiaisiais iš „Sakartvelo svajonės“ partijos, jie vis labiau ir labiau asocijuojasi su Rusija ir rusišku gyvenimo būdu – korupcija, nekompetencija, neatskaitingumu, politiniu uždarumu ir įvairiausiomis manipuliacijomis. Taip, žmonės jų nedemonizuoja kaip M. Saakašvilio, tačiau jų populiarumas tikrai mažėja.

– Ar valdantieji gali laimėti būsimus rinkimus?

– Sunku pasakyti. Jie valdo didžiulį žiniasklaidos aparatą, turi daug pinigų, be to, juos remia Bažnyčia. Artimiausiais mėnesiais pakeisti politinį landšaftą būtų labai sunku.

Visa tai gali lemti jų pergalę 2024 m. rinkimuose, bet nemanau, kad jie gaus konstitucinę daugumą. Prognozuoju, kad jiems teks formuoti koalicinę vyriausybę su kitomis partijomis. Kitaip jiems teks tenkintis opozicijos vaidmeniu.

– Kur Sakartvelas yra dabar? Žengia į priekį, trypčioja kryžkelėje ar pasuko atgal?

– Visiškai užtikrintai pasakysiu, kad dabar žingsniuojame atgal. Lėtai, bet užtikrintai.

2022 08 16 13:38
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt