šeštadienis, spalio 1 d.
Sprunkantys okupantai keršija bombomis
Eldoradas Butrimas, „Sekundė“
E. Butrimo nuotrauka
Ukraina

Vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Charkivo esantį Kupiansko miestą išvadavo Ukrainos pajėgos, tačiau jo gyventojai spėjo pamatyti, kaip atrodo pragaras.

Rusų okupantai taikius civilius gyventojus, net medikus tardė, mušė iki sąmonės netekimo, reikalaudami išduoti Ukrainą, o pabėgusiųjų nuo karo namuose įsikurdavo Rusijos atsiųsta naujoji valdžia su šeimomis.

Istorija traukinyje

Mano viltys, jog Charkivo fronte Ukrainai perėjus į puolimą ir priartėjus prie Rusijos sienos regiono sostinėje kelias savaites bus ramu, sudužo dar vykstant traukiniu.

Nuo Lvivo iki Charkivo – tūkstantis kilometrų, bet dar nepasiekus nė pusiaukelės, ima strigti interneto ryšys.

Užkalbintas vagono palydovas paaiškina, kad rusų okupantai prieš pusvalandį paleido dvi raketas į Charkivo šiluminę elektrinę – vieną didžiausių Ukrainoje, todėl elektros tiekimas bei telefono ryšys nutrūko pusėje šalies.

Palydovas žodžius palydėjo riebiais keiksmažodžiais: dėl tokios niekšybės elektra pradingo ligoninėse, kur galbūt buvo operuojami vaikai ir sužeisti kariai. Vėliau, atnešęs į kupė arbatos, pats mane užkalbino.

Išgirdęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, puolė dėkoti mūsų tautai ir prisėdo pakalbėti.

Išvaduotas miestas

Vyriškis prisistatė esąs Volodia Kindiakovas. Jam 47-eri, daugiau nei pusę savo gyvenimo, 26 metus, Volodia dirba traukinių palydovu.

„Žinot, kodėl aš taip emocingai išgyvenu dabartinius įvykius? Todėl, kad gimiau ir užaugau Kupiansko mieste, kurį šiandien pagaliau išvadavo Ukrainos kariai“, – džiaugėsi pašnekovas.

Ukrainiečių kariai, pralaužę Rusijos kariuomenės įtvirtinimus prie Iziumo miesto, per dvi dienas sugebėjo pasiekti Kupianską, nutolusį nuo Iziumo 75 kilometrus.

„Tas kelias paras negalėjau normaliai dirbti, net naktimis sekiau pranešimus iš fronto. Mūsiškiai kaip viesulas puolė, o rusų kariai paniškai spruko palikę techniką ir ginklus, sprogmenis“, – visa burna šypsosi V. Kindiakovas.

Jis su žmona ir vos trejų metukų dukrele iš Kupiansko į Charkivą, esantį už 120 kilometrų, spruko dar karo pradžioje, kovo mėnesį. Kupianske bei gretimuose kaimeliuose liko jo tėvai ir būrys giminaičių, daugiausia senyvų tetų.

„Daug žmonių, ypač pensininkų, bėgti nesiryžo. Jie sakė: kaip galiu palikti savo sodybą, užgyventą turtą ir leistis nežinion, pradėti viską nuo nulio? Be to, okupantai perspėjo, jog tie, kas paliks savo būstą, jį praras. Į tuščius namus grasino įkelti gyventi rusų karius ir valdininkus“, – pasakojo palydovas.

Civiliams – žiaurūs kankinimai

Pasilikusieji vylėsi, jog įsiveržėliai rusai civiliams nieko blogo nedarys. Juk Kupianske beveik niekas ukrainietiškai nė nekalba, daug kas turi giminaičių vos už penkiasdešimt kilometrų esančioje Rusijoje. Vėliau sužinojęs, ką okupantai Kupianske išdarinėjo, Volodia nesigailėjo sprendimo iš ten sprukti ir išsiųsti į Lenkiją žmoną su dukrele. Jos ir dabar glaudžiasi Krokuvoje. Kupianskas yra rajono centras. Šiame mieste – vos 27 tūkst. gyventojų. Miestas svarbus strategiškai dėl čia sueinančių traukinių vėžių, todėl Kremliaus kariai skubėjo miestelį užimti.

V. Kindiakovo teigimu, įsitvirtinę Kupianske, rusai tardė visus vyrus, tikrino jų įrašus telefone, taip bandydami išsiaiškinti, kas palaiko Ukrainą.

„Jie išsigimėliai. Ne tik tardė, bet ir žiauriai kankino vyrus, ypač tuos, kurie 2014 m. dalyvavo kovose su maskoliais Donbase. Vieną kaimyną, kuris tada Donbase buvo sužeistas ir dabar sunkiai vaikščiojo, taip rūsyje tardydami mušė, kad šis liko paralyžiuotas ir tuštinasi į lovą“, – pasakojo Volodia.

Anot jo, rusų karių tardomi buvo net mokytojai ir medikai, o jo bičiulis rentgenologas dėl telefone rastų Ukrainai palankių įrašų buvo kvočiamas ir mušamas net dvi savaites. Paleido tik po to, kai sutiko būti nufilmuotas, kaip giria okupantus ir ragina gyventojus jų klausyti.

Bičiulis V. Kindiakovui papasakojo, jog buvo kankinamas elektra, o laidus specialiai tvirtino prie lyties organo, kad būtų skaudžiau. Medikas teigė matęs, kaip vieną senyvą vyrą po tardymo išnešė praradusį sąmonę.

Įsitaisė neilgam

Tokius tardymus rusai vadino perauklėjimu. Ne vienas Kupiansko gyventojas, išsigandęs dėl savo gyvybės ir bijodamas kankinimų, sutiko patvirtinti palaikantys Maskvą.

Visgi atsirado ir tokių, kurie išdavinėjo kaimynus, palaikančius Ukrainą.

Baisiausia, jog išdaviku tapo ir Kupiansko meras, okupantus sutikęs išskėstomis rankomis. O Iziumo meras netgi pats jiems parodė neužminuotą miško keliuką, kuriuo šie ir įsiveržė į miestą.

„Kai kurie naujieji valdininkai iš Rusijos atsikvietė net savo žmonas, įsikraustė į pabėgusių gyventojų namus, prisitempė pagrobtų baldų ir buitinės technikos, o dabar šie išgamos gavo sprukti viską palikę“, – net delnais ploja V. Kindiakovas.

Jo teigimu, labiausiai plėšikavo iš Rusijos šiaurės atvykę buriatai. Kai kurie jų netgi spėjo čia pasikviesti savo šeimas – tikėjosi puikiai įsikurti visam laikui.

Tartis įkrėtus į kailį

Volodia neseniai papildomai įsidarbino ir traukiniuose, vežančiuose sužeistus karius, tačiau apie tai jam yra draudžiama kalbėti.

„Jei ne Lenkija ir Baltijos šalys, kurios iš karto atskubėjo mums į pagalbą, nežinau, ar Ukraina būtų atsilaikiusi. Didžiosios Vakarų valstybės mus turbūt jau buvo nurašiusios. Pamačiusios, kad atsilaikome, ėmė tiekti ginklus, ypač pagelbėjo Londonas ir Vašingtonas“, – savo įžvalgomis dalijosi V. Kindiakovas.

Jis neabejoja: Ukrainą užėmusi Maskva būtų prievarta ėmusi ukrainiečius į savo armiją ir siuntusi užkariauti Baltijos šalių bei Lenkijos.

„Jie juk mongolų ir totorių palikuoniai, niekada nepatyrę demokratijos ir laisvės, nevertina nei karių, nei civilių gyvybių. Su tokiais tartis reikia tik po to, kai jiems gerai į kailį įkreti. Jie supranta vien jėgos kalbą“, – svarstė Volodia.

Pamatė skirtumą

V. Kindiakovo tėvai buvo ekskursijų gidai. Su jais Volodia lankėsi Baltijos šalyse. Sako, jog labiausiai jam patiko Lietuvoje. Atmintin įsirėžęs apsilankymas Gedimino bokšte Vilniuje, o Kaune įstrigo pasivaikščiojimas po devintąjį fortą.

„Iki tos išvykos nesuprasdavau tėvų pasakymo, jog lietuviai, latviai ir estai nemėgsta Rusijos. Tačiau nuvykęs pamačiau, kad pas jus visai kita švara ir tvarka. Jau tada jūs norėjote gyventi vakarietiškai. O okupantai neša netvarką, purvą, barnius ir chaosą“, – sakė V. Kindiakovas.

Anot jo, geriau sutiktų gyventi bendroje valstybėje su Lietuva ar Lenkija, bet jokiu būdu ne su brutalia Rusija, kuri skelbia vaduojanti Ukrainą, bet žudo vaikus ir prievartauja moteris.

„Jūsų šalis, Lietuva, yra maža, bet parodėte didžiulę širdį mums tokiu sunkiu metu. Ukrainiečiai to niekada nepamirš. Ir savo vaikams visada sakysiu, kad už pergalę turime dėkoti ne tik kariams, bet ir tiems, kas pirmi nelaimėje atskubėjo padėti“, – ryžtingai kalbėjo Volodia, pakvietęs po karo aplankyti jį Kupianske.

Be elektros, telefono ir vandens

Bičiuliškai ryte atsisveikinęs su palydovu išlipau Charkivo traukinių stotyje. Čia nebėra tiek karių ir patikrinimų, kaip tada, kai lankiausi kovą.

Visgi ramybė pasirodė apgaulinga. Vos išėjus iš viešbučio pasižvalgyti po miestą, vidurdienį nugriaudėjo trys kurtinantys sprogimai.

Vėliau, septynioliktą valandą, Charkivą sudrebino dar du sprogimai, dingo elektra ir telefono ryšys, o dalyje miesto – ir vanduo, mat nebeveikė perpumpavimo siurbliai. Kai kuriuose mikrorajonuose be vandens gyvenama jau tris paras.

Elektra visame mieste buvo dingusi ir prieš parą, kai rusai susprogdino šiluminę Charkivo elektrinę – vieną didžiausių Ukrainoje. Charkivo meistrai sugebėjo per naktį pusėje miesto atkurti elektros tiekimą, bet kitą dieną rusai pradėjo bombarduoti elektros pastotes.

Nuo okupantų bombų šiomis dienomis mieste žuvo du žmonės, o aštuoni sužeisti.

Charkivo gyventojai labai drąsūs. Tie, kurie bijojo, išvyko iš miesto dar karo pradžioje, o pasilikusieji eina į darbą, netgi puoselėja gėlynus.

Pagyrimo ypač verti komunalininkai, skubantys po sprogimų tvarkyti pažeistų kanalizacijos vamzdžių, elektros laidų, dirbantys nepaisydami bombardavimų.

Miesto tylą skrodžia sprogimai

Charkivas įsikūręs vos už keturiasdešimties kilometrų nuo Rusijos sienos.

Gyventojai iš namų stengiasi išeiti kuo rečiau, mat beveik kas dieną atlekia priešo raketos, nors pagrindinės fronto kovos dabar vyksta ne šalia Charkivo, bet už keliasdešimties kilometrų link Luhansko ir Donecko.

Prieš karą Charkive gyveno pusantro milijono žmonių. Spėjama, kad dabar galėtų būti likę apie 800 tūkstančių. Vaikštant po miestą susidaro įspūdis, kad esi mažame miestelyje – gatvėse gali pamatyti važiuojančią vos vieną kitą mašiną, o praeivių irgi retai sutiksi.

Centre veikia tik kelios kavinės. Kadangi mieste dingusi elektra, jose galima gauti nebent sumuštinį ir sulčių.

2022 09 16 10:38
Spausdinti
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
traffix.lt